Blog, Mintys apie šeimą:

Mano motinystės kelias

Kaip apginti save neįskaudinant kito?

Man kyla toks klausimas. Ir kartu beprasmis vakarykščio pokalbio kartojimas mintyse. Atsakant tai, ko nepasakiau vakar. Nenorėdama įskaudinti. Ar tiesiog galvodama, kad piršti savo nuomonę nelabai turiu kompetencijos. Kito asmens darže.

Bet. Kai kitas asmuo taip negalvoja. Ir jaučiasi drąsus lįsti į tavo asmeninį gyvenimą. Kas tada?

Kaip man auginti vaiką. Kada mano vaikas turi ar neturi eiti į darželį. Nesąmoningas o gal sąmoningas prilyginimas kažkokiai mamai, kuri nenori leisti savo vaiko į darželį, nes turi savo traumų. Niekada nebuvo per visą tą laiką nuo vaiko atsiskyrusi. Ir ką gi aš veiksiu su vaiku, kai lis?

Lyg būčiau užgrobusi savo vaiką.Lyg negalvočiau apie jo ateitį. Lyg būčiau bloga mama. Ir ne, jos nežiūri su manim nuolat teliko. Jei toks buvo klausimas.

Ir per tas akimirkas pajutau apie be manęs, bet apie mane įvykusius pokalbius. Kokia aš, ko gero, traumuota, kaip keista, kad tiek laiko praleidžiu su savo vaiku, o tai negi aš vaiko į darželį neleisiu ir atribosiu nuo vaikų.

Aišku, kai kontekstas, kad mamos vaikus daržely palieka 4-6 mėnesių… Ir kai darbas ir daug pinigų yra perduotos šeimos vertybės. Kai mama matyta nuolat skubanti, grįžtanti naktį su tėčiu iš darbų. Niekad nesibaigiančių. Kontekstas suprantamas. Ir genetika. Bet kur visame tame esu aš?

Su savo vertybėmis auginti vaiką prieraišiai. Su savo žiniom ir tikėjimu apie ypač pirmųjų trejų metų svarbą. Apie pasirinktą labai sąmoningai prioritetų tvarką. Kad šeima ir vaikas man dabar yra No. 1. Ir tau nėra auka ir aš nesu vargšelė. Kad, atseit, negaliu pagert su draugėm kavos ar vyno (kurio iš vis nepasiilgstu). Kad negaliu palikti vaiko svetimiems ir išlėkti į darbą, kurio, atseit, taip pasiilgau. Nes be jo neturiu aukštos savivertės ar, atseit, jaučiuosi atskirta ar nieko nedaranti ar bukėjanti. Su visa pagarba taip besijaučiančioms – aš taip nesijaučiu… Atsiprašau, jei ką nuvyliau. Nes neatitinku jų gyvenimo šablono. Apie sėkmingą, darbuose besisukančią mamytę. Kuri grįžta pakštelt vaiko prieš miegą. Ar lekia pasiimti po darželio, kad pabūti su vakarienės gaminimu ir prausimusi visai pavargusiai vos kelias valandas kartu. Atsiprašau, kad aš nesijaučiu, jog nuo buvimo su vaiku tuoj išprotėsiu. Jog man įdomu būti su juo. Jį stebėti. Stebėti jį besikeičiantį. Drąsėjantį kontakte su kitais. Besimokamtį užmegzti ryšį. Prieinantį ir kalbinantį savo kalba nepažįstamus žmones. Ir kaip intuityviai iš visų dažnai atsirenka mielus ir gerus pašnekovus, juo besižavinčius. Matyti kaip atranda bendrystę su vyresniu be galo draugišku berniuku. Nes, kiek kartų čia, kitame krašte, buvo atstumtas, jai norėjo draugauti. Netiesiogiai. Kartais tiesiog ignoruojamas. Ir ne, man neatrodo vaikai čia super draugiški vien dėl nuostabiojo darželio nuo gimimo. Ir tai yra svarbu. Ką dabar rašau. Nes tai yra apie mane. Apie mano pasirinkimus. Apie pagarbą savo vidui.

Man buvo didelė laimė turėti laiko išmokyti sūnelį pasiprašyti į tualetą. Ir tai nereiškia, kad buvo lengva Su jo vienu momentu gėdijimusi ir priešinimusi. Bet aš jaučiuos daig daugiau išmokusi per šią pamoką mums, nei per keturis teisės studijų metus. Išmokusi pamoką, atrasti būdus, kad jam būtų malonu eiti į tualetą. Atrasti jo gėdos jausmą. Gėdijimąsi. Parodyti filmuką apie kaip ir agurkas ir pomidoras kakų daro. Kaip ir lialia kakų daro (matyti jį susigėdusį ir užsidengusį akis). Pasiūlyti palaukti už sienos, koridoriuje. Kad jam nebūtų taip gėda. Kad jis galėtų pasislėpti taip pat, kaip buvo įpratęs savo kamputyje, savo slaptose vietose, kur jautėsi saugiai, kakoti į pampersą. Kaip jis džiaugėsi pirmą kartą pajakojęs į tualetą! Kaip didžiavosi!!!! Kaip vėl sėdosi!!! Aš nebuvau tokia laiminga nei vienam savo darbe, nei šiom mini akimirkomis. Kurios praeis. Kurios negrįš. Liks tik (net) mūsų iš šių akimirkų kurtas ryšys. Kurį aš renkuosi kurti dabar. Kokio jo noriu aš – tą ir renkuosi daryti dabar. Nes vėliau tų gudruolių, kurie man patarinėja, nebebus.

Kurie su džiaugsmu sako, va va, nebevalgo tavo vaikas brokolių, tik saldumynų nori. Taip su visais vaikais vyresniais yra. Ir kaip man paaiškinti, kad tai mano ir sąmoningas apsisprendimas. Ne brukti tik sveiką maistą, kai esame gimtadieniuos ir visi valgo aplink saldumynus, ar net namie, kai vaikas nori diodio (ledų), susikurti su juo tą sėdėjimo ant sofos ritualą. Kuris jam yra daugiau nei ledai. Tai yra autonomija atsidaryti šaldiklį. Gauti, ką nori. Bendrystė su suaugusiu, mama, dalijantis ledais ir akimirka. Jo norų gerbimas.

Aš pasirinkau tai, kaip mažesnę blogybę. Po vaiko klykimų, kuomet namuose ar kitur esantys saldumynai jam, kažkodėl, neprieinami. Tai ir leidimas pajusti lygiavertiškumo jir priėmimo bei teisingumo jausmą.

Mano idealiam pasauly, jis ir dauguma valgytume brokolius. Bet to neatradau, kaip sukurti.

Aną dieną nemažai buvome namie. Po ilgo laiko vis išėjimų kažkur. Ir kaip atsigavau ir aš ir vaikas. Taip reikėjo to laiko dviese. Daug žaidžiant. Myluojant jį kaip mamai katei ir sakant niauuuu (kaip mielai jis sako vietoj miauuu). Ir kaip jis dar to niauuu norėjo. Kaip to mamos-katės prisiglaustymo nosim prie jo plaukučių. Kaip vėliau, virtuvėj prie durų jis atliepė miauu, o akutės kaip žėrėjo! Kaip tikro katinėlio!

Kas man gali pakeisti šias akimirkas?

Koks darželis? Kokia auklė?

Jos neįkainojamos man, kaip mamai. Savo buitišku nenušlifuotu grožiu.

Ir man labai daug reikia mokytis. Apie pagarbų ryšį su vaiku. Kaip ir pagarbos sau. Apie trigerius-emocijas? kurias vaikas iškelia. Ir aš suklystu – pratrūkstu, pametu savo gražųjį įvaizdį. Ir tampu tiesiog dar viena pavargusia ir neatlaikančia vaiko emocijų mama. Ir tai mano didžioji gyvenimo kelionė – per užspaustus jausmus, neatlieptus poreikius, sustingusį siaubą. Emocijas. Kurią privalau pereiti kasdien vs gerėjant, kitaip negalėsiu būti ryšyje su vaiku. Negalėsiu jam duoti daugiau, nei gavau. Tad einu vis klupdama ir šią kelionę.

Taip išrašius sau apie save, nurimstu. Nes suprantu, kad, pasikeitus įstatymui, burkos tampa privalomos. Bet jos nėra tavo esybės dalis ir neišnaikina laisvės noro. Tad turiu matyti, kur esu aš, o kur – primesta valia save, tikrąjį, pridengti.

Aš noriu, kad vaikas eitų į gyvenimą plačiais žingsniais. Kaip viena moteris pasakė – jausdamas ir už tūkstančių kilometrų užnugarį – tėvus. Ir tas saugumas – tai mažiausia ir kartu gražiausia dovana, ką galime duoti. Susidedanti, kaip puzlė, iš daugybės miegelių, žaidimų, buvimo čia ir dabar, ėjimo į laukutį (kas kartą vis kitaip). Ir jis susideda iš praleistų ant minkštų kvadratų laiko, saulės atšvaitams iš kito kambario pro duris šviečiant. Pietinė saulė. Vaikystės saulė.

Ir, galbūt, su antru vaiko kitaip norėsiu. Galbūt po metų kitko norėsiu. Bet dabar nenoriu kitko. Noriu savo motinystės kelio. Noriu išgyventi savo etapą. 100%. Pirmo vaikelio auginimo etapą.

Dieve, padėk man mano motinystės kely. Padėk man užauginti sveiką, laimingą, einantį savo autentišku gyvenimo keliu, vaiką.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:, Moterų portretai:

,,O netolies, degė laužai…”

Foto iš http://www.pinterest.com

Čigonės žino, ką daro.

Jos šoka, o laužai dega. Jos dar neprarado savęs. Savo laukinio šokio. Su gėlėtu sijonu ir rudais ilgaauliais batais maža mergaitė vėtroje bando atkartoti.

,, O netolies, degė laužai

O netolies – šoko, dainavo.

Mums tos ugnies – buvo mažai.

Mes džiugesy paskendome visi”.

Einame čigonų gatve. Su mama. Su mama virtuvėje. Aprūkusiais langais dainuojame. Ir tik mūsų balsai. Kaip ir mamai skaitant Žemaitę šaltą liūdną žiemą.

Duetas. Mama ir dukra.

Susilieja galinga audra. Nors minutei. Nors sekundei.

O maža mergaitė vėtroje šoka.

Skalbiniai ir čigonių šokis. Laužo liepsnos. Aistra ir tikra meilė.

Suodini kubilai.

Geltonas ledų kioskas ir šokiai kultūrnamy.

Kažkoks balius, gal net neįvykęs.

Prosenelio arklys, kažkur bėgęs nurūkęs, už baliaus šiltų užuolaidų.

Ten, kažkur – bėgo nubėgo jo – prosenelio – jaunystė. Malūnas – jo darbas. Močiutė, sudavusi savo dukrai per veidą. nes skubėjo. Suko, sukasi, skrieja ratu. Kartos. O čigonė vis šoka, o maža mergaitė vis sukasi. Savo rudais batais ir savo siūtu sijonu. Gėlėtu.

Sūkury, vėtroj. Savo, kartos, moterų. Savo jausmų ir aistrų. Savo užgniaužtų kūrybų ir analizių.

,,Jau nubėgo rudenio palaukėj…”

Karšta vasaros naktis, o gal šalta. Norisi dramos. Jos taip pripratęs jaunas kraujas.

Kur mano suodini kubilai, kur mano gruziniškas kraujas, kur mano Sankt Peterburgo bokštai, kurie buvo tik sapne? Kur mano kūryba, niekada neišlaisvinta? Ar po aprūkuusiu langu liko? Ar ten, kur mama dainuoja duetą su dukra.

,,O netolies degė laužai, o netolies šoko dainavo”.

Pirmas vaikinas, jo kvapas jaučiamas. Kaip karšta šešiolikmetė vasara ir priėjęs pakalbinti gatvėje jis.

Bevardis.

O gal tas, kuriam ploviau aš rankas.

Tai, kas neišsipildė. Tai, kas nebegrįš.

Kur ta mano jėga, kuri smilkstant ugniai krosny atsimušė į kraujo mačiusias sienas? Kur ji? Ar ji išsigando agresijos ir dingo? Su mamos daina susijungė dukros daina? Ten, kažkada, mažoje virtuvėje.

,,O netolies, šoko – dainavo”.

Kur – tas jausmas – tas vaikystės, netobulos jaunystės saldumas?

Tiesiog praėjo-ėjo?

Kur tas autentiškumas?

Mama, padainuokim dar kartu. Šitą mūsų dainą. Kurią šiandien dainavau sūneliui.

O jis taip sukluso. Matyt, kažką kabina. Ši daina.

,,Troškom vieno – ne smilkti, o tik degti”. – Gyvenk gyvenimą, sūnau. Šok šokį. Dainuok dainą. Ne smilk, ne rusenk.Kaip aš…. Kaip mano mama.

Šis noras būti ant Šeškinės stogų, Naktį. Vienai ar su tuo nepažįstamuoju.

Sudegti. Ne suvysti.

Sudegti aistroje. Sudegti šokio liepsnoje, sudegti kūruyboje, sudegti akimirkoje, sudegti ten, kur nėra apskaičiavimo, kur nėra atsakomybių, ramybės. Nieko.

Mamos sodrus balsas, mokomai dainuoja. ,,Ša – paklausyk”. Ir maža mergaitė klauso. Kad ir kaip suaugusi ji pyks, ji jau visko priklausė, viską išgirdo. Ir liks geležinkelio tiltas po pirmos ginekologės apžiūros. Ir liks nupirktas šokoladas. Ir liks kelionės į Kauną. Ir liks maži mamos ir dukros santykių trupiniai, neužgožti tėvo.

Žemaitė. Dainos. filmai. Knygos. Traukinys. Tiltai. Kaunas, kad ir koks jis dabar nėra artimas. Braškės vasarą ir būtinai per gimtadienį. žiedlapių uostymas. Kaip mama moka tik mama taip moka. taip eiti ir ranka nieko negalvodama skinti šakeles ir lapus. Vis eiti prie pat gyvatvorių, ne kelio viduriu. Tik mama taip parbėga, su pašto taše ant peties. Tik mama dėl manęs padeda maisto. Kad tik pavalgyčiau. Paauglė būdama. Surašo rašteliu, kur kas yra. Suslegia.

Mama, neišeik. Neišeik, parašau, nes aš tau dar neatleidau… Prašau tavęs. Tas paukščiukas, atsimušęs į langą, prašau, tegul nebūna tu. Nes be visų svajonių padaryti nuvažiuoti sutvarkyti, turiu svajonę dar tau atleisti ir ramia širdimi būti gyventi su tavimi. Būti tau dėkinga, tave gerbti.

Sėdėjimas kamputy su megzta geltona pagalve. Kai tu su tėčiu žiūri teliką.

Tu, mama, man buvai pati gražiausia. Už Linos ir Rūtos mamą gražesnė. Ir ne, tu neturėjai ūsų. Jos nieko nesuprato. Myliu tave. Ir man taip gaila, kad mes nemokame būti kartu. Kad negalime sėdėti ir dainuoti. Visada. Ir kad dainos sūkurys pasiglemžtų viską. Liktų tik laužai. Tik tirptume plauktume…

Tu buvai ligoninėje. Kai aš buvau tokia kaip Matukas. Kai jis gimė. Kas čia per stebuklas. Šitas gamtos ratas. Kas čia per stebuklas. Kas čia per kelionė mūsų, mama. Tokia netobula ir žemiška. Matau, kaip tu tolsti. Tuo geležinkelio tiltu. Viena. Suvargusi. Neišeik, mama. Prašau.

Čigonės vis sukasi, padelkos, ugnis, suodžiai, tamsi naktis, dainos, balalaika, katilai, aistra, gyvenimas, močiutė, prosenelis, tėtukas, tu, malūnas, namai, stotis, tolsti jau, mažėji, neišeik… Nenoriu mirti. Nenoriu, kad tu mirtum. Neišeik, prašau, mama. Nepalik manęs, su šia neišdainuota mūsų daina. Mūsų nesudegintų iki galo laužų. Gyvenimo laužų. Kurį kurstėme, o kažkada jis suruseno ir gal net visai užgeso. Mūsų santykių laužas.

Ten buvo mėsinė, tada makatynas, tada dar kažkas, tada tas namas sudegė ir kažkodėl vadino jį prancūznamiu.

O tos plytelės. Name prie kapų, į kurį vedeisi mane susisiūti basutes. Kokios senoviškos, kokia pilis. Verandoj sėdėjo moteris. Tu visada užkalbindavai ir rasdavai išeitį gatvėje. Su tavim tiek bobučių pamilau. Tiek aplankiau.

Mama, mama, mama,…

Artėja laikas grįžti į Lietuvą.

Kaip aš bijau.

Tavęs nepamatyti.

Arba pamatyti ir vėl susipykti…..

,,Na na nanai nanananai..”- dainuoja maestro, kurio jau nebėra.

Kaip ir visi mes einame pro ta kapų namą gražiom plytelėm. Į nebūtį.

Mama, kur tavo jaunystė? Kodėl ji negali dabar imti ir grįžti? Kur tu, kai tau trisdešimt penkeri, o man jau dešimt oho… O mano vaikui dabar dar tik du…. Kokia tu buvai tada suaugusi ir kokia aš dar nei šiokia ne tokia jaučiuosi….

Kur jūsų baliai, įvykę ar ne taip įvykę ar taip ir neįvykę Kur jūsų degimas liepsnoje, toj trumpoj jaunystės akimirkoje?

Ar tu rūkei todėl, kad nusivylei gyvenimu? Nes aš jau buvau paauglė, o tėtis gėrė? Ar tu jautei tuštumą ir skausmą? Ar tau buvo įgrisusi pilka buitis ir sunki kasdienybė bei pinigų trūkumas, kad nėra iš ko ar ką gaminti?

Mama, gyvenu daug geriau už tave. Ir vis tiek kažkiek esu priartėjusi prie realybės. Buitiškumo ir amžiaus. Kokią tave prisimenu. Grįžk. Prašau.

Kaip tau patiko vienas raudonskruostis vaikinukas, kartais gailiuosi, kad jo neišsirinkau vien, kad tau įtikčiau. Kad būtum laiminga Tada dar buvai mano didelė mama.

Tada dar nejaučiau neapykantos tokios, kaip dabar už visas nuoskaudas, kurias negaliu pamiršti, paleisti, atleisti. Atleisk man, mama už mano netobulumą.

,,O netolies, degė laužai”. Griuvo sugriuvo. Sovietų sąjunga, tavo jaunystė, tavo svajonės, tavo negimę vaikai.

Mama, myliu.

Telikas įjungtas. Čigonės šoka nakty. Maža mergaitė mokosi iš jų gyvenimo. Kol mama, užgesusiom akim dainuoja šią dainą. Arvira širdim ir kraujuojančia tą akimirką. Ji negali mergaitei perduoti stiprybės, moteriškos, ir čigonių klegesio. Jų vikrių kojų, gudrių akių, aštrių dantų ir karšto kraujo. Mama pavargusi.

Tai mergaitė mokosi iš čigonių telike. Ir tie smulki momentai įsirėžia. O dabar atminty lieka išblukę nuo ašarų mamos akys – paraudę, su dramom rūsy, miegamajam, kieme, visur. Su nemokėjimu apsiginti. Mama, tai buvo mūsų visų šeimos drama. Mamos širdis ilgisi čigoniško gyvenimo, o akys – stiklinės. Ji nebeturi ką duoti.

Nebepykstu už daug ką. Daug ką sugebėjau suprasti.

Myliu, mama.

Gal tik negaliu atleisti tau, kad nepakėlei sparnų, kad nematei, kokia tu buvai graži. Man, vaikui. Ir iš tikrųjų. Kaip aš tave mylėjau. Kaip, kad ir ką bepadarytum visada širdy buvau už tave. Net ir po didžiausių tavo klaidų. Tu man buvai kažkur už tų čigonių nugarų. Bent jau aš norėjau, kad taip būtų…

Ten, kur tu buvai – ,,netoliese šoko, dainavo”.

ir gyvenimo ratas sukasi. Paslaptingas. Gimsta ateina miršta.

Vilniaus gimdymo namai susisieja su Vilkaviškio. 2019 su 1986. Laisva Lietuva su sovietine. Laikmetis keičia laikmetį. Bet, gimties stebuklas ir, ta mergaitė, su kailine liemene, ant kėdutės prie pečiaus, besimokanti iš mamos dusinančios širdį ir sielą draskančios, neišsiveržiančios visa gelme aistros gyventi – išsipildo. Gimti ir gimdyti ne iki galo. Ratas sukasi. Karta keičia kartą. Mergaitė bando nugalėti savo likimą. Bet kortos ne tos, čigonės šypsosi, varažija.

,,O netolies, degė laužai, o netolies šoko dainavo, mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Mergaitė sugalvoja, kad reikia princo, Slapta nujaučia papilve didelę laimę priešingoj lyty. Klysta, atsiduria ten, kur mama – vidum, nes kitaip nemoka. Mokosi kitaip. Supranta mamą, bet neatleidžia, nes neturi pakankamai išminties.

Mama, kodėl tavo geriausia draugė mirė?

Kur dingo mūsų ėjimai pas ją ir mūsų moteriški pokalbiai? Dažniausiai – nelaimingi. Apie jos ir tavo blogą vyrą.

,,Mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Sukasi sukasi ratas. Kur dingo tie metai, kai aš dar buvau tavo. Tavo dukra tau priklausanti, dar nieko nesprendžianti, dar nekalta savo buvimu ir savo esybe.

Kur dingo tas tavo didelis kūnas. Kuris buvo kartais erzinantis, bet taip maloniai didesnis už mane.

Ir taip – dabar man nereikia tavęs, kad išgyvenčiau, kaip ir sūneliui nereikės manęs. Bet, vidinis troškimas būti gera mamai – išlieka gal visą gyvenimą, pasąmoningas. Prisišlieti. Pabūti. Atsigulti šalia. Pajausti kūną. O, kai jis kupinas pykčio – vyksta tragedijos.

Mama, nors mintim, dabar tu miegi – siunčiu tau savo širdies šauksmą mūsų dainai. Mūsų ėjimui pro parduotuvę, kur tau už tris litus pirkau labai skanius kvepalus gimtadieniui. Kur vyko kaimynų vestuės. Kur upelis, pro kurį tiek kartų ėjau.

Čigonių statinės. Ir smilksta jose deginama ugnis. Maži čigoniukai stebi savo mamas paišinais veidais ir palaimingai vypso.

Jie nežino, kad mamų širdis kraujuoja, nes rytoj nebus ką duoti valgyti.

Jie paskendo čigonių šokio sūkury, nes ir jos pačios pamiršo, kad rytojus ateis. Sovietų sąjunga žadėjo šviesų rytojų, bet jo nebuvo. Čigonės įprato gyventi į nebūti, kur atimami nepastatyti butai, kur nuvertėja pinigai ir dingsta prasmė taupyti. Kur išeina artimiausi ir niekas nesuloja.

Čigonės šoka ir mama mano linguoja jau žila galvele. Ji – viena. O aš vis mokausi gyventi. Kol neišmoksiu – negalėsiu būti su ja.

Mama, palauk, neik taip greitai geležinkelio tiltu. Prašau. Jie tavęs palauks. O man dar labai norisi su tavim pabūti. Mums tavęs reikia. Pabūk.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Potvyniai ir atoslūgiai

Foto iš: http://www.turismovasco.com

Jaučiu, kai ateinu prie vandenyno čia ir jis mane apvalo. Apvalo tai, kas neapvaloma, atrodo. Tą emocijų sūkurį, šįkart kilusį po parašyto laiško . Laiško tėčiui, kurio jis niekada negaus. Laiško jau nėra. Jis suplėšytas. Taip reikia.

Visada ateinu nieko nesitikėdana. Tiesiog pabūti. Ir jūra išbūna. Mano jausmus. Per stiprius man pačiai. Per stiprius mano šeimai. O to man labai reikia. Kažko, galingesnio, stipresnio už save, už visą praeitį, už to, ko jau seniai nėra, bet ta maža mergaitė dar giliai išgyvena. Ir jūra išbūna. Ir nugali savo stichija mano stichiją. Nes ji – stipresnė, labiau patyrus, ji buvo ir bus. Prieš ir po manęs.

Jūra mane moko. Savo buvimu. Ir savo cikliškumu.Tokiu artimu moters prigimčiai. Kai ją girdime. Potvyniai jr atoslūgiai.

Jai nepaprieštarausi. Jei nori eiti staiga iš vandens atsiradusiu keliu į salą ir nori saugiai grįžti – turi stebėti jūrą. Ir turi paskubėti. Nes gamta nelaukia. Taip pat kaip nepagimdyti vaikai laukia mūsų tik tol, kol gamta leidžia.

Vakar, žiūrėdama į jūrą nieko nesitikėjau. Tiesiog buvau. Su savo vidiniu skausmu. Su savo vidinėm traumom. Su savo klausimais. Tokia karšta vasaros asfaltu ir vogtom avietėm skausmingai dilgčiojanti diena. Pulsuojanti. Be jokių prisiminimų. Tiesiog su vidine įtampa. Užstrigusia karštoj vasaroj. Asfalto smaloj. Tamsiai žaliuos stadiono medžiuos. Stadiono tribūnoj. Tuščioj su nusilaupiusiais dažais. Apleistoj karščiu alsuojančios vasaros rytą. Ir dieną. Jaj pusseserė iškaukši su mamos kabliukais ir raudonom lūpom, o tu jauti, kad taip negerai.

Ištęstoj vasaros dienoj. Kai beveik nepravažiuoja mašinų. Kai visas oras kažko laukia. Zvimbia elektros laidai. Kažkas turi tuoj įvykti, tik niekas nežino kas. Ir ta nežinia zvimbia ore. Nuo vieno miestelio prie kito. Keldama dar didesnę įtampą elektros laiduose. Per laukus. Išdegintus Per tuščius laukus. Pro išdžiūvusią upelio vagą. Pro viauksintį šunį. Namą už kampo. Tarp vienų ir antrų namų, kuriuose esu. Tarp vienos ir antros praeities dėlionių.

Kaip aš visados pasiilgdavau tėčio. Nepaisant visko, ką buvo padaręs. Visų jo klaidų.

Ir tas kelias vinguriuoja. Nuo vienų namų į kitus. Nuo mažos mergaitės vaikystės namų. Močiutės namų. Į tuos, kur bus jos suaugusios, bet nesuaugusios moters apsilankymai.

Vinguriuoja iš labai giliai. Iš įskaudinto vaikų širdies. Įbauginto vaiko akių. Nusčiuvusio vaiko veido. Nakty kalatojančios širdies. Įtampos, tapusios gyvenimo dalimi. Kurią, tik po daugelio metų, suvokusi nėra normalu jausti kasdien. Kiti žmonės gyvena kitaip. Ramiai. O kaip to išmokti?

Įskaudintas vaikas. Matau savo vaiką ir dar geriau įsivaizduoju ir prisimenu save. Koks jautrus imlus patirčiai laikas. Kaip svarbu patirtys ir patirtas santykis. Kaip svarbu saugumas.

Norisi apkabinti man save, mažą. Taip, kaip apkabinu vaiką. Kai jis verkia, o draugė, neturinti vaikų sako:

– Oho, koks charakteris! Oho kokie ožiukai!!!

Nuo kito staliuko matau smerkiantį senyvos poros keturių akių žvilgsnį.

– Na bet jis tik kas ateina ir būtent eina į tą pusę,- tos pačios draugės, psichologiją baigusios, komentaras – atrodo, kad tyčia.

Norėčiau sugebėti taip save apginti nuo kitų, suaugusių neteisių žmonių – save – mažą. Kaip apginu vaiką. Apkabindama. Priimdama. Būdama jo pusėje.

Apkabinti ir sušnabždėti:

– Neklausyk tų tėvų. Jie klysta. Kitaip nemoka. Tu esi nuostabus vaikas. Negirdėk jų konfliktų. Tu dėl jų nekalta. Tau nereikia nieko gelbėti. Tau reikia tik rūpintis savimi. Savo vaikyste. Žaisti. Dūkti. Juoktis. Lakstyti Valgyti. Norėti saldumynų jr nesąmonių. Jaustis, kad esi gera. Pasitikėti savo vaikišku pasauliu. Klysti. Leisti sau suklysti. Daug daug daug kartų. Leisti sau nebūti pirmūnei. Nebūti gerai mergaitei. Tyliai. Būti smalsiai. Jaustis lygiai su kitais vaikais. Ieškoti suaugusių, su kuriais saugu ir su jais būti. Mylėti save, spalvotus drugelius, gerus tetas ir dėdes. Džiaugtis dovanom ir jas griebti. Būti laisva. Laisva kvėpuoti. Laisva gyventi. Laisva klysti. Laisva augti.

Laisva nuo įtampos elektros laiduose karštą vasaros dieną.

Laisva nuo įkaintinto asfalto ir naujai liejamos smalos kvapo.

Laisva nuo tamsiai žalių net nejudančių medžių. Ir nuo apsilaupiusios stadiono tribūnos.

Laisva palikti namus ir išeiti. O norint – sugrįžti. Nes mano namai – visas pasaulis. O su tuo margaspalviu vaikystės drugeliu, palikdama karštą vaikystės vasarą ir namų slogutį, aš keliu sparnus į šiltus nepažintus kraštus. Kur laukia suaugusios moters meilė. Šeima. Ir potvyniai ir atoslūgiai. Vidiniai. Ir išoriniai.

Ačiū, jūra, kad mane mokai..

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Atleidimo/paleidimo laiškas tėvams

Rašau kelinta savaitė.

Sunku.

Kyla jausmai. Kyla praeitis.

Žinau, kad reikia. Žinau, kad valausi. Gydausi. Skausminga. Taip. Bet padedu sau ir savo dabartinei šeimai. Neišgyventi mano užspaustų jausmų, perkeltų jiems. Nesąmoningai nekartoti praeities scenarijų. Negriauti, o saugoti šeimą.

Sunku. Ir esu tik pradžioje. Negaliu pasigirti rezultatais. Kelio pradžia. Bet iš vidinio jausmų stiprumo, parašius ir suplėšius laišką, jaučiu – tai veikia. Dar nežinau kaip. Dar nežinau kas laukia ir kas bus to kelio vidury ar pabaigoje, jei tokią pasieksiu.

Tik jaučiu – tikra. Jautru. Mano. Praeitis. Ir jos šešėliai.

O jūs, ar rašote atleidimo laiškus savo tėvams?

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Svetima gėda

Susitikom vyro draugą su mergina.

Pirko butą. O butai čia brangūs.

– Kiek mokėjot? Pusę milijono? Oho. O kiek pradinio įnašo? 50 000? Tai nedaug (hmm…. nu lyginant su puse milijonų). Ai pala pala čia tik šeiminikui? O bankui kiek? – jau pasimečiau. Biskį patylėsiu.

Ir vyras kažko nerimsta. Vos akies praeiviam neušdūrė su vaiko žaisliuku. Mosikuoja vis juo. Hm.

Po to supratau, kad čia tas pats draugas, kurį prieš keletą metų išklausinėjau visko apie nuomą. Kiek moka ir t.t. Tuo metu dar toli švietė mums iki galimybės šiam brangiam mieste išsinuomoti butą. O ir noro man visai nebuvo.

Dabar jau jiems pasakojam, kaip gyvenam šalia jūros. Kokiam rajone. Tiksliau vyras pasakoja. Matau, didžiuojasi. Nors labai bijojo tą butą nuomotis. Nes brangus. Kaip ir visi, beje, šiam mieste…

O jie pasakoja apie nupirktus namus. Kaip turėjo 200 000 santaupų. Man kažkoks “kostmosas” tokios sumos.

Bet esmė ne tame.

Svetima gėda :)))). Taip jautėsi mano vyras po šio pokalbio.

– Nes niekas čia neklausinėja taip atvirai. Nes niekas čia nepasakoja kiek mokėjo už namą

– Nesąmonė. Kiek klausiu, tiek visi pasakoja man. Man rodos čia tavo kažkokie įsitikinimai.

– Tu nematei, kaip jo mergina visa susigūžė, kai paklausei?

– Ne. Nieko ji nesusigūžė. Tu prisigalvoji. Tu pamatysi, kaip aš ir toliau klausiu ir mes ant galo išsiaiškinsim, kaip čia įsigyti namus.

– Neklausk daugiau, prašau.

– Svetima gėda? Nu ką aš galiu padaryti. Esu panaši į tavo mamą. Pagal ją mane ir išsirinkai (Uošvis ir visa šeima dažnai keliaudami su uošviene patirdavo ,,svetimos gėdos” jausmą – kartais apsimesdavo, kad jos nepažįsta. O man jos atviri klausimai visad atrodė privalumas. )

– Jooooo svetimaaa gėda,- kutena mane į šoną.

Nežinau kodėl, man baisiai linksma.

– Bet tu supranti, kad aš niekada nebūsiu tu? Tame ir gerumas, – neatsudžiaugiu ir planuoju kitus klausimus apie butus. Nu kas čia dabar. Mums reikia namų ir bijosim dabar paklausti tokio elementaraus klausimo???

Tai – mano autentiškumas. Smagu būt savim.

Todėl mums, skirtingiems, vieni su kitais ir įdomu.

O mano vyras, kai būna Lietuvoj, taip visko išsiklausinėja. Toks iš Suvalkijos lygumų paprastutis būna. O dabar, matau, persijungia į šio krašto mentalitetą – su labiau turtingų miesčionių snobišku mandagumu. O, iš tarpkultūrinės psichologijos prisimenu, kad lietuvių kultūroje yra atvirai išreikštos kultūrinės normos. Mes gan atviri, kaip ir skandinavai. Lyginant su Pietų Europa. Kur dauguma taisyklių yra numanoma, nujaučiama (berods, vadinasi “rich context cultures”). Man, ir šiaip padidintą atvirumo dozę turinčiai, sunku numanyti, visko noris tiesiai šviesiai klaust:

– Kiek pas jus žuvies kilas? Pas jus brangiau ar supermarkete? Kodėl? Oho. Ačiū ačiū. Įdomu. (28 Eur/kg, kainos skiriasi kas dieną, vrža tiesiai nuo žvejų tralų ryte).

Nors vyras to pokalbio negiŕdėjo, man porino, kaip taip nereikia klausti. Nusišneka. Staiga tapo labai ponišku.

– Kam mums apsimetinėt, kad esam turtingi? Juk mum svarbu kaina,- neatlyžtu.

– Pas jus 1,90 Eur už vieną nektariną?

– Kilogramą.

– O, kaip pigu! Anoj pardėj (per du namus) – 4,90 Eur!

– Geriau, ane – pigiau.

– Jojooo.

O ką. Šitas miestas brangus. Jame svarbu taupyti. Ko čia apsimetinėt, nesuprantu…

××××

Dar paėjėjus, vyras sako:

– Pasiimam? – pliažinė violetinė kėdė prie konteinerio.

– Tau gėda paklaust, kiek už butą mokėjo, o negėda pasiimt kėdę nuo konteinerio?

– Nea, negėda,- šypsosi.

Kiki. O man gėda. Nes čia išlenda mano postsovietinis mentalitetas. Kaip čia žmonės pagalvos, kad negalim nusipirkti? (Vaikystėj buvom su mama radę ant gatvės naujų vyriškų kedų dėžutę, buvo gėda, lyg vogtume, bet pasiėmėm.,,Nutella” paragaut davė kaimynų anūkė oirmą kartą – permatomai užteptą – dėdė iš Vokietijos atvežė. Labai daug rūbų nešiojau atiduotų. Matyt užsiliko kažkoks kompleksas. O vyro mama viską tempia į namusie nieko neišmeta – nesvarbu, kad galėtų naujus nusipirkt laisvai. Kaip man mama vaikystėj sakydavo: ,,Žinok, tie iš tikrųjų turtingi visai paprastai rengiasi ir yra taupūs”.).

Tai čia man jau svetima gėda.

Taip ir gyvenam. Kiekvienas su savo svetimom gėdom. O iš tikrųjų – su savo vidiniais kompleksais.

O kėdės man gaila, kad nepasėmėm… Kaf taip naktį grįžus, kai niekas nemato…

Blog, Mintys apie šeimą:

Tėtis ir sūnus

Smagu matyti jų ryšį ir panašumą.

Sūnau, esi mano mažas katiniukas. Ir tėčio didelis liūtukas.

Su tėčiu drąsiau žaidimų aikštelėje.

Su tėčiu ne toks baisus šuo ir norisi paliesti Y-hahahahaaaa.

Su tėčiu norisi dūkti ir peržengti ribas, kurias saugodama nustato mama.

Raktui duryse sučežėjus:

-Tėtė? – kirtis ant antrosios ,,ė”.

– Ne, čia teta/dėdė. Čia kaimynai duris daro. Tėtė darbe.

Tėčiui grįžus – norisi apapaaa. Prisiglausti. Pasiilgo.

Ryte, visiems išgėrus kakavuką (kakaua) ir, tėčiui pabučiavus mamą-meškiuką-sūnelį-sūnelį, ramu, nes vakare lauksim tėčio grįžtant. O gal jį aplankysime per pietus. Esmė – tėtė grįš.

Ir visa šeima būsime kartu.

Grįš linksmybės, grįš drąsa, grįš nuotykiai.

O viso to nebūtų buvę, jeigu dabar nebūtume kartu. Jeigu nebūčiau ryžusis keisti šalies ir atsikraustyti į Ispaniją. O viena niekada nebūčiau to išdrįsusi. Po visų baimių, nesėkmingo pirmojo kraustymosi ir dar daug daug visokių vidinių traumų.

Todėl ačiū tiems, kurie padėjo man priimti šį svarbų mūsų šeimai sprendimą. Už pagalbą ir palaikymą. Už patarimus ir buvimą kartu. Už tiesos parodymą ir vidinę stiprybę. Už norą padėti ir nuoširdumą. Ačiū. Be Jūsų pagalbos to nebūtų įvykę.

Be kategorijos, Blog, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Pašto dėžutės

Nuotrauka iš http://www.hoy.es

Tai, ko nemačiau Lietuvoj jau seniai. Bent jau tokiu dideliu formatu. Ir kas labai miela.

Tikri laiškai. Keliaujantys iš namų į namus.

Jau įsivaizduoju ir kaip aš eisiu su tikru popieriniu laišku, su nuotraukomis. Ir tą sunkų voką įmesiu. Prie pat namų yra tokia dėžė. Ir keliaus jis pas mamą ir tėtį. Su vaiko nuotraukom. Su dalijimusi gyvenimu.

Tos dežės buvimas priartina ir maniškius visus iš Lietuvos. Rodos, jie kažkur prie to parko ir paštadėžės. O tas parkas ir namo kampas yra kažkokie lietuviški.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Vaikystės kvapas

Šiandien buvome rusų parduotuvėje. Labiausiai pasiilgau grietinės. Sūreliai. Rauginti agurkai. Rauginti kopūstai. Krapai ir svogūnų laiškai. Šaldyti cepelinai.

Taip atrodo mano tašė.

Ir kvepia ji vaikyste ir Lietuva.

Šaltibarščiais.

Pridariau didelį bliūdą salotų.

Vien kalbėjimas rusiškai man kažką aktyvuoja. Nes tai jau arčiau Lietuvos. O ta močiutė bandanti įsiūlyti lašinių – ,,kokie nelaimingi žmonės, kurie jų nevalgo” :). Ir pardavėja, kuri dar šprotus bando siūlyt. Ir čekį kažką įdomiai nusuko. Primeta sovietmečio ledų geltoną kioskelį ir ėjimą į parduotuvę, kai mama siųsdavo. Kartu bijant, kad apsuks.

×××

Primena Margaritačką. Primena Svietą. Primena pasivaikščiojimą Lazdynuose, prie atodangos ir prie daugiabučių, šalia miškelio, kaitinant saulei. Su dideliu noru augti ir mokytis.

Primena Margaritos stalą. Su blyneliais. Krapukais. Viską taip gražiai ir tvarkingai su meile sudėta. Jos meilę. Priėmimą. Atvirą širdį ir namus, kuriuose ir aš pailsėdavau tarp savo nerimų. Jos motiniškame glėbyje.

Mane traukia rusų kultūra. Labai noriu apsilankyti Sankt Peterburge. Man atrodo tai dalis ir mano kultūros.

Pastebėjau, kad gimę prieš valstybės valdymo virsmą, apie 1985-uosius, kitaip viską mato. Ir iš “ten”, sovietmečio, ir iš “čia” – Vakarų Europos. Nes jau buvom pakankamai sąmoningi, kad prisimintume to meto kultūrą. Ir dar ne tiek ilgai išgyvenę, kaip tėvai, kad režimas taptų sąmonės ir tapatybės dalimi, kartais sutrukdžiusia adaptuotis kapitalistiniame pasaulyje.

Prisimenu plastmasinį raudoną obuolį. Kuris buvo pas mus ant šaldytuvo. Ir pas kaimynus. Ir vaisius plastmasinius prisimenu. Ir univermagą. Ir tas dideles bulvių tarkavimo mašinas, kurių net dvi turėjom. Ir kartūnines sukneles su suvarstymu prieky – žydrą ir raudoną. Kurias turėjo ir kaimynų mergaitės.

×××

Pastebėjau, kad kiekviena kalba kalbant, vis persijungia skirtingos mano asmenybės dalys. Kalbant rusiškai Ispanijoje, tampu pažeidžiamesnė. Aktyvuojama širdis. Ir, deja, persijungiu į žemesnės savivertės režimą. Lyg atspindžiu kitus, ta kalba kalbančius žmones. Jų žodžiai ir veiksmai dažnai turi “vargšiškumo” apraiškų. Man, lietuvei, taip gerai pažįstamų. Ir, kartu, užvaldo jausmai. Prarandu racionalų planavimo jausmą. Europietišką vartotojišką vertinimą. Apgalvojimą. Jaučiuos lyg noriu kažkaip padėti tiems, krautuvėlę turintiems.

Nieko panašaus nejaučiu bendraudama ispaniškai. Jaučiuos esanti lygi tarp lygių. Nors, pamenu, prieš 5-erius metus buvo sunku priimti grubesnį ispanų tembrą, tai, kad niekas taip nesistengia įtikti nei darant pedikiūrą nei parduotuvėje. Jaučiausi kartais išgąsdinta. Nes mano kultūrinis suvokimas, schema, kaip turi elgtis tam tikrose situacijose žmonės, subyrėjo.

×××

Galvodama apie rusų parduotuvę, įtariu, kad mane arba apsuko suma pinigų. Arba tuo, kad čekį neišmušė visai sumai, o tik tai, kurią dengiau kortele. Ir iš viso nesuprantu iš kur jie turi klientų tokiam nedideliam mieste. Bet, ši schema yra šalia vaikystės schemos, kai vietiniame kioskelyje politileniniuose maišeliuose pardavinėjo naminukę mokiniams ir visiems kitiems. Ir kavinėje kokteilį ,,Ledas” (alus + degtinė), kurį t.p.labai mėgo mokiniai. Pamenu nuo dviejų tokių atsidūriau po stalu. Tik pamenu iki nukritimo ilgai ir svajingai žiūrėjau į savo slaptos meilės akis nuo gretimo stalo. Taip sakant – žiūrėjau iki nukritimo!

Ir visa tai buvo normalu. Tai buvo mūsų kultūros ir subkultūros dalis.

Ir visa tai aš atpažįstu šiandien ,,Gastronom” prekybininkų akyse, elgesy. Aš žinau, ką jie galvoja. O tai, kas atpažįstama, nors ne visada gerai, bet sava ir traukia. Čia, kaip kad pasirinkti vyrą pagal tėtį, nesąmoningai renkantis ir tai, kas buvo gera ir kas ne. Nes įsimylėjimui driokstelėjus, neina paaiškinti kodėl taip traukia. Toks artimas tas vyras iš kito pasaulio galo.

×××

Stebiu kultūras. O čia, kur dabar esu, jų daug. Ir labiausiai artima ta iš vaikystės. Tiek man. Raugintų agurkų kvapą atpažįstant. Tiek vyrui. Šiandiem pildančiam (nors pats to nesuvokia) savo siekį tapti kaip jo tėtis. – Ir kaip ir jo tėtis vedantį vaiką jodinėti ant arkliukų. Kaip ir aš vedu ant karuselių, kur vedė mano mama.

Tada dar labiau susimąstau apie scenarijus, kuriuos jau turi mano dvimetinukas. Juk vaikų procedūrinė atmintis formuojasi gerokai prieš deklaratyviąją, t.y. išreiškiamą žodžiais. Ir kaip jis stebi vaikus čia, Ispanijoje ir mokosi iš jų. Ir tai tampa jo savastimi. Mano liūdesiui, kitokia nei būtų augant Lietuvoje. Jo net akių spalva pradėjo rudėti!!! Jaučiuosi lyg netektų vienintelio panašumo į mane. Lyg taip vaikas taikytųsi prie per stiprios jo lietuviškoms akims saulės. Kaip ir kai pirmąkart šiandien aikštelėj pasakė – ,,Aita” – kas vietine baskų kalba reiškia ,,Tėtė”. Kaip kad gražiai jis vadino iki šiol.

Labai bijau, kad nesugebėsiu perduoti jam savo kalbos, sukurti to kultūrinio konteksto, kad būtų įdomu išmokti lietuvių. Kai gatvėje sako ,,dėdė”, ,,teta” – kol kas niekas per daug nereaguoja. O man širdį spaudžia. Jis tik pradėjo kalbėti. O jam niekas neatsako. Nemotyvuoja kalbėti daugiau. Nes juk jie nesupranta.

Pradedu jaustis prarandanti kompanioną. Lietuvį. Buvom dviese.

Kai buvom susitikę su lietuve ir jos dviem vaikais, man vos širdis nesustojo, kai ji į mano vaiką kreipėsi ispaniškai! Nu kaip taip dabar!!!!!!

– Su mano vaiku kalbėk lietuviškai.

Aš negaliu apsakyti, kaip man skauda širdį girdint ją su vaikais kalbant ispaniškai… Žlugo mano viltis suburti lietuvių bendruomenę. Žlugo mano viltis, kad šie susitikimai leis mano vaikui kurti gyvą ryšį su mano gimtąja kalba. O tų lietuvių čia taip nedaug… Beveik nėra..

×××

Tad man gaila. Kad mano vaikas neužuos mano vaikystės kvapo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. To medžių ir oro kvapo supantis ant metalinių persisukančių ore sūpynių. Prie iki skausmo mėlyno vasaros vidudienio dangaus. Iki to jausmo, kai važiuoklės ratams palietus žemę, širdy suvirpa. Lietuva. Nurieda ašaros. Ir supranti grįžusius ir bučiuojančius Žemę. Nes tas lopinėlis mane tiek kartų gydė ir palaikė. Vien buvimas joje gydė ir veikė taminamai. Mano sūnui bus kitaip. Tik labai tikiuosi, kad jam Namai bus Dveji. Ir Tėvynės, kur jo širdis bus rami – t. p. bus dvi. Lietuva ir Ispanija

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis 2.

Tęsiam savo pokalbių ciklą.

Vėl pora valandų

Aš matau tave, Tėti. Tam Vaiske. Pasirėmusį alkūnėmis apytamsiame kambary. Skrieja kerzinis kareiviškas batas. Tiesiai tau į dantis. Paplūsta kraujais.

Prižiūrėtojas liepia eiti apsiprausti.

– Bet daugiau man niekas neliepė grindų plauti.

– Tą kartą jau buvo tas pats. – Kas bus – tas bus, maniau – neisiu. Tegul užmuša.

Nepasidavei. Pastovėjai už save. Vaisko kareivinėse. Tą pirmą pusmetį. Kada nuo plytų nešiojimo pirštų raukšlės plūdo kraujais. Vienų pirštinių užteko valandai. Daugiau jų neduodavo. Kol neužsitrynė mazoliai.

Tą pusmetį tau buvo visokių minčių.

Miegodavot mažai. Miego trūko. Košės – tai ne lašinių šmotas kaime. Fizinis darbas sunkus. Nors dirbti tu buvai pratęs. Vakare – seniai, liepiantys plaut grindis (,,Nes negi senis plaus – duoda naujokui.”)

– Tėti, ar gaudavai laiškų?

– Gal kokį vieną, mamelė…

– Ar nebuvo liūdna, kad nerašo?

– Lauki, būdavo. Kareiviui laiškas – kaip vaikui saldainis. Nors žodis tame laiške būtų parašytas – labas, kaip sekasi. Niekad nerašydavai tiesos. Viską tik grįžęs papasakojau. Po poros metų. Kam ten pasakot. Vis tiek nieko padėt negalėjo. Kad nervuotųsi? Apie tą pirmą pusmetį nieko nesakiau., kai grįžau porai savaičių namo po metų.

– O kitiems rašydavo? Matydavai, kad gauna?

– Skirtingai, jo, rašydavo.

– O tau nebuvo pavydu?

– Kartais pikta būdavo. Atrodo – nors žodį parašytų.

xxxxx

– Paskui jau man buvo nieko. Po to pusmečio. Tapau seržentu. Po metų grįžau namo. Dviem savaitėm.

– O nebuvo keista grįžt namo?

– Ką aš žinau. Gal buvo. Gal buvo keista vėl išvažiuot. Pabuvus jau tuos namuos. Vėl traukiny visokių minčių kyla. Tik kad žinojau, kad jau bus geriau. Tai tas kažkaip padėjo. Kad jau ne taip kaip tą pirmą pusmetį.

×××

– Mane vadino Alek. Jų brigadninkas buvau. Būdavo eina jie tų visų žolių rūkyt. Tai biskį baisu būdavo Akys išsiversdavo tik. O jau linksma būdavo jiem. Tada jau prisisegdavau virve dirbdamas. Nes tada ir nustumt nuo stogo laisvai galėjo. Ką tu žinai, kas jiems užeis. Būdavo sako – nedirbsim šiandien. Nedirbkit. Negi versiu. Ir sėdi tada tą žolę rūko.

O jau cigaretes tai geras tada visi rūkėm. Tiem prisiųsdavo pinigų. Turėdavau juos lydėt į paštą perlaidos pasiimti. Būdavo po 1 000, 5 000 rublių atsiunčia. Tai čia tais laikais baisūs pinigai buvo.

Aš iš Vaisko parsivežiau 2 500 rublių. Tai niekas netikėjo. Būdavo, kai jau išleidžia, pinigų neatiduoda. Perlaidą padaro ir po kokio mėnesio tik gavau grįžęs. Anksčiau būdavo iškart duoda, bet po to nustojo. Nes nedaėję traukinio jau be pinigų būdavo. O mane palydėjo. Įsodino į električką. Ir viskas.

×××

– Ta virve prisiriši tai 3 metrus pasieki. 1,5 m į vieną ir į kitą pusę. Tada jau kitas mūrininkas turi būt šalia. Tai būdavo nesirišu, ai. Bet naktį tai jo, būdavo numeta nuo stogų bedirbant.

Kerštingi buvo…. Tėčio akyse užsimušė vienas žmogus. Tiksliau užmušė. Tėtis ėjo pastato apačioj, kai žnektelėjo. Po kojų. Negyvai…..

Bet apie tai šįkart nekalbėjom.

×××

– Buvo mūsų 30-imt lietuvių iš viso Būdavo skundžiasi jie -ojojoj du metai Vaiske… Du metai…. Nu ir ką – sakydavau. Ims ir praeis. Vis tiek nieko mepakeisit. Ko čia pergyvenat. Optimistas, jie man sakydavo. Nu tai ką dabar daryt. Vis tiek nieko negalėjom pakeist. Aš dar netoli buvau. 1 000 km. už Maskvos. Kiti daug toliau buvo. Daug toliau.

×××

Toks tu mano tėtis.

O į mane dar žvelgia iš atminties iškilę tavo akys. Fotografija Vaiske. Tu – jaunas. Su draugu, kurį buvau įsimylėjusi ir į kurį slapta salione, pasislėpusi po užuolaida, nuotraukoje žiūrėdavau. Tavo akys. Skvarbus žvilgsnis. Ir kartu išsigandęs jaunų akių žvilgsnis. Kaip mama sakydavo:

– Akys pastatytos kampu.

Madingai atrodanti striukė. O iš tikrųjų kažin koks rūbas buvo. Draugo mariakiška maikė.

Ten į mane žvelgia tavo, Tėti, jaunystė. Tas kerziškas batas. Nuo kurio po keleto metų išbyrėjo- nutrupėjo tavo dantys.

Ir tavo pasipriešinimas nakty. Kai nebenusileidai ir laimėjai savo orumą. Drąsa.

Aš matau tave jauną, įdegusį ant to stogo. Vadovaujantį vyrams. Teisingą. Darbštų. Drąsų. Akinamai spigina saulė. Vidudienis. Mąsliai stebi.

Matau tave ir tampantį plytas. Suplukusį. Apimtą bejėgiškumo. Žinantį, koks vakaras laukia. Nematantį prošvaistės.

Matau sustingusį prie dar karšto tik ką mirusio žmogaus kūno, jo likučių.

Tos akys nors ir su baime kartu drąsios. Nes jos bijo, bet daro. Bijo, bet eina į priekį.

Tos akys visko matė vaikystėje. Vaiskas buvo tęsinys.

Grįžus iš Vaisko ant rankų mirė tavo tėtis. Nuo gėrimo. Tapai vieninteliu šeimos vyru, globojančiu mamą. Kurią visada taip mylėjai. Nepaisant nieko. Net ir tik tų dviejų ar vieno laiškų per du metus. Jau matau, koks tu laimingas buvai. Koks tu džiaugsmingas. Kai juos gavai.

Tavo Vaiskas ir mano dalis, tėti. Ir aš ten buvau. Ir esu. Pasiėmusi tavo drąsą. Tavo ėjimą į priekį, kad ir kaip būtų sunku. Kada sukuosi darbe, tarp naujų žmonių, iššūkių – esu ta dalelė tavęs.

Vėl galvoju, kad esi man panašus į Megdį. Į jo bebaimiškumą. Į jo praeitį, atsiliepusią tolesniame gyvenime.

O tos akys iš nuotraukos vis žiūri. Nors jos jau labai seniai nemačiau. Kaip ir tavęs. Jau metai ir du mėnesiai. Pasiilgau, tėte…..

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Olmedo

Olmedo, netoli Valladolin miesto įsikūręs kaimelis. Apsistojome Gran Posada La Mensada – čia mane ir užkabino Gonzalo de Burbon ir jo tuometinės žmonos Mercedes Licer vestuvių nuotraukos.

Privati vila, anksčiau priklausiusi markizams (kažkodėl įsivaizduoju Markizą Karabasą). Namas pastatytas apie 1500 m. Koplyčia su zakristija viduje – apie 1800 m. Pastatų kompleksą iš markizų dinastijos apie 1980 – aisiais metais įsigijo dabartinis namo savininkas. Toje koplyčioje 1984 m., kaip išdidžiai pasakojo vilos savininkas, susituokė karaliaus Rey Juan Carlos pusbrolis.

Užkabino jų vestuvių nuotraukos. Ji – labai jauna ir graži. Jis – svarsčiau ar jos tėvas. Įsitikinau, kad vyras. Kaip stovėjo prieš kunigą tuoktuvių ceremonijos metu. Su sukryžiuotomis rankomis amt krūtinės. Labai nepagarbiai, atsainiai atrodė. Vis bandžiau suvokti, kodėl pasirinko tokią neįprastą vietą. Kaimelio dvare esančią koplyčią. Taip slaptai viskas atrodė.

Paskaičius daugiau spaudoje ir jo istorija man dvelkia vaikystės liūdesiu.

Tai buvo jo antroji iš trijų santuokų, trukusi metus. Pirmoji tetruko kelis mėnesius. Kelios sužadėtuvės iširo. Nesantuokinė dukra. Audringas gyvenimas, daug moterų.

Kai bandau įsivaizduoti jį, 1984-aisiais liepos 30-tąją. Savo antrųjų vestuvių dieną ten pat, kur buvome apsistoję mes.

Nejaunas, bet nevaldomas. Karštą vasaros dieną ir naktį. Centrinėje Ispanijoje.

Ir vėl man kvepja smala. Žaizda.

Spaudoje radau užuominas apie jo vaikystę: augo internate, su tėvu santykiai blogi, lankė tik senelė, rodos, artimas ryšys su broliu. Daug tokių likimų.

Bet man vėl išlenda ,,Mano namai – mano likimas”. Kokie buvo jo, Gonzalo namai? Internatas? Kokia buvo jo ankstyvoji vaikystė? Kiek buvo užslėpto skausmo ir jausmų, kad reikėjo tiek moterų, chaoso, audros, kad nuslopinti skausmą?

Galbūt aš klystu. Gal tik viską interpretuoju savaip. Bet ju fakto, kad vaikas augo vaikų namuos pakeisti negalime į laimingą vaikystę su mylinčiais tėvais.

Ir vėl lieku su savo klausimu. Kiek galime keisti savo likimą. Savo vaokystės namų ,,kraitį”.

Blog, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Cabezon

Mūsų šeimos kelionė iš Valladolin į pajūrio miestelį už 3,5 val. kelio. Kur gyvena vyro draugas. Apsistosime pas jį, albergėje.

————–

Taigi, jis tuoj sustos prisipūsti oro į padangas. Vaikas – pervargęs. Visą laiką laikiau jo rankytę. Kai pavargsta mėgsta kišti man į burną savo rankyčių ir kojyčių pirštukus – tai jį kažkaip ramina.

Suvokiu kad iš pirmos degalinės išsukę staiga vėl atsiduriame autoestradoje. Apima neviltis. Ieškau GPS, kur artimiausia degalinė. Nes vyro – tuoj tuoj už 5 min. manęs visai neįtikina. Juk tarėmės… Kad sustosim pavėsiuky ir migdysime vaiką…

Prarandu motyvaciją vėl persisverti per savo diržus ir visaip guosti vaiką. Man jo labai gaila, nes paskutinėmis dienomis per mūsų keliones visai pamestas miego ritmas. Jaučiu sąžinės graužatį.

Vaikas klykia. Mane ima slapta piktdžiuga, kad dabar vyras supras savo klaidą. Toliau įnirtingai ieškau GPS degalinės. Pamiršusi vaiko verkimą su slapta keršto ir pamokymo potekste. Rodo 15 min. Bet šiuo momentu tai atrodo kaip 1,5 val.

Vyras, mano didžiausiai nuostabai, garsiai pasako:

– Prisipažįstu, mano kaltė. Sūneli, čia tėtės kaltė, nepyk (klyksmas aprimsta). Visa šeima nukentėjo per tėtės klaidą.

Ir įsukam į kaimelį Cabezon vedančiu vieškeliu.

Netveriu netikėtumu ir džiugesiu. Jau atvirai rodau savo piktdžiugą vyrui. Va, žiūrėk, kaip taikliai pataikėm! Į Cabezon!

Ispaniškai Cabezon – užsispyręs. Toks mano vyras ir yra – Cabezon’as :). Užsispyręs.

O Dievas mėgsta juokinti.

Užsispyrus esu ir aš.

Tai taikliai pataikėm.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie namus:, Mintys apie šeimą:

,,Mano namai – mano likimas”

Ką bendro turi šis turkų serialas su manim?

Kodėl Zeinepės gyvenimas man toks artimas? Ir jos mamos? Vidinis gyvenimas.

Kodėl Zeinepės noras kurti ateitį kitaip ir vis tas pats įsisukimas į vaikystėje išmoktus modelius taip kabina?

Ir, vat sunervino. Meghdis atseit mirė. Tiksliau – aktorius išėjo iš serialo. Ir Zeinepės gyvenime viskas taip idealiai susidėliojo su ponu Barišu… kad netikiu.

Noriu žinoti tiesą. Šis turkų serialas paremtas tikra gyvenimo istorija. Aprašyta psichiatro knygoje. Noriu žinoti – kaip gyveno tikroji Zeinepė, ko gero, Meghdžiui nemirus. Ar ji sugebėjo pasiekti vidinę laisvę? Laimėti vidines kovas? Nebeįsivelti į vidines dramas? Atsipalaiduoti? Nebūti auka/gelbėtoju/kontrolieriumi? Negelbėti Meghdžio, kad vėliau netaptų auka, o dar vėliau nepultų visko kontroliuoti ir spręsti? Ar ji sugebėjo išsisukti iš savo noro visus gelbėti rato?

Man artimesnis noras kontroliuoti. Kuris veda ten pat. Į tą patį aukos/gelbėtojo/kontrolieriaus ratą.

Tai ar Zeinepė išsivadavo iš vaikystės namų grandinių, supančiojusių ją? Ar įmanoma ištrūkti iš šio rato? Ar vaikystės namai nulemia likimą visam gyvenimui? O judėjimas pirmyn ir pokyčiai tėra iliuzija?

Kartais atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Vidinis darbas su savimi. Kad po ramiai tyvuliuojančios ramybės vėl iššoks užsilikusi vaikystės trauma. Kurią iššaukė kasdienybė – praeivis, šeima, vaikas – gyvenimas. Juk nepasiruoši visoms situacijoms. Juk nesukontroliuosi visų gyvenimo aplinkybių. Juk nenumatysi, kokį mygtuką paspaudus iššoks vaikystės trauma.

Ir kiekviena tokia nesėkmė varo į neviltį. Kad, vis dėlto, tau nepavyko. Kad dar ne visos vidinės kovos laimėtos. Kad dar ne visi demonai išvaryti.

Kur pabaiga? Ar ji yra?

Kaip psichologė sako, man reikia pakeisti nerimą į džiaugsmą. Bet kol kas kūnas pripratęs nerimauti. Hormoninė sistema. Prie to ,,pratinausi” 20 metų. Vaikystės namai. Nuo to atprasti ir prisipratinti prie atsipalaudavimo reikia tiek pat… Dvidešimt metų…

Sukurti šeimą. Man buvo taip svarbu. Nežinojau, kiek darbo reikės. Kasdienybėje. Ne tokio, kaip kitiems. O to zeinepiško. Man kartais atrodo, kad aš taip daug ir ilgai dirbu su savimi. Kiti žmonės tiek niekada neįdėjo pastangų. Jiems nereikia.

Dieve prašau, padėk man užauginti vaiką, kuriam nereikėtų tiek daug kovoti dėl savo laimės, kaip man.

Ir prašau padėk man išsiaiškinti, ar tikroji Zeinepė susikūrė ramų gyvenimą ir laimėjo vidines vaikystės kovas. Aš noriu žinoti, ar tai apskritai įmanoma… Ar vaikystės namai amžinai nulemia sukimąsi voverės rate, fight/flight atsakus, įtampą, balsus galvoje – disociatyvius, nunešančius į praeities kvapą, nebematant realybės.

,,Kūnas mena viską” skaičiau, kad vaikystės traumos sunkiau gydomos nei traumos suaugus.

——————-

Man reikia išsiaiškinti tikrosios Zeinepės istoriją.