Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:, Moterų portretai:

,,O netolies, degė laužai…”

Foto iš http://www.pinterest.com

Čigonės žino, ką daro.

Jos šoka, o laužai dega. Jos dar neprarado savęs. Savo laukinio šokio. Su gėlėtu sijonu ir rudais ilgaauliais batais maža mergaitė vėtroje bando atkartoti.

,, O netolies, degė laužai

O netolies – šoko, dainavo.

Mums tos ugnies – buvo mažai.

Mes džiugesy paskendome visi”.

Einame čigonų gatve. Su mama. Su mama virtuvėje. Aprūkusiais langais dainuojame. Ir tik mūsų balsai. Kaip ir mamai skaitant Žemaitę šaltą liūdną žiemą.

Duetas. Mama ir dukra.

Susilieja galinga audra. Nors minutei. Nors sekundei.

O maža mergaitė vėtroje šoka.

Skalbiniai ir čigonių šokis. Laužo liepsnos. Aistra ir tikra meilė.

Suodini kubilai.

Geltonas ledų kioskas ir šokiai kultūrnamy.

Kažkoks balius, gal net neįvykęs.

Prosenelio arklys, kažkur bėgęs nurūkęs, už baliaus šiltų užuolaidų.

Ten, kažkur – bėgo nubėgo jo – prosenelio – jaunystė. Malūnas – jo darbas. Močiutė, sudavusi savo dukrai per veidą. nes skubėjo. Suko, sukasi, skrieja ratu. Kartos. O čigonė vis šoka, o maža mergaitė vis sukasi. Savo rudais batais ir savo siūtu sijonu. Gėlėtu.

Sūkury, vėtroj. Savo, kartos, moterų. Savo jausmų ir aistrų. Savo užgniaužtų kūrybų ir analizių.

,,Jau nubėgo rudenio palaukėj…”

Karšta vasaros naktis, o gal šalta. Norisi dramos. Jos taip pripratęs jaunas kraujas.

Kur mano suodini kubilai, kur mano gruziniškas kraujas, kur mano Sankt Peterburgo bokštai, kurie buvo tik sapne? Kur mano kūryba, niekada neišlaisvinta? Ar po aprūkuusiu langu liko? Ar ten, kur mama dainuoja duetą su dukra.

,,O netolies degė laužai, o netolies šoko dainavo”.

Pirmas vaikinas, jo kvapas jaučiamas. Kaip karšta šešiolikmetė vasara ir priėjęs pakalbinti gatvėje jis.

Bevardis.

O gal tas, kuriam ploviau aš rankas.

Tai, kas neišsipildė. Tai, kas nebegrįš.

Kur ta mano jėga, kuri smilkstant ugniai krosny atsimušė į kraujo mačiusias sienas? Kur ji? Ar ji išsigando agresijos ir dingo? Su mamos daina susijungė dukros daina? Ten, kažkada, mažoje virtuvėje.

,,O netolies, šoko – dainavo”.

Kur – tas jausmas – tas vaikystės, netobulos jaunystės saldumas?

Tiesiog praėjo-ėjo?

Kur tas autentiškumas?

Mama, padainuokim dar kartu. Šitą mūsų dainą. Kurią šiandien dainavau sūneliui.

O jis taip sukluso. Matyt, kažką kabina. Ši daina.

,,Troškom vieno – ne smilkti, o tik degti”. – Gyvenk gyvenimą, sūnau. Šok šokį. Dainuok dainą. Ne smilk, ne rusenk.Kaip aš…. Kaip mano mama.

Šis noras būti ant Šeškinės stogų, Naktį. Vienai ar su tuo nepažįstamuoju.

Sudegti. Ne suvysti.

Sudegti aistroje. Sudegti šokio liepsnoje, sudegti kūruyboje, sudegti akimirkoje, sudegti ten, kur nėra apskaičiavimo, kur nėra atsakomybių, ramybės. Nieko.

Mamos sodrus balsas, mokomai dainuoja. ,,Ša – paklausyk”. Ir maža mergaitė klauso. Kad ir kaip suaugusi ji pyks, ji jau visko priklausė, viską išgirdo. Ir liks geležinkelio tiltas po pirmos ginekologės apžiūros. Ir liks nupirktas šokoladas. Ir liks kelionės į Kauną. Ir liks maži mamos ir dukros santykių trupiniai, neužgožti tėvo.

Žemaitė. Dainos. filmai. Knygos. Traukinys. Tiltai. Kaunas, kad ir koks jis dabar nėra artimas. Braškės vasarą ir būtinai per gimtadienį. žiedlapių uostymas. Kaip mama moka tik mama taip moka. taip eiti ir ranka nieko negalvodama skinti šakeles ir lapus. Vis eiti prie pat gyvatvorių, ne kelio viduriu. Tik mama taip parbėga, su pašto taše ant peties. Tik mama dėl manęs padeda maisto. Kad tik pavalgyčiau. Paauglė būdama. Surašo rašteliu, kur kas yra. Suslegia.

Mama, neišeik. Neišeik, parašau, nes aš tau dar neatleidau… Prašau tavęs. Tas paukščiukas, atsimušęs į langą, prašau, tegul nebūna tu. Nes be visų svajonių padaryti nuvažiuoti sutvarkyti, turiu svajonę dar tau atleisti ir ramia širdimi būti gyventi su tavimi. Būti tau dėkinga, tave gerbti.

Sėdėjimas kamputy su megzta geltona pagalve. Kai tu su tėčiu žiūri teliką.

Tu, mama, man buvai pati gražiausia. Už Linos ir Rūtos mamą gražesnė. Ir ne, tu neturėjai ūsų. Jos nieko nesuprato. Myliu tave. Ir man taip gaila, kad mes nemokame būti kartu. Kad negalime sėdėti ir dainuoti. Visada. Ir kad dainos sūkurys pasiglemžtų viską. Liktų tik laužai. Tik tirptume plauktume…

Tu buvai ligoninėje. Kai aš buvau tokia kaip Matukas. Kai jis gimė. Kas čia per stebuklas. Šitas gamtos ratas. Kas čia per stebuklas. Kas čia per kelionė mūsų, mama. Tokia netobula ir žemiška. Matau, kaip tu tolsti. Tuo geležinkelio tiltu. Viena. Suvargusi. Neišeik, mama. Prašau.

Čigonės vis sukasi, padelkos, ugnis, suodžiai, tamsi naktis, dainos, balalaika, katilai, aistra, gyvenimas, močiutė, prosenelis, tėtukas, tu, malūnas, namai, stotis, tolsti jau, mažėji, neišeik… Nenoriu mirti. Nenoriu, kad tu mirtum. Neišeik, prašau, mama. Nepalik manęs, su šia neišdainuota mūsų daina. Mūsų nesudegintų iki galo laužų. Gyvenimo laužų. Kurį kurstėme, o kažkada jis suruseno ir gal net visai užgeso. Mūsų santykių laužas.

Ten buvo mėsinė, tada makatynas, tada dar kažkas, tada tas namas sudegė ir kažkodėl vadino jį prancūznamiu.

O tos plytelės. Name prie kapų, į kurį vedeisi mane susisiūti basutes. Kokios senoviškos, kokia pilis. Verandoj sėdėjo moteris. Tu visada užkalbindavai ir rasdavai išeitį gatvėje. Su tavim tiek bobučių pamilau. Tiek aplankiau.

Mama, mama, mama,…

Artėja laikas grįžti į Lietuvą.

Kaip aš bijau.

Tavęs nepamatyti.

Arba pamatyti ir vėl susipykti…..

,,Na na nanai nanananai..”- dainuoja maestro, kurio jau nebėra.

Kaip ir visi mes einame pro ta kapų namą gražiom plytelėm. Į nebūtį.

Mama, kur tavo jaunystė? Kodėl ji negali dabar imti ir grįžti? Kur tu, kai tau trisdešimt penkeri, o man jau dešimt oho… O mano vaikui dabar dar tik du…. Kokia tu buvai tada suaugusi ir kokia aš dar nei šiokia ne tokia jaučiuosi….

Kur jūsų baliai, įvykę ar ne taip įvykę ar taip ir neįvykę Kur jūsų degimas liepsnoje, toj trumpoj jaunystės akimirkoje?

Ar tu rūkei todėl, kad nusivylei gyvenimu? Nes aš jau buvau paauglė, o tėtis gėrė? Ar tu jautei tuštumą ir skausmą? Ar tau buvo įgrisusi pilka buitis ir sunki kasdienybė bei pinigų trūkumas, kad nėra iš ko ar ką gaminti?

Mama, gyvenu daug geriau už tave. Ir vis tiek kažkiek esu priartėjusi prie realybės. Buitiškumo ir amžiaus. Kokią tave prisimenu. Grįžk. Prašau.

Kaip tau patiko vienas raudonskruostis vaikinukas, kartais gailiuosi, kad jo neišsirinkau vien, kad tau įtikčiau. Kad būtum laiminga Tada dar buvai mano didelė mama.

Tada dar nejaučiau neapykantos tokios, kaip dabar už visas nuoskaudas, kurias negaliu pamiršti, paleisti, atleisti. Atleisk man, mama už mano netobulumą.

,,O netolies, degė laužai”. Griuvo sugriuvo. Sovietų sąjunga, tavo jaunystė, tavo svajonės, tavo negimę vaikai.

Mama, myliu.

Telikas įjungtas. Čigonės šoka nakty. Maža mergaitė mokosi iš jų gyvenimo. Kol mama, užgesusiom akim dainuoja šią dainą. Arvira širdim ir kraujuojančia tą akimirką. Ji negali mergaitei perduoti stiprybės, moteriškos, ir čigonių klegesio. Jų vikrių kojų, gudrių akių, aštrių dantų ir karšto kraujo. Mama pavargusi.

Tai mergaitė mokosi iš čigonių telike. Ir tie smulki momentai įsirėžia. O dabar atminty lieka išblukę nuo ašarų mamos akys – paraudę, su dramom rūsy, miegamajam, kieme, visur. Su nemokėjimu apsiginti. Mama, tai buvo mūsų visų šeimos drama. Mamos širdis ilgisi čigoniško gyvenimo, o akys – stiklinės. Ji nebeturi ką duoti.

Nebepykstu už daug ką. Daug ką sugebėjau suprasti.

Myliu, mama.

Gal tik negaliu atleisti tau, kad nepakėlei sparnų, kad nematei, kokia tu buvai graži. Man, vaikui. Ir iš tikrųjų. Kaip aš tave mylėjau. Kaip, kad ir ką bepadarytum visada širdy buvau už tave. Net ir po didžiausių tavo klaidų. Tu man buvai kažkur už tų čigonių nugarų. Bent jau aš norėjau, kad taip būtų…

Ten, kur tu buvai – ,,netoliese šoko, dainavo”.

ir gyvenimo ratas sukasi. Paslaptingas. Gimsta ateina miršta.

Vilniaus gimdymo namai susisieja su Vilkaviškio. 2019 su 1986. Laisva Lietuva su sovietine. Laikmetis keičia laikmetį. Bet, gimties stebuklas ir, ta mergaitė, su kailine liemene, ant kėdutės prie pečiaus, besimokanti iš mamos dusinančios širdį ir sielą draskančios, neišsiveržiančios visa gelme aistros gyventi – išsipildo. Gimti ir gimdyti ne iki galo. Ratas sukasi. Karta keičia kartą. Mergaitė bando nugalėti savo likimą. Bet kortos ne tos, čigonės šypsosi, varažija.

,,O netolies, degė laužai, o netolies šoko dainavo, mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Mergaitė sugalvoja, kad reikia princo, Slapta nujaučia papilve didelę laimę priešingoj lyty. Klysta, atsiduria ten, kur mama – vidum, nes kitaip nemoka. Mokosi kitaip. Supranta mamą, bet neatleidžia, nes neturi pakankamai išminties.

Mama, kodėl tavo geriausia draugė mirė?

Kur dingo mūsų ėjimai pas ją ir mūsų moteriški pokalbiai? Dažniausiai – nelaimingi. Apie jos ir tavo blogą vyrą.

,,Mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Sukasi sukasi ratas. Kur dingo tie metai, kai aš dar buvau tavo. Tavo dukra tau priklausanti, dar nieko nesprendžianti, dar nekalta savo buvimu ir savo esybe.

Kur dingo tas tavo didelis kūnas. Kuris buvo kartais erzinantis, bet taip maloniai didesnis už mane.

Ir taip – dabar man nereikia tavęs, kad išgyvenčiau, kaip ir sūneliui nereikės manęs. Bet, vidinis troškimas būti gera mamai – išlieka gal visą gyvenimą, pasąmoningas. Prisišlieti. Pabūti. Atsigulti šalia. Pajausti kūną. O, kai jis kupinas pykčio – vyksta tragedijos.

Mama, nors mintim, dabar tu miegi – siunčiu tau savo širdies šauksmą mūsų dainai. Mūsų ėjimui pro parduotuvę, kur tau už tris litus pirkau labai skanius kvepalus gimtadieniui. Kur vyko kaimynų vestuės. Kur upelis, pro kurį tiek kartų ėjau.

Čigonių statinės. Ir smilksta jose deginama ugnis. Maži čigoniukai stebi savo mamas paišinais veidais ir palaimingai vypso.

Jie nežino, kad mamų širdis kraujuoja, nes rytoj nebus ką duoti valgyti.

Jie paskendo čigonių šokio sūkury, nes ir jos pačios pamiršo, kad rytojus ateis. Sovietų sąjunga žadėjo šviesų rytojų, bet jo nebuvo. Čigonės įprato gyventi į nebūti, kur atimami nepastatyti butai, kur nuvertėja pinigai ir dingsta prasmė taupyti. Kur išeina artimiausi ir niekas nesuloja.

Čigonės šoka ir mama mano linguoja jau žila galvele. Ji – viena. O aš vis mokausi gyventi. Kol neišmoksiu – negalėsiu būti su ja.

Mama, palauk, neik taip greitai geležinkelio tiltu. Prašau. Jie tavęs palauks. O man dar labai norisi su tavim pabūti. Mums tavęs reikia. Pabūk.

Blog, Mintys apie šeimą:, Moterų portretai:

Sesytė

Ir močiutė vis sakydavo. Niekada, sesytės, nesusipykit.

Ir turėjom mes po kraitinę dėžę. Paprastą, kartotinę. Joje buvo sukrauti kraitiniai rankšluosčiai, o tu vis norėdavai juos mainytis. O aš vis nežinojau, kaip atsakyt ne. Bet baisiai gailu buvo to rankšluosčio su žuvytėm. Tai jo ir neišmainydavau. Ir vėdindavom mes savo kraitinius rankšluosčius laiptinės viršuje. Kad dulkės kristų ant laiptų, žemyn. Ir nešdavom atgal į dežę. Kartotinę. Gražiai sulankstyti.

Toks buvo mūsų kraitis.

Kaip ir mūsų tėvų, jaunų, karštakošių, auklėjimas, jų klaidos, jų – kiekvieno savaip – neišgyventų jausmų perkėlimas ar išliejimas mums.

Ir gyvenam mes su tuo kraičiu. Panašiu, bet savitu. Savitai skausmingu, sunkiu. Ne idealius pamatus klojančiu būsimoms santuokoms, būsimo vyro pasirinkimui.

Jungė mus močiutė. Ir vaikystės susijungiančios.

××××

Tu vis dar mano sesytė. Prisimenu tavo gelsvus garbanotus ilgus plaukus. Kurių taip pavydėjau. Nes buvau ilgais tamsiais lygutėliais plaukais su stora “grifke”. Aš maža, tu – didelė. Šukuodavai man plaukus ir pindavai “eglute”. Močiutė kviesdavo miltinių blynų su uogiene. Lipdavom laiptais žemyn į pirmą aukštą.

×××

O dabar mes abi mamos. Tu tapai pirmą kartą mama labai jauna. Išsiskyrei. Antra dukrytė tuoj eis į pirmą klasę. Ir su antru vyru išsiskyrei. Dukra gyvena su tėte. O tu – už tūkstančių kilometrų. Užsieny.

×××

Užuodžiu tavo skausmą. Gali tūkstantį kartų sakyti, kad viskas gerai. Netikiu. Užuodžiu žaizdą. Iš vaikystės atsineštą.

Prisimenu tave. Gal vienuolikos metų o gal dešimt. Dabar tavo dukra – jai bus septyneri – eis į mokyklą. O mama ją matė prieš metus. Ir tu buvai vienišas apleistas vaikas. Ir tu augai daug pas močiutę. Kurios man pavydėjai.

×××

Man taip gaila. Mano sesytės, kuri – maža maža – sužeista auksaplaukė mergytė – tiesia rankutes norėdama pagalbos. Meilės. Artumo. Šilumos. Ir viską viską suaugusios moters gyvenime prarasdama.

Išdraskyta šeima. Išdraskyti likimai. Tavo, sesute, vaikystėje. Ir dabar.

Prisimenu, kai susitikome. Buvo vasara. Ir tu draugavai su savo antrojo vaikelio tėvu. Vairavau iš tavęs namo. Ir verkiau. Prašiau Dievo apsaugoti mano sesytę. Jaučiau, kaip tau blogai.

Man taip skaudu, gailu tų laikų. Vaikystės. Užuodžiu mūsų žaizdas. Smala vasarą kvepia. Mano mamos aukštakulniais ir rankinuku, kuriuos užsidėjus pėdini link miesto. Mergaičiukė. Jaučiu kraitinių rankšluostukų medžiagą.

×××

Ėjo praėjo neliko. Tik smala kažkaip čaižiai kvepia. Iki skausmo. Kaip gali būti vaikų įskaudintos širdys.

Sesyte, nesipykim. Taip norėjo močiutė. Myliu tave ir mūsų praeitį. Mūsų smalą. Mūsų skaudulius. Labai norėčiau, kad sugebėtume nekartoti tėvų likimo. Močiutės vienišumo. Esi dabar viena dideliam name. Kam jis tau? Kaip močiutė po skyrybų, kad gyveno. Turi sūnų ir dukrą. Kaip močiutė. Močiutės dukrą, mano mamą augino baba. Ji vis jautėsi “nutrenkta, palikta”, kol močiutė lakstė po renginius, siekė karjeros mokykloje. Ar nesijaučia taip tavo dukrytė, atskirta nuo mamos? Ar neguodi tu savęs, kad tėvas ja gerai rūpinasi? Kas gali atstoti mamą. Tokiam mažam vaikui. Nesuprantu.

Matau kad tu, kaip ir aš, dar savo tėvams neatleidai. Ir velkasi svetimas likimas per karštą vasaros dieną šviežiai išklota smala. Kvapas aštrus. Degina nosį ir skausmingai pažįstamas, malonus, savas. Kaip kad savosios vaikystės žaizdų išgyvenimas iš naujo.

Prašau Dievo daug pagalbos mums. Tau ir man. Ir sustiprinti mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Mano draugė vienuolė sakė, kad to galima prašyti Dievo. Ir tai jis dovanoja.

Tikėjimas.

Viltis.

Meilė.

Tikėjimas, kad mes sukursim savo vaikui geresnę ateitį.

Viltis, kad pavyks išsivaduoti iš praeities smalos.

Meilė sau netobulam ir klystančiam. Ir klydusiems, netobuliems, bet savaip mylėjusiems tėvams.

Blog, Moterų portretai:

Whitney Houston. ,,Asmens sargybinis”

Prisimenu, kai pirmą kartą žiūrėjau šį filmą.

Whitney su baltu jaukiu megztiniu, sodyba, židinys ir – asmens sargybinis.

Stipraus visom prasmėm vyro prototipas.

Kuris ją gynė, nes tai buvo jo darbas. Ir tai darė iš meilės. Iš meilės saugojo ir gynė savo mylimąją net rizikuodamas gyvybe.

Ramus. Stabilus. Saugus.

Kaip krantai upei. Kurioje Whitney galėjo dainuoti, išbūti savo jausmus, šokti. Upė, kuri galėjo plaukti savo vaga. O kuomet upė pykdavo, srauniai  šniokšdama – ją nuramindavo visad šalia esantys krantai.

O kai, pakirdusi iš miegų vasaros rytą, pro tvyrančią virš upės lengvą, besisklaidančią miglą, tą dieną nedrąsiai lyg paauglė sroveno, tekėjo – upės krantai ją drąsino. Sakydami:

-Tu saugi.

Ir ši žinutė per dienas, mėnesius, metus įsirėžė į jos širdį, sielą, užpildė jos erdvę.

××××

Talentinga. Graži. Charizmatiška.Turtinga.

Kur buvo jos krantai, kai į gyvenimą atėjo narkotikai, alkoholis, priklausomybė, vakarėliai, destruktyvūs toksiniai santykiai, nelaiminga santuoka, sutuoktinio pavydas jos sėkmei. Nelaiminga nepaprasta moteris.

Kodėl jos nebėra? Keturiasdešimt aštuoneri. Tiek jai buvo, kai buvo rasta negyva.

Netekom.

Po to – jos dukra. Mylinti mamą labiau už viską. Ir taip pat buvusi kopriklausomuose santykiuose su savo, nuo narkotikų priklausoma mama.

×××

Balsas, kuris palietė pasaulį. Išėjo.

Kur buvo jos asmens sargybinis TĄ vakarą ir daug vienišų vakarų prieš?

Kur buvo jos krantai? Kur buvo jos saugumas?

xxx

Liko įrašai, šypsena, balsas, talentas.

Bet man neapsakomai gaila. Kad jos nebėra.

×××

Įsivaizduoju ją ką tik gimusią, mažytę. O tada – augančią. Linksmą mažą mergytę. Susiduriančią su traumom, problemom, skausmu. Įsirėžusiu visam laikui. Tą gali vaikystės traumos. Jas daug sunkiau ,,sutvarkyti”, nei traumas jau suaugus.

Pažeidžiamumas. Dėl praeities žaizdų. Ir prigimtinis pažeidžiamumas, Dievo duotas kartu su talentu.

Mums liko jos dainos. Hitai. Grožis įrašuose ir nuotraukose.

Kaip jai reikėjo to Asmens sargybinio. Tų krantų. Apgaubti jos pažeidžiamumą.

Vienintelis dalykas, kuris varė į priekį. Talentas. Ji jį turėjo. Ir žinojo, kad bus profesionali dainininlė jau būdama trylikos.

×××

Taip norėtųsi, kad tokia ypatinga moteris, kaip Whitney, būtų labiau save vertinusi. Labiau mylėjusi savo kūną. Labiau save saugojusi ir gynusi. Būtų mačius savo unikalumą, kurį matau aš ir milijatdai kitų.Ir save saugojusi. Taip tvirtai, kaip tą darė jos Asmens sargubinis. Tai galėjo būti didžiausias jos gybenimo meilės romanas ir sėkmingiausi asmeniai santykiai, išnešę upę į jūrą.

O stichijos jau nenugalės. Ji tiesiog yra.

Blog, Moterų portretai:

Katia ir Margarita

Photo by La Miko on Pexels.com

Man visada patiko rusų kultūra, kinas, muzika, romansai, kalba. Labai turtinga kalba.

Prisimenu Katią. Aktorę, gyvenančią Maskvoje ir grįžtančią į Lietuvą aplankyti mamos. Mūsų pasivaikščiojimą prie atodangos, vidury žiemos. ,,Tu privalai rašyti”. Taip ji pasakė. Prisimenu visą tą laikotarpį savo gyvenime. Ji kalbėjo: ,,aš jaučiu tavyje labai didelį alkį, alkį viskam ir ėjimą į priekį.”

Dienom dirbau, atrodo, svajonių darbą, po darbo eidavau į parodas, koncertus, šokių pamokas, pasimatymus, susitikimus su draugais. Vakarais eidavau linksmintis į klubus. Ir taip non-stop. Taip, bėgau nuo savęs ir savo tuometinio giliai užgniaužto skausmo. Bet tuo pačiu jaučiau, kad geriu gyvenimą. Lyg būčiau buvusi ilgai uždaryta. Ir dabar visos gyvenimo spalvos, gyvenimo šokis mane kviečia…. Jaučiausi pasiilgusi gyvenimo, norėjau atsigriebti už viską, ko negalėjau, ko pati sau neleidau, už viską, ko nepatyriau… O širdis vis šaukė… Drąsiai. Ir jos nutildyti jau buvo nebeįmanoma.

Tikėjau, kad galiu pasiekti savo svajones, nors kartais tai buvo visiška iliuzija.

Bet – kas mane iš to laikotarpio žavi – sielos šokis ir atliepimas aplinkos.

Aš labai norėjau eiti į priekį….

Ten, kur nakty laukia itališkos naktinės gatvės su meile, Roma, pasivaikščiojimais.

Ten, kur laukia bridimas per pievą iki namų, nuo autobuso stotelės. Širdy kurstant stiprybę. Rodos, niekas nevyksta… Bet vyksta tiek daug…

Ten, kur šokių aikštelėj susiduria akys. Ir negalėjimas patikėti – negi tai vyksta man…. Juk tai – kaip filmas?

Ėjimas vidurnakty namo, nes troleibusai jau nevažiuoja, o tik ką baigiau svajonių darbo viršvalandžius.

Taip, aš daug ko tuo metu nemačiau, neįvertinau – racionaliai, logiškai. Bet tai buvo širdies, jaunystės ėjimas į gyvenimą. Į pažinimą.

Visą praeitą gyvenimo etapą man primena rusų romansai, gitaros garsai.

Nepaisant visų klaidų, buvo drąsa. Drąsa gyventi. Drąsa klysti.

Prieš sutinkant Katią, prisimenu sapnavau labai ryškų sapną. Jog esu bažnyčioje su gražiais, ryškiais vitražais. Toks geras jausmas apėmė pabudus. Kad manęs laukia daug spalvų gyvenime. Netrukus išsiskyriau su tuometiniu vaikinu. O, kai sutikau ją – prisiminiau iškart šį sapną.

Aš labai norėjau keliauti, o jis ne. Norėjau rytais išėjus pasivaikščioti, važiuoti į miestą, o jis ne. Norėjau eiti į parodas, koncertus, o jis ne. Norėjau patirti daugiau, nei namų gyvenimą, o jam atrodė, kad aš keista. Mes dar buvom tokie jauni… Per jauni užsidaryti tarp namų sienų.

Ilgainiui pradėjau jaustis, kaip dėžutėje. Iš to išeiti man padėjo Norbekovo akių pratimai. Juos darant buvo akcentuojama dvasinė stiprybė, vidus, o ne tik išorinė technika. Išėjo, kad aš save stiprinau, ruošiausi gyvenimui vienai, sveikam atsiskyrimui.

Prisimenu, kai būdavo labai sunku, užlipdavau ant stogo ir darydavau tuos pratimus.

xxx

Jaučiuosi labai atitrūkusi nuo šitos laukinės, širdies, o ne racionalaus proto klausančios savo dalies, kuri gali nemiegoti per naktį dėl gero filmo ar pasivaikščiojimo. Bet ji kažkur snaudžia. Ir – išgirdus romansą – nubunda. Mūsų sielai reikia nuolatinio peno. Kai apleidžiu rašymą, nebeturiu laiko su savimi, viskas išsiveržia pykčiu aplinkiniams, sau. O iš tikrųjų – jeigu labiau pastebėti save ir savo poreikius – viduj yra tuštuma, trūkumas, nepatenkinti poreikiai. Ir, kaip ir pokalbiui su Dievu mums reikia laiko kasdien, taip ir apsikuopti tai kas numirę, nereikalinga ir prikelt, nupūsti dulkes. nuo to, kas gyva ir laukia – labai svarbu.

Kartais užsikabiname už tam tikrų tikslų ir nematome viso kito. Gyvenimo spalvų, posūkių, vingių, vykstančių plačiai atmerkus akis. Tai lyg karantininis gyvenimas, nesant karantino. Save apvagiant ir suvaržant savo vidinius išteklius. Nes karantinas fizine prasme nebūtinai suvaržo. Jis gali ir duoti. Kitokią perspektyvą, gylį, matymą.

Prisimenu Katią, buvimą tyloje su ja – kiekvienai panirus į savo kūrybą. Jaučiau ją, kaip labai stiprią, charizmatišką, nepaprastai gražią vidumi ir išore sielos draugę. Su kuria susitiko keliai. Su ja kalbėjau savo laužyta rusų kalba, o ji su manimi stengėsi kalbėti lietuviškai.

Prisimenu Margaritą. Kurią sutikau stotelėje. Kuri man buvo motinos figūra čia, Vilniuje. Įsileidusi į savo šeimą, atvėrusi savo širdį. Nepaprastai vaišinga, dosni, supratinga, taktiška. Jos anūką mokiau lietuvių kalbos, o iš jų visų stengiausi išmokti rusų. Jie kantriai mane išklausydavo, su visom klaidom.

Ir, klausydama Margaritos, aš nusikeldavau į septyniasdešimtuosius, Rusiją, jos jaunystę, jos meiles. Matydavau kaip filme jos meilę gydytojui. Jos karininką vaikiną, kurio mama išmetė pro langą visus batelius, nes Margarita pasibučiavo su kitu. Jos klaidas ir aistrą. jos draugę dainininkę. Jų keliones. Jos nėštumą, taip ilgai lauktą. Ji taip norėjo turėti vaikų. Jos atsikraustymą į Lietuvą, antro vaiko gimimą. Darbą Chemijos institute. Vaiko ligas, nelaimingą santuoką. Nuslėpimą nuo pirmosios dukros tėvo apie savo neštumą…. Ir visa tai tilpo šios, atrodo, romios moters gyvenime. Matydavau jos mamą. Ir močiutę. Auginančias kambarėlyje anūkėlę. Keturios kartos moterų.

Iš Margaritos namų išeidavau su nepaprastai daug šilumos. Tokia mylima jausdavausi…

Jai buvo galima papasakoti bet kokią savo nuodėmę ir paklydimą. Labai paprastai. Ji neteisdavo. Iškart surimtėdavo ir imdavosi ieškoti išeičių. Tiesiog norėjo padėti jaunai merginai iš savo sukauptos patirties.

Su tuo man asocijuojasi rusų kalba. Su aktore Katia ir giliais pokalbiais su ja. Su jos mama ir arbatos gėrimo ceremonija. Su Margarita, jos dukra ir anūku. Su blyneliais ir salotomis, sriuba ir šviežiomis daržovėmis, grietinės padažu ir televizoriaus žiūrėjimu. Namais. Ir su Margaritos gyvenimo istorija. Nukeliančia į tik per rusiškus filmus matytą laikmetį. Su jos išgyvenimais, gyvenimo drama, ašaromis, meile ir džiaugsmais.

Aną dieną, važiuojant Uber, vairuotojas, kilęs iš Rusijos, paklausė – o kam jūs norite išmokti rusų kalbą? Jau ir taip tiek daug kalbų mokate.

Bet juk kalba atveria kelią į kultūros pažinimą ir suteikia galimybę pajausti, pažinti kitą žmogų, jo pasaulį daug geriau, nei jam kalbant kita, jam ne gimtąja kalba.

Rusų kalba man asocijuojasi su pokalbiu iš širdies. Su svetingumu. Su dosnumu. Su namų jaukumu. Su plačiu kultūros pasauliu. Su visu tuo, ką aš patyriau.

xxx

Ačiū Dievui už Margaritą, už Katią ir jos mamą. Nes jos atėjo mano gyvenime tuo laiku, kai labiausiai reikėjo.

Blog, Moterų portretai:

Marija

Marija žino, ko nori. Kai nesiseka, eina pasimelsti. Turi savo mėgstamą bažnyčią miestelyje, ant kalno. Galėtų eiti į artimesnę, ar keisti bažnyčias. Bet ne. Jos bažnyčia visad ta pati. Ant kalno. Nepaisant to, kad čia vos nenusilaužė sprando. Tiksliau, susilaužė stuburo slankstelius. Paslydo, lipdama į kalną ant plikledžio.

Taip ji ir gyvenime. Nepasiduoda. Niekada. Kol pasiekia savo. Toks stiprus charakteris padėjo išgyventi vaikystėje – kartu su vyresniu broliu išvijo tėvą iš namų. Nes mama niekada to nebūtų padariusi. Išvijo neapsikentusi jo dvigubo gyvenimo: vienu metu šis sėkmingai sugyveno po 4-5 vaikus su savo žmona ir meiluže. Įdomu, ką turėjo tokio meilužė, kad jis ją pasirinko? Ir ko jam trūko iš tokios, atrodo, nuostabios ir nepakartojamos moters Anos, Marijos mamos?

Tvirtas charakteris padėjo sukurti finansinę gerovę: sukurti daugiau nei keturiasdešimt metų veikusį verslą – nuo pat jaunystės, įsigyti didelius namus prabangiame užmiesčio kvartale, netoli golfo aikštyno, susilaukti keturių vaikų su vyru, kurio mama jos negalėjo pakęsti. Vyru, su kuriuo draugavo nuo jaunų dienų, vyru, kuris metė studijas (paskutinį architektūros kursą), kad kurtų verslą kartu su ja. Istorija nutyli, bet iš nuotrupų panašu, kad grįžo, nes ji laukėsi. Ir tuokėsi dėl to. Pažįstant šią užsispyrusią, siekiančią savo tikslų moterį, panašu, kad ir laukimasis buvo jos suplanuotas. Nors galbūt tai tik Dievo valia.

Marija mėgsta žaisti golfą, jei perka rūbus sau, tai iš prabangių firminių parduotuvių. Mėgsta su draugais keliauti po visą pasaulį. Mėgsta skaniai pavalgyti. Mėgsta slidinėti. Mėgsta dovanas. Mėgsta didelius gerus automobilius. Mėgsta antikvarinius baldus Tamsaus medžio. Mėgsta namų baseine paplaukioti po dienos darbų. Tada atrodo, kaip mergaitė – laiminga galva kyšo iš vandens. Jei valgo mėsą, tai be prieskonių ir visokių žolelių. Jai patinka grynas skonis.

Ir kartu Marija labai mėgsta taupyti. Pasibaigusiu galiojimu vaistinių tepalų neišmeta. Vežasi į savo kalnų namelį, įsitrinti kojom, jei skaudėtų.

Nereikalingus daiktus aukoja. Arba, sukaupusi dėžėse, laiko. Labai mėgsta dėžes, ant jų žymi nuosekliai kas jose sudėta.

Dar Marija moka išlaukti. Suvaldyti savo pyktį. Ir jo energiją nukreipti tikslų siekimui.

Kas šalia Marijos – tam nelengva. Ji myli, bet dėl meilės neaukoja savęs, neatsisako savo svajonių. Priešingai – ji kitus žmones įtikina, kartais net jiems nesuprantant, elgtis pagal jos norus ir planą. O – kas priešinasi – taikoma kita taktika. Keliskart perklausiama, ar tu TIKRAI nenorėtum to kažko? O nenorint TIKRAI, Marijos akys pradeda lakstyti į šalis. Ji rezga planą B. Kaip KITAIP įtikinti tave daryti tai, ko tu nenori. Niekada nepasiduoda. Ir daro tai ypač nuoširdžiai. Netgi galvoja, kad kitiems naudinga daro, tik šie nesupranta.

Todėl ir yra verslininkė. Savo tikslų įgyvendintoja ir savo gyvenimo kūrėja. Prisiima 100% atsakomybės už savo gyvenimą. Nes turėti norų ir įtikinti šeimą kartu jų siekti – tai ir yra 100% atsakomybės prisiėmimas už savo norus ir (ne)sėkmę.

×××

Šiandien kalbėjau su Audra. Panašu, kad ji skiriasi su vyru. Audra užsiminė: šiais metais norėčiau turėti VIENĄ tikslą. BENT VIENĄ.

Palyginu Audros ir Marijos gyvenimus. Marija gyvena taip, kaip nori. Nors nėra miela, minkšta ir pūkuota. Audra – yra švelni, moteriška ir linksma. Atrodo – prie žaizdos dėk. Ir ne pirmą kartą ant skyrybų slenksčiu su vyru, nusikalus nuo nuolatinio pietų ir vakarienių gaminimo, šiuo metu neturi darbo, planuoja palikti vyrą ir kraustytis į kitą šalies galą – gyvens pas uošvę. Kol susiras darbą. Priklausoma vs. nepriklausoma. Patenkimta vs. nelaiminga. Savarankiška vs. nuo vyro užgaidų ir nuotaikų priklausoma.

Marija turi daug sėkmės istorijų. Kaip sukūrė verslą, neturėdama pinigų. Įsigijo pastatą verslui ir būstui, neturėdama pinigų. Atsigavo po sunkių traumų.

Bet labiausiai užstrigusi jos frazė yra ši:

-Visko, ko aš prašiau Dievo – viską davė. Viską, ko prašiau – gavau.

Kai skaitau apie ištvermingą maldą, apie kurią kalbėjo Kristus, prisimenu visad Mariją. ,,Belskite ir Jums bus atidaryta”. Ji man – ištvermingos maldos ir tikėjimo savimi ir Dievu, pavyzdys.