Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis 2.

Tęsiam savo pokalbių ciklą.

Vėl pora valandų

Aš matau tave, Tėti. Tam Vaiske. Pasirėmusį alkūnėmis apytamsiame kambary. Skrieja kerzinis kareiviškas batas. Tiesiai tau į dantis. Paplūsta kraujais.

Prižiūrėtojas liepia eiti apsiprausti.

– Bet daugiau man niekas neliepė grindų plauti.

– Tą kartą jau buvo tas pats. – Kas bus – tas bus, maniau – neisiu. Tegul užmuša.

Nepasidavei. Pastovėjai už save. Vaisko kareivinėse. Tą pirmą pusmetį. Kada nuo plytų nešiojimo pirštų raukšlės plūdo kraujais. Vienų pirštinių užteko valandai. Daugiau jų neduodavo. Kol neužsitrynė mazoliai.

Tą pusmetį tau buvo visokių minčių.

Miegodavot mažai. Miego trūko. Košės – tai ne lašinių šmotas kaime. Fizinis darbas sunkus. Nors dirbti tu buvai pratęs. Vakare – seniai, liepiantys plaut grindis (,,Nes negi senis plaus – duoda naujokui.”)

– Tėti, ar gaudavai laiškų?

– Gal kokį vieną, mamelė…

– Ar nebuvo liūdna, kad nerašo?

– Lauki, būdavo. Kareiviui laiškas – kaip vaikui saldainis. Nors žodis tame laiške būtų parašytas – labas, kaip sekasi. Niekad nerašydavai tiesos. Viską tik grįžęs papasakojau. Po poros metų. Kam ten pasakot. Vis tiek nieko padėt negalėjo. Kad nervuotųsi? Apie tą pirmą pusmetį nieko nesakiau., kai grįžau porai savaičių namo po metų.

– O kitiems rašydavo? Matydavai, kad gauna?

– Skirtingai, jo, rašydavo.

– O tau nebuvo pavydu?

– Kartais pikta būdavo. Atrodo – nors žodį parašytų.

xxxxx

– Paskui jau man buvo nieko. Po to pusmečio. Tapau seržentu. Po metų grįžau namo. Dviem savaitėm.

– O nebuvo keista grįžt namo?

– Ką aš žinau. Gal buvo. Gal buvo keista vėl išvažiuot. Pabuvus jau tuos namuos. Vėl traukiny visokių minčių kyla. Tik kad žinojau, kad jau bus geriau. Tai tas kažkaip padėjo. Kad jau ne taip kaip tą pirmą pusmetį.

×××

– Mane vadino Alek. Jų brigadninkas buvau. Būdavo eina jie tų visų žolių rūkyt. Tai biskį baisu būdavo Akys išsiversdavo tik. O jau linksma būdavo jiem. Tada jau prisisegdavau virve dirbdamas. Nes tada ir nustumt nuo stogo laisvai galėjo. Ką tu žinai, kas jiems užeis. Būdavo sako – nedirbsim šiandien. Nedirbkit. Negi versiu. Ir sėdi tada tą žolę rūko.

O jau cigaretes tai geras tada visi rūkėm. Tiem prisiųsdavo pinigų. Turėdavau juos lydėt į paštą perlaidos pasiimti. Būdavo po 1 000, 5 000 rublių atsiunčia. Tai čia tais laikais baisūs pinigai buvo.

Aš iš Vaisko parsivežiau 2 500 rublių. Tai niekas netikėjo. Būdavo, kai jau išleidžia, pinigų neatiduoda. Perlaidą padaro ir po kokio mėnesio tik gavau grįžęs. Anksčiau būdavo iškart duoda, bet po to nustojo. Nes nedaėję traukinio jau be pinigų būdavo. O mane palydėjo. Įsodino į električką. Ir viskas.

×××

– Ta virve prisiriši tai 3 metrus pasieki. 1,5 m į vieną ir į kitą pusę. Tada jau kitas mūrininkas turi būt šalia. Tai būdavo nesirišu, ai. Bet naktį tai jo, būdavo numeta nuo stogų bedirbant.

Kerštingi buvo…. Tėčio akyse užsimušė vienas žmogus. Tiksliau užmušė. Tėtis ėjo pastato apačioj, kai žnektelėjo. Po kojų. Negyvai…..

Bet apie tai šįkart nekalbėjom.

×××

– Buvo mūsų 30-imt lietuvių iš viso Būdavo skundžiasi jie -ojojoj du metai Vaiske… Du metai…. Nu ir ką – sakydavau. Ims ir praeis. Vis tiek nieko mepakeisit. Ko čia pergyvenat. Optimistas, jie man sakydavo. Nu tai ką dabar daryt. Vis tiek nieko negalėjom pakeist. Aš dar netoli buvau. 1 000 km. už Maskvos. Kiti daug toliau buvo. Daug toliau.

×××

Toks tu mano tėtis.

O į mane dar žvelgia iš atminties iškilę tavo akys. Fotografija Vaiske. Tu – jaunas. Su draugu, kurį buvau įsimylėjusi ir į kurį slapta salione, pasislėpusi po užuolaida, nuotraukoje žiūrėdavau. Tavo akys. Skvarbus žvilgsnis. Ir kartu išsigandęs jaunų akių žvilgsnis. Kaip mama sakydavo:

– Akys pastatytos kampu.

Madingai atrodanti striukė. O iš tikrųjų kažin koks rūbas buvo. Draugo mariakiška maikė.

Ten į mane žvelgia tavo, Tėti, jaunystė. Tas kerziškas batas. Nuo kurio po keleto metų išbyrėjo- nutrupėjo tavo dantys.

Ir tavo pasipriešinimas nakty. Kai nebenusileidai ir laimėjai savo orumą. Drąsa.

Aš matau tave jauną, įdegusį ant to stogo. Vadovaujantį vyrams. Teisingą. Darbštų. Drąsų. Akinamai spigina saulė. Vidudienis. Mąsliai stebi.

Matau tave ir tampantį plytas. Suplukusį. Apimtą bejėgiškumo. Žinantį, koks vakaras laukia. Nematantį prošvaistės.

Matau sustingusį prie dar karšto tik ką mirusio žmogaus kūno, jo likučių.

Tos akys nors ir su baime kartu drąsios. Nes jos bijo, bet daro. Bijo, bet eina į priekį.

Tos akys visko matė vaikystėje. Vaiskas buvo tęsinys.

Grįžus iš Vaisko ant rankų mirė tavo tėtis. Nuo gėrimo. Tapai vieninteliu šeimos vyru, globojančiu mamą. Kurią visada taip mylėjai. Nepaisant nieko. Net ir tik tų dviejų ar vieno laiškų per du metus. Jau matau, koks tu laimingas buvai. Koks tu džiaugsmingas. Kai juos gavai.

Tavo Vaiskas ir mano dalis, tėti. Ir aš ten buvau. Ir esu. Pasiėmusi tavo drąsą. Tavo ėjimą į priekį, kad ir kaip būtų sunku. Kada sukuosi darbe, tarp naujų žmonių, iššūkių – esu ta dalelė tavęs.

Vėl galvoju, kad esi man panašus į Megdį. Į jo bebaimiškumą. Į jo praeitį, atsiliepusią tolesniame gyvenime.

O tos akys iš nuotraukos vis žiūri. Nors jos jau labai seniai nemačiau. Kaip ir tavęs. Jau metai ir du mėnesiai. Pasiilgau, tėte…..

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Olmedo

Olmedo, netoli Valladolin miesto įsikūręs kaimelis. Apsistojome Gran Posada La Mensada – čia mane ir užkabino Gonzalo de Burbon ir jo tuometinės žmonos Mercedes Licer vestuvių nuotraukos.

Privati vila, anksčiau priklausiusi markizams (kažkodėl įsivaizduoju Markizą Karabasą). Namas pastatytas apie 1500 m. Koplyčia su zakristija viduje – apie 1800 m. Pastatų kompleksą iš markizų dinastijos apie 1980 – aisiais metais įsigijo dabartinis namo savininkas. Toje koplyčioje 1984 m., kaip išdidžiai pasakojo vilos savininkas, susituokė karaliaus Rey Juan Carlos pusbrolis.

Užkabino jų vestuvių nuotraukos. Ji – labai jauna ir graži. Jis – svarsčiau ar jos tėvas. Įsitikinau, kad vyras. Kaip stovėjo prieš kunigą tuoktuvių ceremonijos metu. Su sukryžiuotomis rankomis amt krūtinės. Labai nepagarbiai, atsainiai atrodė. Vis bandžiau suvokti, kodėl pasirinko tokią neįprastą vietą. Kaimelio dvare esančią koplyčią. Taip slaptai viskas atrodė.

Paskaičius daugiau spaudoje ir jo istorija man dvelkia vaikystės liūdesiu.

Tai buvo jo antroji iš trijų santuokų, trukusi metus. Pirmoji tetruko kelis mėnesius. Kelios sužadėtuvės iširo. Nesantuokinė dukra. Audringas gyvenimas, daug moterų.

Kai bandau įsivaizduoti jį, 1984-aisiais liepos 30-tąją. Savo antrųjų vestuvių dieną ten pat, kur buvome apsistoję mes.

Nejaunas, bet nevaldomas. Karštą vasaros dieną ir naktį. Centrinėje Ispanijoje.

Ir vėl man kvepja smala. Žaizda.

Spaudoje radau užuominas apie jo vaikystę: augo internate, su tėvu santykiai blogi, lankė tik senelė, rodos, artimas ryšys su broliu. Daug tokių likimų.

Bet man vėl išlenda ,,Mano namai – mano likimas”. Kokie buvo jo, Gonzalo namai? Internatas? Kokia buvo jo ankstyvoji vaikystė? Kiek buvo užslėpto skausmo ir jausmų, kad reikėjo tiek moterų, chaoso, audros, kad nuslopinti skausmą?

Galbūt aš klystu. Gal tik viską interpretuoju savaip. Bet ju fakto, kad vaikas augo vaikų namuos pakeisti negalime į laimingą vaikystę su mylinčiais tėvais.

Ir vėl lieku su savo klausimu. Kiek galime keisti savo likimą. Savo vaokystės namų ,,kraitį”.

Blog, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Cabezon

Mūsų šeimos kelionė iš Valladolin į pajūrio miestelį už 3,5 val. kelio. Kur gyvena vyro draugas. Apsistosime pas jį, albergėje.

————–

Taigi, jis tuoj sustos prisipūsti oro į padangas. Vaikas – pervargęs. Visą laiką laikiau jo rankytę. Kai pavargsta mėgsta kišti man į burną savo rankyčių ir kojyčių pirštukus – tai jį kažkaip ramina.

Suvokiu kad iš pirmos degalinės išsukę staiga vėl atsiduriame autoestradoje. Apima neviltis. Ieškau GPS, kur artimiausia degalinė. Nes vyro – tuoj tuoj už 5 min. manęs visai neįtikina. Juk tarėmės… Kad sustosim pavėsiuky ir migdysime vaiką…

Prarandu motyvaciją vėl persisverti per savo diržus ir visaip guosti vaiką. Man jo labai gaila, nes paskutinėmis dienomis per mūsų keliones visai pamestas miego ritmas. Jaučiu sąžinės graužatį.

Vaikas klykia. Mane ima slapta piktdžiuga, kad dabar vyras supras savo klaidą. Toliau įnirtingai ieškau GPS degalinės. Pamiršusi vaiko verkimą su slapta keršto ir pamokymo potekste. Rodo 15 min. Bet šiuo momentu tai atrodo kaip 1,5 val.

Vyras, mano didžiausiai nuostabai, garsiai pasako:

– Prisipažįstu, mano kaltė. Sūneli, čia tėtės kaltė, nepyk (klyksmas aprimsta). Visa šeima nukentėjo per tėtės klaidą.

Ir įsukam į kaimelį Cabezon vedančiu vieškeliu.

Netveriu netikėtumu ir džiugesiu. Jau atvirai rodau savo piktdžiugą vyrui. Va, žiūrėk, kaip taikliai pataikėm! Į Cabezon!

Ispaniškai Cabezon – užsispyręs. Toks mano vyras ir yra – Cabezon’as :). Užsispyręs.

O Dievas mėgsta juokinti.

Užsispyrus esu ir aš.

Tai taikliai pataikėm.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie namus:, Mintys apie šeimą:

,,Mano namai – mano likimas”

Ką bendro turi šis turkų serialas su manim?

Kodėl Zeinepės gyvenimas man toks artimas? Ir jos mamos? Vidinis gyvenimas.

Kodėl Zeinepės noras kurti ateitį kitaip ir vis tas pats įsisukimas į vaikystėje išmoktus modelius taip kabina?

Ir, vat sunervino. Meghdis atseit mirė. Tiksliau – aktorius išėjo iš serialo. Ir Zeinepės gyvenime viskas taip idealiai susidėliojo su ponu Barišu… kad netikiu.

Noriu žinoti tiesą. Šis turkų serialas paremtas tikra gyvenimo istorija. Aprašyta psichiatro knygoje. Noriu žinoti – kaip gyveno tikroji Zeinepė, ko gero, Meghdžiui nemirus. Ar ji sugebėjo pasiekti vidinę laisvę? Laimėti vidines kovas? Nebeįsivelti į vidines dramas? Atsipalaiduoti? Nebūti auka/gelbėtoju/kontrolieriumi? Negelbėti Meghdžio, kad vėliau netaptų auka, o dar vėliau nepultų visko kontroliuoti ir spręsti? Ar ji sugebėjo išsisukti iš savo noro visus gelbėti rato?

Man artimesnis noras kontroliuoti. Kuris veda ten pat. Į tą patį aukos/gelbėtojo/kontrolieriaus ratą.

Tai ar Zeinepė išsivadavo iš vaikystės namų grandinių, supančiojusių ją? Ar įmanoma ištrūkti iš šio rato? Ar vaikystės namai nulemia likimą visam gyvenimui? O judėjimas pirmyn ir pokyčiai tėra iliuzija?

Kartais atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Vidinis darbas su savimi. Kad po ramiai tyvuliuojančios ramybės vėl iššoks užsilikusi vaikystės trauma. Kurią iššaukė kasdienybė – praeivis, šeima, vaikas – gyvenimas. Juk nepasiruoši visoms situacijoms. Juk nesukontroliuosi visų gyvenimo aplinkybių. Juk nenumatysi, kokį mygtuką paspaudus iššoks vaikystės trauma.

Ir kiekviena tokia nesėkmė varo į neviltį. Kad, vis dėlto, tau nepavyko. Kad dar ne visos vidinės kovos laimėtos. Kad dar ne visi demonai išvaryti.

Kur pabaiga? Ar ji yra?

Kaip psichologė sako, man reikia pakeisti nerimą į džiaugsmą. Bet kol kas kūnas pripratęs nerimauti. Hormoninė sistema. Prie to ,,pratinausi” 20 metų. Vaikystės namai. Nuo to atprasti ir prisipratinti prie atsipalaudavimo reikia tiek pat… Dvidešimt metų…

Sukurti šeimą. Man buvo taip svarbu. Nežinojau, kiek darbo reikės. Kasdienybėje. Ne tokio, kaip kitiems. O to zeinepiško. Man kartais atrodo, kad aš taip daug ir ilgai dirbu su savimi. Kiti žmonės tiek niekada neįdėjo pastangų. Jiems nereikia.

Dieve prašau, padėk man užauginti vaiką, kuriam nereikėtų tiek daug kovoti dėl savo laimės, kaip man.

Ir prašau padėk man išsiaiškinti, ar tikroji Zeinepė susikūrė ramų gyvenimą ir laimėjo vidines vaikystės kovas. Aš noriu žinoti, ar tai apskritai įmanoma… Ar vaikystės namai amžinai nulemia sukimąsi voverės rate, fight/flight atsakus, įtampą, balsus galvoje – disociatyvius, nunešančius į praeities kvapą, nebematant realybės.

,,Kūnas mena viską” skaičiau, kad vaikystės traumos sunkiau gydomos nei traumos suaugus.

——————-

Man reikia išsiaiškinti tikrosios Zeinepės istoriją.

Blog, Mintys apie šeimą:

Šeima kartu

Ir vis dėlto šeima turi būti kartu.

Taip, gali ir per atstumą. Visaip būna, visaip galima.

Bet geriausia – kartu. Ir ,,ne dėl vaikų”.

Dėl pačios šeimos. Kaip ląstelės.

Nes mes ir po vieną augindami užauginame vaikus. Bet, esant galimybei, tik būdami kartu sukuriame tą pilną šeimos dvasią.

Apypietė kartu. Kaip smagu miegot su vaiku ir vyru. Vidury dienos. Dalintis miegeliu. Viso šeimos alsavimo prisisodrina sienos, šviesa, sklindanti per balkoną. Gera gera. Jauku jauku. Paliesti mažiuko rankytę ir vyro ranką. Stebėti juos miegančius kartu. Tokius panašius.

Šito supratau, kad niekaip nesukursiu būdama viena. Tos mūsų šeimos dvasios, buvimo kartu idiliškų akimirkų ir iki pasiutimo privedančių rutinos kampų. Nenutrintų dar. Aštrių. Bet savų. Mūsų šeimos užgyventų bėdų. Ne idealių konfliktų. Pasidavimo nuovargiui ar emocijoms. Ir pailsėjimo. Pailsėjimo vienas kito glėby. Žiūrėjimo teliko. To, kurio visi atsisako, nes dabar nemadinga. O mama žiūri, kol vaikas miega savo turkiškus serialus su zeinepėm ir merdžiais ir jų tikrom gyvenimo istorijom. Su kava su pienu. Ir ledais, pyragu, žuvies piršteliais. Dekučiu. Su pomidorais ir agurkais ant lango. Kuriuos laistome kartu su vaiku. Raudonu laistuvėliu. Čia – jo sodelis. Kol netampa mamos, kai ima rauti agurkų lapus. Ir mama supyksta. Irgi ne pagal vadovėlį. O tiesiog supyksta. Ir net tuo momentu neatspindi vaiko jausmų ir nuotaikų. Kaip, kad reikėtų. Bet atspindi gyvenimą. Kuriane žmonės pyksta, nervuojasi ir vėl sau ramūs sėdi ir žiūri telikus ar duoda daug bučkių

O vaikas, kuris niekada nenorėjo duoti rankos, nori duoti ranką abiems. Ir tepu tepu daryti. Ar apkabinti abu. Ir visaip rodyti, kaip nori, kad abu tėvai būtų kartu.

Tas psichologinis lengvumas. Emocinis. Kai žinai, kad nesi vienintelis asmuo, atsakingas už savo vaiką. Dieną. Naktį. Gaminant pusryčius ir tuo pačiu linksminant, kad neverktų. Bandant atspindėti jausmus. Keliant sėdėti ant lango ir maišant košę. Kol košė verda, nešti kukurū, jungti radiją ir niania dainuoti. Slėpti krūtis ir pieną, kad valgytų kietą maistą. Jungiant daineles, kol esi duše. Išjungiant daineles, nes daug teliko negalima. Įjungiant, nes nevalgo. O su jom gal valgys. Išjungiant, nes nu juk negerai taip. Įsijungiant savo serialą ir galiausiai leidžiant sau atsipalaiduot. Duodant krūtį, nors ir nieko nevalgė, kad galėtum pažiūrėti teliką. Ir atsijungti. Susikurti savo mini atsipalaidavimą ryte. Nes labiausiai norėtųsi pabūti ramiai kamputy ir kad kas nors pasirūpintų tavo vaiku. Patenkintų visus jo poreikius, kol tu sau tenkini savuosius. Stebint, koks geras oras ir suvokiant, kad reikiaeiti į lauką. Kaip ir vakar ar rytoj. Suruošiant maistą, vandenį, rūbus ir, geriausiu atveju, dar ir pietus užverdant robote-puode. Kad grįžus po lauko namo rastum gatavą ir vaikas nueitų miegoti pietų pavalgęs ne tik tavo pieno. O kartais nėra tų pietų Arba padarai, o vaikas per daug pavargęs. Ir nevalgo. Ir, kol galėtum ilsėtis, nes jis parpia tris valandas, grauži save. Nes vaikas visą dieną be maisto. Ir pyksti, jei atsibudęs vėl tik pieno nori. Nes dar iki galo nepabudo. Nes nėr jam nuotaikos. Nes nori nusiraminti. Ir visa tai kartu su juoku, džiaugimusi, kutenimu. Meile. Tik žinant, kad niekad neišeis su vaiku į lauką. Niekas nepažais su juo futbolo. Kad, jei liksi namie ir tą dieną norėtum patylėti – vaikas negirdės kalbos. Žmonių. Kurią dabar jam reikia išmokti. Nepatirs naujų įspūdžių, kurių jam dabar reikia pažinimui. Nepamatys kitų žmonių. Kuriais dabar domisi. Tad ši atsakomybė ir varo eiti, daryti, kalbėti pamirštant savo poreikius. Bet viduj kaupiasi pyktis, nepatenkinti poreikiai akumuliuojasi. O begalinės atsakomybės jausmas niekur nedingsta.

Ir nereikia manęs guosti, kad vaikui dabar reikia tik mamos. Nes tai paprasčiausiai yra netiesa. Jis nebe kūdikėlis.

Ir kad ir kiek besistengtum, suvoki, kad esi nepakankama. Nes negali būti ir tėčiu ir mama. Negali atstoti dviejų. Dviejų žmonių. Dviejų energijų. Nors ir kaip mylėtum Nors ir kaip stengtumeisi.

Ir vaikui niekas negali atstoti tėčio. Nei močiutė. Nei senelis, girdimas tik per telefoną.

Negali perduoti vaikui tos drąsos, kurią tėtis perduoda. Natūraliai leisdamas daugiau rizikuoti. Ir jausdamasis ramus.

Grįžus tėčiui, matau, kaip drąsesnis mano vaikas žaidimų aikštelėje. Kaip drąsesnis prie kitų vaikų. Tėtis leidžia jam patirti pažinimo džiaugsmą, leidžiantis su dviračiu nuo nuokalnės ir kylant, lipant ir leidžiantis ten, kur mamai būtų baisu ir ji neleistų.

Supratau, kad aš galiu viena užauginti vaiką. Sugebėčiau juo pasirūpinti. Surasčiau vyrą-trenerį, kad būtų jam pavyzdys vyro, kol tėtis išvažiavęs. Ir gyventume tėčio laukimo režimu ir išlydėjimo. Visą kitą laiką turėdami mūsų ritualus, būrelius, draugus.

Bet nenoriu.

Nenoriu būti ir tėčiu ir mama savo vaikui, kol galiu rinktis, būti tik mama. Nes yra, kas rinktis nebegali…

Aną dieną kalbėjau su vos trisdešimt sulaukusia moterim. Mirė netikėtai vyras. Du vaikai. Ji rinktis būti su vaikų tėvu jau nebegali.

O aš – galiu.

Taip, aukodama Lietuvą. Savo mylimą šalį. Gimtinę. Tėvynę. Močiutės palikimą. Bet į Tave, visada sugrįšiu. Ir šį kartą, lėktuvui kylant virš mano lygumų, bažnyčių, tokios netobulos mylimos žemės ir jos žmonių, Tau pažadėjau – aš išskrendu, bet sugrįšiu. Susikursiu šeimoj stabilumą ir grįšiu. Aš visados išvažiavusi grįšiu. Bet nuo šiol – su prasme. Prasmingais darbais. Noriu dėl Tavęs padaryti ką nors prasmingo, mano Lietuva. Ir padarysiu.

Aš renkuosi būti mama savo vaikui. Ir taip gera, kai gali būti tik mama! Taip lengva, kai žinai, kad tėtė išneš šiukšles. Kad tėtė eis į lauką pažaisti. Kad kol migdai vaiką, tėtė kažką krapštosi virtuvėj. Ir gal nebūtinai visada naudingo. Bet jis ten yra. Jis yra, kai duše maudaisi ir atsibunda vaikas. Jis yra, kai krauni krepšius kelionei, o tėtė sėdi su vaiku ir maitina Jis yra, kai jau visi labai pavargo, o vaikas pradeda klykti. Ir nors tėtis ne visada moka išbūti jausmus. Bet tu perimi tą vaiko jausmų estafetę. Ir lengvai išbūni vaiko jausmus. Nes per visą dieną turėjai akimirkų sau. Ir visą laiką turi žinojimą, kad esi ne viena. Kad gali pavargti.

Žinojimas, kad negali pavargti bene labiausiai mane išvargino būnant vienai su vaiku tuos mėnesius, kol buvome atskirai su tėčiu. Gali, aišku, visaip save apgaudinėti. Kad oi ne galiu pailsėti ar pan. Bet niekur niekur niekur nedingsta nuolatinė 24/7 atsakomybė už savo vaiką. Kai esi vienas ir vienintelis suaugęs už jį atsakingas žmogus. Naktį, prabudinėjant. Rytą, tik ką atsibudus. Dieną namie ir lauke. Jam miegant pietų. Jam atsibudus. Žaidžiant. Bėgant. Valgant. Pakakojus. Nemiegant laiku. Visą laiką galvoj veikia laikrodis. Kuris ir smagiausiomis atsipalaidavimo akimirkomis taksi ir sako – o dabar laikas eiti namo daryti tą ir aną kad spėti trečią ir penktą.

Dabar, esant visiems kartu – atsipalaidavau. Galiu sau leisti atsipalauduoti. Nebūti už viską visada atsakinga. Rašyti sau blog’ą. Nors ir maitinu vaiką lėktuve. Nes tėtė nuėjo servetėlių į tualetą, vaiko padarytai dėmei išvalyti. Ir man nereikia lėkti su vaiku iki tūliko. Ar raustis po krepšius ieškant. Kol zirzia vaikas, nes nori valgyt. Aš žinau, kad Jis pasirūpins dalim mano naštos. Gyvenimo. Ne tik dėl vaiko. Bet ir dėl buities. Ir kartu pasidžiaugsim. Tada džiaugsmo, atrodo, daugiau. Pakalbėsim. Pasitarsim. Planuosim kartu. Atostogausim kartu. Kaip gyvenimo bendrakeleiviai.

Tokiom nuotaikom šį kartą išsikraustom kol kas metams į Ispaniją.

Gero mums skrydžio ir sėkmės ieškant naujųjų namų Ispanijoje. Visai šeimai. Kartu.

Blog, Mintys apie draugus:

Klasiokė

Man esi labai brangi ir artima. Kaip žmogus, kurį pažįstu nuo pat mokyklos.

Prisimenu, kaip rašydavai per matematiką. Kaip skrupulingai rašydavai. Tavo rašymo manierą. Sėdėjimo manierą. Rūbų stilių. Akinukus. Plaukus.

Užstrigę man nuotrupos iš klasės gyvenimo. Dar dabar prisimenu kai kurių klasiokų rūbus. Žydrą vilnonį golfą. Tamsiai rudas velveto platėjančias kelnes. Platėjančias savos gamybos kelnes. Tamsiai mėlyną šiltą golfą. Auskarus – rinkes.

Ir suprantu – tie, kas tada buvo/atrodė artimi, visai nebuvo širdim ir pajautimu tokie artimi, kaip tie, kurie buvo lyg fone. O jausena labai rezonavo. Tik mes, paaugliai, to nežinojom. Pasiklydę tarp savo kastų. Savo problemų. Savo santykių su tėvais. Savo kompleksų. Slepiant jausmus po kauke. Juoko. Linksmumo.

Ir dabar mums trisdešimt penkeri. Ir mes atradom. Save. Ir viena kitos draugystę. Kuri, kaip tu sakei – tyliai visą laiką buvo – “atrodo mes visada buvome draugės”.

Esi man labai brangi. Su tavo blog’u. Su tavo muzika. Su pagonybe. Su tokia nepraktiška motinystei dviejų durų nerealia maža gražia mašina. Kurioje, grojant tavo muzikai, o mūsų vaikams ramiai sėdint kėdutėse ir žvelgiant pro taip žemai esantį galinį langą, aš įkvepiu tavo kūrybos ir pasikraunu tavo energija. Tokia laumiška. Iš miškų išplaukusia. Su raudonais garbanotais plaukais. Su žaliu paslapties drabužiu. Ir važiuojam mes per miestą. Tu leki, manevruoji drąsiai tarp juostų ir mašinų. O aš pradžioj visiškai atitrūkusi nuo jau įprastos mamos rolės, pradedu nerimauti, ar ne per greitai mes lekiam. O tuo pačiu taip smagu!

×××

Ačiū už atrastą draugystę. Kuri visados ten buvo. Tik reikėjo pamatyti.

Jau net neprisimenu, kaip ir kodėl mes pradėjom bendrauti.

Prisimenu tik tavo žodžius, kurių man tuo metu taip reikėjo. “Juk tu nežinai, kaip bus.” Jie lydėjo mane. Grįžusią į Lietuvą. Kelionėje iki pastojimo, nešiojimo, pirmų namų įsigijimo, Ir toje kelionėje buvai tu. Su savo iššūkiais. Su savo gyvenimo vingiais.Vis priartėdavai – su nuostabaus grožio lauko gėlių puokšte, kurią atnešei į butą senamiesty. Ir nutoldavai. Priartėdavai – su įkurtuvių proga įdomia knyga. Ar su sraigės namelio auskariukais – priminsiančiais, kaip svarbu įsisukti į kokoną ir save pasaugoti. Ar su gėlėm ir burbulų pistoletu vaikui.

Prisimenu gėrimą kavos. Pilies gatvėje. Tada tiek daug kalbėjau. O tu klausei. Nerimas buvo užkilęs. Arba Jogailos gatvėj.

Kiekvienas kavos puodelis atnešė kažką apie tave. Ir kažką apie mane. Priartino per patirtis ar išgyvenimus.

Ačiū, kad priartėjai mano gyvenime. Ir kad taip ramu kai atvažiuoji. Dabar jau su dukryte. Kad taip gera man mokytis iš tavęs, kaip vyras telefone yra Mylimas. Pagarbiai. Švelniai. Su meile. Kaip kalbi su dukryte. Ramiai. Būdama savim.

××××

O labiausiai džiaugiuosi, kad abi su vaikais galim tiek laiko pabūti kartu. Su ta mano mėgstama rutina. Su nelabai skania kiaulpienių kava su pienu. Su pokalbiu.

.

Blog, Mintys apie šeimą:, Moterų portretai:

Sesytė

Ir močiutė vis sakydavo. Niekada, sesytės, nesusipykit.

Ir turėjom mes po kraitinę dėžę. Paprastą, kartotinę. Joje buvo sukrauti kraitiniai rankšluosčiai, o tu vis norėdavai juos mainytis. O aš vis nežinojau, kaip atsakyt ne. Bet baisiai gailu buvo to rankšluosčio su žuvytėm. Tai jo ir neišmainydavau. Ir vėdindavom mes savo kraitinius rankšluosčius laiptinės viršuje. Kad dulkės kristų ant laiptų, žemyn. Ir nešdavom atgal į dežę. Kartotinę. Gražiai sulankstyti.

Toks buvo mūsų kraitis.

Kaip ir mūsų tėvų, jaunų, karštakošių, auklėjimas, jų klaidos, jų – kiekvieno savaip – neišgyventų jausmų perkėlimas ar išliejimas mums.

Ir gyvenam mes su tuo kraičiu. Panašiu, bet savitu. Savitai skausmingu, sunkiu. Ne idealius pamatus klojančiu būsimoms santuokoms, būsimo vyro pasirinkimui.

Jungė mus močiutė. Ir vaikystės susijungiančios.

××××

Tu vis dar mano sesytė. Prisimenu tavo gelsvus garbanotus ilgus plaukus. Kurių taip pavydėjau. Nes buvau ilgais tamsiais lygutėliais plaukais su stora “grifke”. Aš maža, tu – didelė. Šukuodavai man plaukus ir pindavai “eglute”. Močiutė kviesdavo miltinių blynų su uogiene. Lipdavom laiptais žemyn į pirmą aukštą.

×××

O dabar mes abi mamos. Tu tapai pirmą kartą mama labai jauna. Išsiskyrei. Antra dukrytė tuoj eis į pirmą klasę. Ir su antru vyru išsiskyrei. Dukra gyvena su tėte. O tu – už tūkstančių kilometrų. Užsieny.

×××

Užuodžiu tavo skausmą. Gali tūkstantį kartų sakyti, kad viskas gerai. Netikiu. Užuodžiu žaizdą. Iš vaikystės atsineštą.

Prisimenu tave. Gal vienuolikos metų o gal dešimt. Dabar tavo dukra – jai bus septyneri – eis į mokyklą. O mama ją matė prieš metus. Ir tu buvai vienišas apleistas vaikas. Ir tu augai daug pas močiutę. Kurios man pavydėjai.

×××

Man taip gaila. Mano sesytės, kuri – maža maža – sužeista auksaplaukė mergytė – tiesia rankutes norėdama pagalbos. Meilės. Artumo. Šilumos. Ir viską viską suaugusios moters gyvenime prarasdama.

Išdraskyta šeima. Išdraskyti likimai. Tavo, sesute, vaikystėje. Ir dabar.

Prisimenu, kai susitikome. Buvo vasara. Ir tu draugavai su savo antrojo vaikelio tėvu. Vairavau iš tavęs namo. Ir verkiau. Prašiau Dievo apsaugoti mano sesytę. Jaučiau, kaip tau blogai.

Man taip skaudu, gailu tų laikų. Vaikystės. Užuodžiu mūsų žaizdas. Smala vasarą kvepia. Mano mamos aukštakulniais ir rankinuku, kuriuos užsidėjus pėdini link miesto. Mergaičiukė. Jaučiu kraitinių rankšluostukų medžiagą.

×××

Ėjo praėjo neliko. Tik smala kažkaip čaižiai kvepia. Iki skausmo. Kaip gali būti vaikų įskaudintos širdys.

Sesyte, nesipykim. Taip norėjo močiutė. Myliu tave ir mūsų praeitį. Mūsų smalą. Mūsų skaudulius. Labai norėčiau, kad sugebėtume nekartoti tėvų likimo. Močiutės vienišumo. Esi dabar viena dideliam name. Kam jis tau? Kaip močiutė po skyrybų, kad gyveno. Turi sūnų ir dukrą. Kaip močiutė. Močiutės dukrą, mano mamą augino baba. Ji vis jautėsi “nutrenkta, palikta”, kol močiutė lakstė po renginius, siekė karjeros mokykloje. Ar nesijaučia taip tavo dukrytė, atskirta nuo mamos? Ar neguodi tu savęs, kad tėvas ja gerai rūpinasi? Kas gali atstoti mamą. Tokiam mažam vaikui. Nesuprantu.

Matau kad tu, kaip ir aš, dar savo tėvams neatleidai. Ir velkasi svetimas likimas per karštą vasaros dieną šviežiai išklota smala. Kvapas aštrus. Degina nosį ir skausmingai pažįstamas, malonus, savas. Kaip kad savosios vaikystės žaizdų išgyvenimas iš naujo.

Prašau Dievo daug pagalbos mums. Tau ir man. Ir sustiprinti mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Mano draugė vienuolė sakė, kad to galima prašyti Dievo. Ir tai jis dovanoja.

Tikėjimas.

Viltis.

Meilė.

Tikėjimas, kad mes sukursim savo vaikui geresnę ateitį.

Viltis, kad pavyks išsivaduoti iš praeities smalos.

Meilė sau netobulam ir klystančiam. Ir klydusiems, netobuliems, bet savaip mylėjusiems tėvams.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis.

Pakalbėjom apie kaimynus. Pirmų vaikystės namų ir antrų namų

Kas išmirę. Serga. Ko nežinom. Ko vaikai neprižiūri. Ar be meilės prižiūri.

Prisimenu tas jos rudas gudrias akutes. Tuos auksinius auskarus – aukso lapelius. Tą kalbėseną.

– Nu tai dabar…

Taip ji pradėdavo sakinį. Prisimenu jų šulinį. Jų pokalbio su vyru nuotrupas. Jos švariai išplautą dujinę. Rašymo mašinėlę, kurią parodė anūkė antrame aukšte. Ta pati anūkė, kuri dabar engia močiutę. Ta pati anūkė, kuri atvažiavusi į kaimą iš didmiesčio tazike plaudavo butelius. Man smalsiausia tai buvo šepetys, skirtas buteliams plauti. Niekad tokio nebuvau mačiusi. Anūkė su baltomis kojinėmis ir džinsiniu madingu švarkeliu. Ilgais baltais plaukais. Kuri dainavo ir turėjo savo klipą. Sveikinimų koncerte. Kuri, rodydama spausdinimo mašinėlę pasakojo, kaip senelis jaunas išdavinėjo močiutę ir buvo jai negeras. Taip griaudama mano susikurtą jų tobulos šeimos įvaizdį.

Daug tobulesnės, nei mano šeima.

O kur dar saldainių dėžutė salione. Su ,,Lietuvos”ansambliu. Jame – jų dukra. Kuria didžiuodamiesi vis parodydabo visiems atėjusiems. Reikėdavo atspėti, kuri yra ta dukra. O mane mažą imdavo baisus nepatogumas netyčia parodyti ne į tą, tai bent rinkdavau kuo gražesnes.

Taip, tai ta pati dukra, kurios namuose ir gyvena mūsų tetulė. Mūsų vaikystės namų kaimynė.

×××

Prisimenu, prieš 7-erius metus sutikau tave Maximoje. Kai buvau grįžusi aplankyti savojo kaimo. Su dukra. Dar buvai guvi senučiukė. Kokių 83-ejų metų. Pasakojai, kaip tavo anūkė nieko negalvoja. Nu visai nė nežada ženytis. Kiek jau jai piršosi – visus atstūmė. Nori tik gyventi sau.

Šiuolaikiškas jaunimas, galima būtų pagalvot. Bet dabar, girdėdama, kaip ši anūkė engia močiutę, galvoju – egoistė. Nenorėjusi gyventi dėl kitų, aukotis dėl šeimos, kurti santykius. Šeimos, jei būtų ištekėjusi. Šeimos – močiutės, pas kurią vasaras leisdavo.

Labai liūdna man ir gailu tos kaimynės.

O dar gailiau jos praėjusios jaunystės ar savarankiško pagyvenusio gyvenimo tatpsnio. Nepriklausomumo. Stiprumo.

Kartu gailu mano vaikystės. Praėjusios šalia šių žmonių. Taip ryškiai vaikui įsirėžia smulkmenos. Net baisu pagalvoti, kai galvoji iš mamos, o ne vaiko pozicijų. Suvokdama auklėjimo svarbą. Kasdienių akimirkų svarbą.

Akimirkų, kuriose esame netobuli tėvai. Ne tokie, kokiais norėtume būti. O tokie, kokiais tuo metu galime būti

×××

Ačiū, Tėti. Už šį pokalbį. Gilų. Apie gyvenimą. Apie praeitį ir prasmę. Apie išėjusius ir dar pasilikusius mūsų praeičiai svarbius žmones.

Apie tą kaimynę. Ir kartų ryšių svarbą. Senatvės sunkumą. Gyvenimo trapumą ir laikinumą. Mus – netobulus, besisukančius kasdienybės darbų verpete. Ir negalinčius sustoti. Susitikimui. Vienas su kitu. Sprendžiančius dilemas ir galvosūkius. O kai tik išspręsim – tada galėsime susitikti. Tik – tak. Tik – tak. Laikas negailestingas.

Kaip tu, tėti, sakai – gal jau nebus su kuo susitikti, kai galėsime.

×××

O kaimynė vis dar savo namuose. Šeimininkauja. Tvirta. Tame pasauly, kur tėtis jaunas. Aš maža. Pasaulis apimantis mūsų namų kiemus.

Blog, Mintys apie jausmus:

Šeškinės kalvos

Foto iš: https://madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/seskine-atsinaujina-taps-zalesniu-ir-patogesniu-mikrorajonu/

Nuo trylikto aukšto atsiveria vaizdas. Į Šeškinę.

Į Mūsų Šeškinę.

Ten, žalia kilimine danga dengtame kambarėlyje, vis dar auga mūsų meilė.

Į ją šviečia vakarėjanti saulė. Pro taip ir.nebaigto stadiono griuvėsius. Pro Ispaniją primenančius liaunus medelius, akinamus saulės vidury kelio. Primenančius laimingą Ispaniją, su saule, palmėmis, malonia vakaro vėsa, apgaubiančia kūną. Klegesiu kažkur tolumoje. Tyvuliuojančia ramiai jūra. Laisve. Viskuo, taip niekada ir neišsipildžiusiu.Sudužusios svajos.

Ten vis dar likę. Jos. Svajonės. Susirangę sėdi ant palangės ir žiūri į rausvą vakaro dangų. Žadantį šviesų rytojų. Savus namus. Didelę šeimą. Meilę. Augimą. Ėjimą į priekį. Nors ir ant palangės taip jauku, šilta, taip gera regėti tiek daug šviesos. Bet renkuosi ėjimą savo svajonių link. Dar nežinau, kiek daug skausmo tai atneš..Ir kaip toli tai bus nuo mano svajonių gyvenimo.Taip toli, kad prireiks šešių mano gyvenimo metų, kad grįžčiau prie to, kur pradėjau. Prie savęs. Nes šiame kely būtenr tai ir pamečiau. Besiekdama savo svajonių, pamečiau save.

Ten, tame kambarėly vis dar stovi prieš veidrodį apvalų, mediniu rėmu, stovime mes. Su balto molio kaukėmis ant veidų. Ir su gėlėmis rankose. Tu tik ką išsiurbei kilimą. Ir tokį Tave – pusnuogį, su balto molio kauke, pamatė mano “bučiokė” su vaikinu.

Besileidžiant saulei, ten dar lieka Ji. Mūsų Meilė.

Ji su mėlyno lino suknele. Pirmas mūsų pasimatymas, kai Tu mokei mane vairuoti, o aš Tavęs vos neužmušiau. Užsižiūrėjau į save veidrodėly prie sankryžos. Raudonos. Oi,koks baltas tada buvai. Prie Žalgirio sankryžos.

Mūsų meilė sėdi mašinoje Šeškinės aikštelėje ir bučiuojasi iki kol Tau nebelieka nei vieno autobuso. Ir tu laimingas iki Lukiškių kulniuoji pėsčiomis. Tu įsimylėjai. Kaip sakei, pirmą kartą taip apie nieką nesusimąstei.

Mūsų meilė lieka nakvoti netyčia pirmą kartą pas mane, toje ankštoje sofoje-lovoje. Kad pusę nakties netyčia nupeštų man pusę plaukų. Ir jau nuo tada aš žinau, kad visad netyčia užkliūsi už mano plaukų ir baisiai dėl to pergyvensi. Ir mylėsiu tą tavo savą nerangumą. Tada tu praleidai futbolo čempionato varžybas. O draugai ir tu pats nesupranti, kas tau staiga atsitiko. Juk futbolas tau svarbiau už viską.

Mūsų meilė ten budi.

Ji stebi mus bėgančius stadione.

Ji stebi, kaip naktį tu trauki iš konteinerio netyčia įkritusį savo telefoną. Snaigena. O aš dar nesuvokiu, kad jau rytoj visam laikui paliksiu šį kambariuką, kur išgyvenau šešis metus. Ir išvyksiu gyventi į svečią šalį.

Man atrodo, kad mūsu meilė manęs neišleis iš čia.

O Meilė vis stebi. Ji dar nežino, kiek jos laukia išbandymų. Kiek kartų bus lyg karšta geležim deginta. Į skirtingas puses traukta. Užgesinta ir vos rusenanti. Apkaltinta ir paniekinta.

Ji bus praradus savo pirmykštį veidą ir spalvas. Bus neaiškių formų. Vandenyno jėga bus ją užgožusi. Ir nesigirdės jos ramaus čiurlenimo. Svetimi norai bus ją nutildę. Ir ji nesijaus verta savų norų įgyvendinimo. Abejos ar būti laimingiems ne per daug savanaudiška. Ar būti laisviems – ne per daug egoistiška. Ar būti kartu – ne per daug įskaudins kitus.

Meilė bėgs nuo kalno, vydamasi vienas kitą. Tamsoje. Per lietų. Ir gražią vaiskią dieną. Meilė negalės patikėti, kad iš jos liko tik tiek. Kai sėdės ir verks, prieš liukines duris. Negalėdama įeiti į namus, kur jai vietos nėra ir niekada nebus.

Meilė kartais klajos. Po Prancūziją ir Pietų Ispaniją. Po Ibizos miškus. Bordo. Pau. Vildamasi atrasti savo vietą. Vildamasi atrasti savus namus. Kur jai jauku ir gera. Kur kaimynai draugiški. Kur kaitina pokaičio jauki saulutė. Kur ji turi ateitį, o vaikai namus.

Ji nori eiti ten, kur veda dviejų mylinčių žmonių širdys. Ne jų tėvų. Ne jų draugų. Ne. JŲ. Dviejų žmonių, tikėjusių, kad jie gali įveikti Camino de Santiago. Piligrimų kelią.

Kuriame gali vienas kitą pamesti. Nepalaukti. Atsilikti vienas nuo kito. Po vieną pasiklysti. Bet, užlipus ant tamsios kalvos, o aplink tamsoje lakstant laukiniams gyvūnams, nors ir būnant po vieną, jaus Dievo buvimą. Ir vieni nesijaus. Ta galybė, žvelgiant į šviečiantį papėdėje miestą.

Ir po pasiklydimo vėl atras vienas kitą. Iš nerimo ieškos, rūpinsis, ar kas neatsitiko. Kol suras. Ir sunkiai, bet bus įveikta Pirma Camino de Santiago atkarpa.

Meilė vis laukia. Budi. Kada grįšime prie jos. Ir prie svajonių, išsakytų tąkart piknike prie ežero. Augti ir tobulėti. Sukurti šeimą ir praleisti daug laiko su ja. Keliauti. Įveikti Camino de Santiago kartu. Piligrimų kelią. Su meile.

,,Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.(1 Kor 13 Himnas meilei)”.

—-/——/

Ir todėl aš grįžtu. Į pačią pradžią. Ten, kur vis dar Šeškinės kambarėlyje ramiai būna Meilė. Kur spintoje pasimatymo laukia mėlynoji suknelė. Kur rausvas saulėlydis..Ir kur esu aš.

Tikra. Nesuvaidinta. Nesugadinta. Tikinti gyvenimu. Ir siekianti Savo. O ne svetimų svajonių išsipildymo.

O Meilė tupi kamputyje ir šypsosi.

– Ach, grįžai tu. Dukra, paklydėle.Ilgai Tavęs laukkau.

Blog, Mintys apie jausmus:

Savi norai

Kas yra savi norai?

Kaip juos atstovėti?

Šis klausimas mane “damušė”. Visomis prasmėmis.

Fiziškai – apsinuodijau skrandį ir niekaip negaliu pasveikti.

Lyg kūnas sako – per daug man informacijos. Per daug. Nesuvirškinu.

Gal per greitai.

Tiesą kartais irgi reikia “normuoti”. Kaip druską. Cukrų.

Kaip apginti savo norus?

Baugu galvoti apie aukštą tvorą – mūrinę – ribas. Ribas santykiuose. Save apsaugoti. O juk ribas galima įsivaizduoti ir kitaip.

Kaip auksinį tinklą. Kaip iš aukštyn kylančius ir žemėn smingančius saulės spindulius. Apglėbiančius. Kaip angelo šviesa. Lydinčius. Saugančius.

Tu eini pro tamsumas, turi žengti į nežinomą mišką, o kelią tau nušviečia apsaugantys tave spinduliai. Kad nepargriūtum ant seno rąsto. Kad neįkąstų vilkas aštriais dantim. Kad nepamestum tako ir nesušaltum nakty miške.

Įsivaizduojant taip, daug lengviau brėžti ribas. Apsaugines. Kitiems. Ir sau.

Nes ir sau reikia ribų.

Toje auksinėje šviesioje ištirpinamas noras persivalgyti, neišsimiegoti, prisigerti ar bjauriai elgtis su savimi ar aplinkiniais, taip žalojant save.

O kai įžengi į pasakų karalystę, apsauginės spindulių ribos parodo dvariškiams ir net pačiam princui su karalium ir karaliene, kaip elgtis su tavimi. Jiems lengviau dėl to. Nes žino, kaip gali elgtis, o kaip negali. Nes kiekviena karalystė turi savo taisykles. Ir jiems nereikia laužyti galvos. O pavyduoliai gali skleisti pavydą už spindulių ribų. Piktuoliai savo pyktį už spindulių ribų. Nes juk karalystėje pilna visokių gyventojų. Viskas atsimuša į spindulius.

O tau šilta, gera, jauku. Viduj – lyg kokone. Tik skirtumas, kad spinduliai leidžia judėti, eiti į priekį, būti atviram patirčiai jau dabar. Vykti gyvenimo virsmui.

Ir kartais mums labai sunku pasiruošti net svajojamiems pokyčiams. Nemiegame naktį, nesuvirškiname situacijos, bandome neigti spindulinių ribų norą, poreikį, naudą.

Ateitis po pokyčio baugina. Vilioja. Kviečia.

Spindulinės ribos ne tik apsaugo. Jos ir išlaisvina. Nuo svetimų raganos norų, nuo nekenčiančių sesių poŕeikių pildymo.

Tada lengviau jas priimti. Džiaugtis jomis. Ir kartu su savim visur neštis.

Blog, Mintys apie šeimą:

Lėktuvai vasarą. Arba (ne)patirtas motinystės jausmas.

Naktį tyla kitokia.

Kai nebarška pietų lėkštės ir puodai. Kai nelaksto vaikas. Kai nesugirdi vaikiškų dainelių.

Lieka tik negailestingai einantis laikas.

Girdžiu laikrodį. Tik tak.

Ir gerklę smaugia neišsakyti ar neišgirsti jausmai.

Norėtųsi sakyti, kad jie niekam nereikalingi. Bet jie reikalingi man.

Kad jausti, jog esu gyva.

Kad jausti, kas širdy vyksta.

Kad jausti, kas miršta, o kas prisikelia.

Yra tokia širdies skausmo rūšis.

Geliantis skausmas.

Jis lėtai kapsi, kapsi. Maudžia tai krūtinėj, tai kažkur pašonėj. Tai gerklę taip spaudžia, kad darosi sunku kvėpuoti.

Kaip įvardinti šį jausmą?

Skausmas dėl visko, kas galėjo gyventi, bet numirė.

Skausmas dėl to, kas niekada negimė.

Skausmas dėl to, kas yra. Ir dėl to, ko niekada nebus.

Liūdesys būtų per silpnas žodis. Labiau tiktų gedulas.

Kad niekada nebus to, apie ką svajojau. Kad niekada nebegims tie, kurių širdy taip laukiau.

Nei šiandien. Nei ryt. Nei po metų.

Kad planai lieka popieriuose. Kaip gražios lentelės, diagramos ryškiom spalvom.

Kad vis dar švies iš praeities Vilniaus gimdymo namų saulė. Vis dar matysiu pro žydrą be debesėlio dangų skrendantį lėktuvą.Vis dar būsiu patyrusi, ką reiškia laikyti Tave ant rankų. Po nakties atskirai. Valandą. Matyti Tavo veiduką. Niūniuoti mūsų lopšinę. Matyti, kaip atsipalaiduoji ir užmiegi. Tik aš ir tu. Kaip prieš keletą dienų. Kai dar buvome neperskiriami.

Atsisveikinti su svajone.

Kiek reikia laiko, ryžto, jėgų.

O tu tyliai miegi. Pavargęs. Kaip kad dar tūkstančius kartus užmigsi pavargęs ant mano rankų. Kūdikiškai. Berniukiškai. Paaugliškai, turbūt, ne.

Kas aš esu? Ir kam aš esu čia, šioje žemėje? Jeigu tai, ką svajoju, negali būti tiesa, o tiesa tik graužia gerklę ir plaukia upeliais?

Kodėl misijos tampa neįgyvendinamos?

O lėktuvas vis dar skrenda. Žadėdamas šviesų rytojų. Žadėdamas keliones kartu.

Vakar vėl tau parodžiau lėktuvą. Jau labai juos stebi.

Aš visada maža mėgau juos stebėti. Jie atrodė nepasiekiami ir žavūs. Žadantys šviesų rytojų. Savo balta pūkų uodega, nusidriekiančia per spiginančios saulės dangų.

Sako, gailėkis to, ko nepadarei, nei to, ką padarei.

Vienišos naktys ir vakarai primena apie tai, ko padaryti negalima.

O tu vis miegi. Ant mano rankų. Savo antrą gyvenimo dieną šiame pasaulyje. Ilsiesi.

Blog, Mintys apie šeimą:

Per atstumą

Ir vėl pavasaris. Tik ne toks. Be tavęs.

Ir sunkiausua suvokti, kad tokių pavasarių bus daug. Ateis žiemos ir vasaros, pavasariai ir rudenys. O mes vis lesim tuos laimės trupinius.

Kaip balandžiai, kuriuos matau pro langą. Tokie patys, kaip ir pernai. Tik tu jų nematai.

Nes nėra šalies mūsų meilei. Nėra vienos šalies mūsų meilei.

Tu nematei, kaip šiandien mūsų sūnus mokėsi žodžių iš knygutės. Kaip saulėje švytavo jo gražus užpakaliukas, kai kūlvirsčiais ridinėjosi po lovą. Krykštavo. Tu negirdėjai jo juoko. Nematei jo šypsenos.

Nematai nutirpstančio sniego. Kurį keis žolė, atnešanti dar vieną vienišą liūdną vasarą.

Kurioje mes ir vėl būsime atskirai.

Ir tu nematysi manęs sėdinčios balkone ur liūdnai žvelgiančios į medžius, į vaisingą vasaros gamtą, sūnaus besipliuškenančio naujam baseinėly. Ir saulės atšvaito ant jo skruosto.

Kaip ir aš nematysiu tavęs. Kelintą kartą tu kyli liftu į viršų ir leidiesi. Kelintą kartą tu suplukęs neši klientams kavą. Tavo melsvi marškiniai sudrėkę nuo prakaito ir prie kaklo šiek tiek purvini. Dalis jų išsipašę, nugaros pusėje. O tu vis maloniai šypsaisi žmonėm, dalini savo širdį ir gerumą. Kurį jie išsineš namo, į savo šalis.

Norėčiau Tau pasakyti apie marškinius. Kad pasikeistum. Bet manęs nėra šalia. Aš to nematau.Bet žinau. Nes pažįstu tave.

Nes pažįstu tavo sielą. Kurią pamilau. Nuo tada, kai pirmą kartą susitikome VCUP stovėjimo aikštelėje. Ir tu buvai toks tikras ir toks mano. Nuo vaikystės ir paauglystės. Drąsus. Jaukus. Mielas. Savas. Savas, kaip tas pakštelėjimas į žandą. O po to klestelėjimas ant mano mašinos.

Man, priešingai nei mano podei, visada patiko tavo žeme besivelkantis kelnių kraštas, kaip ir pačios kelnės – žemiau padribę. Neužtrauktos iki pažastų. Atsipalaudavę. Kaip ir Tu.

Ilgiuosi to susitikimo, kad grįžus į jį daugiau galėčiau su tavimi pabūti. Iš naujo. Net ir per pačius skaudžiausius mūsų gyvenimo momentus. Kurių niekada negalvojome, kad turėsime. Išgyvensime. Išliksime kartu. Nors ir per atstumą.

Ir kartais, svajodama apie dar vieną vaiką, didesnį būstą, automobilio didesnę kėdutę vaikui ir automobilį Lietuvoje, aš vėl kuriu tai. Mūsų Svajonių Šalį. Kurioje visad esame kartu. Tu turi Tau patinkantį darbą. O aš gerai jaučiuosi ten, kur gyvename. Kur po darbo laukiu tavęs grįžtančio. Kartu su mūsų vaikais. Ir susitinkame abu laimingi. Patenkinti. Šalyje, kurios nėra. Šalyje, kuri yra tik mano galvoje. Iliuzija. Svajonė. Padedanti išgyventi ir sulaukti rytojaus.

Ir toje šalyje mes, po pirmojo pasimatymo, daugiau neišsiskyrėme. Atradę vienas kitą, visad buvome kartu. Ir dalinomės buitimi.

Buitimi, kurioje ir dabar atrandame džiaugsmą. Savo ritualus. Savo ramybę.

Kartais pasidarau vakare kakavos. Kad prisiminčiau Tave. Dabar visada laisvas tualetas ir vonia. Niekas nežiūri futbolo pasislėpęs per naktis ar vakarus.

Niekas nesudeda ir neišima indaplovės indų.

Neišneša šiukšlių.

Nenueina į parduotuvę. Neparneša daug šokoladų ir šaldytų desertų. Jogurto be jokio skonio, natūralaus, kokio aš nemėgstu.

Ar aš laiminga, kad Tu atradai save?

Taip. Dėl Tavęs džiaugiuosi.

Bet tai nepakeičia mano skausmo dėl mūsų prarasto laiko. Kuris niekada negrįš.

Dar prisimenu mūsų šeštadienį. Su rogutėm. Su laimingu sūneliu, skriejančiu nuo kalno. Su balta balta Lietuva, kurią taip myliu. Su nauju sužinojimu apie tavo baimę leistis nuo kalniuko ir lūžusią ranką. Sužinojau dar kažką, ko nežinojau apie Tave. Man patinka vis geriau Tave pažinti.

Akimirką įsivaizduoju, kad nusiperkame tą nerealų namą Valakampiuose. Valakampiuose, kur sakei, gyventi norėtum Tu.

Ir tada matau save. Vieną tame name. Su kartais aplankančia mama. Su baseinu, kuriame galėtume visi plaukioti. Ir žiemos sodu. Mūsų arbatos gėrimui ir žiūrėjimui pro langą. Aprašyme rašė apie vis ateinančias stirnas. Tu myli gyvūnus. Tau patiktų. Bet, kai aš žiūrėčiau į stirnas, kur būtum Tu? Ar lėktum iš miegų pakirdęs apačion, į kavinę? Ar skaičiuotum čekius? Ar sudarinėtum grafikus? Ar padėtum barmenui? Ką darytum Tu tada, kai aš žiūrėčiau į mūsų stirnas ir apie Tave galvočiau?

Kartais gyvenimas atrodo labai neteisingas. Nes jis mums duoda progą sutikti savo žmogų ir kartu atimą galimybę būti su juo.

×××

Ir kai bus praėję daug vasarų ir žiemų. Atskirai. Aš vis tiek Tavęs labai lauksiu. Kaskart atvažiuojančio. Vaikai jau bus užaugę. Liksim tik mudu. Ir iš karto prisimenu mūsų pokalbį, geriant vynelį, o gal karštą arbatą, sėdint apsiklojus dekučiu, Šeškinės kukliame kambarėlyje. Apie mūsų senatvę, kad tik pora vienas apie kitą žino viską, ką praėjo, koks buvo jų kelias. Su vaikais tuo jau nebepasidalinsi. Jie to jau nepatyrė ir taip nesupras. Prisimenu tą jausmą kalbantis. Kad mes pažįstami visą amžinybę. Ir kad visas pasaulio laikas priklauso mums. Prisimenu, kaip tada mačiau mūsų ateitį, mus senučiukus, užauginusius vaikus. Laimingą santuoką. Buvom pažįstami pora mėnesių. Ir aš jaučiau, kad dabar mano svajonės pildosi.

×××

Prisimenu, kaip Tu, grįžęs po ilgo pasivaikščiojimo, pasakei, kad apsipsrendei. Kad mane labai myli, bet tos verslo galimybės atsisakyti negali. Tą dieną, akimirką, viskas dužo. Svajonės. Viltys. Lūkesčiai. Norai. Siekiai. Širdis.

Prisimenu, kaip trumpai susakiau, kad aš kartu nevažiuoju. O, užsidarius durims, Tau išėjus, visaip bandžiau nuslopinti jausmus. Bet vėl kilo noras begalinis būti su Tavim… Kad negaliu taip išsiskirti. Negaliu Tavęs prarasti..

×××

O kai laukėm sūnelio, jis gimė, man atrodė – būsime amžinai. Tokia euforija buvo. Va dabar, atrodė, prasidės mūsų tikrasis gyvenimas. Nebe tarp dviejų šalių. Vienuose jaukiuose namuose visiems. Juk kaip galima būti atskirai, turint Tokį Turtą?

×××

Kiekvieną kartą, kai išvažiuoji, labai sunku išsiskirti. Tarsi atplėšti gabalėlį širdies.

Lieka prisiminimai. Mūsų laiko kartu. Mūsų pasivaikščiojimai. Mūsų vakariniai pokalbiai. Mūsų tarsi sustojęs laikas.

Tom akimirkom ir gyvenu. Trupiniais, mūsų surinkto laiko.

xxx

Dabar šviečia saulė, pro renovuojamo namo stogą. Panašiai, kaip tą pavasarį, kai dar buvo mažiukas sūnelis, bet kitaip. Ne su tiek daug vilties. Ne su tiek daug energijos ir tikėjimo. Tyliai ir šiek tiek skaudžiai šviečia saulė. Kaip, kad skaudūs būna mūsų išsiskyrimai. Ir ilgesingai žiūri jį pro šoną. Tuoj jau nebematysiu. Sėdžiu ant lovos. Sūnelis miega. Noriu sugerti paskutinius atšvaitus tos skaudžios saulės. Primenančios, kiek daug kartų aš ją jau mačiau. Tik turėjau daugiau naivaus tikėjimo, naivios vilties. O meilė ir tada ir dabar liko tokia pati. Gal dar stipresnė.