Blog, Mintys apie Lietuvą:

Auksinis ruduo

Toks yra tik Lietuvoj.

Šiugždenu kojomis lapus ir jaučiu – tas pats takas, kkur vėžinau miegantį mažą kūdikėlį ir paaugusį kūdikėlį. Tas pats apmąstymų ir ramybės laikas. Vienatvės.

Auksinis ruduo nusėda sieloje.

Jis – kartu su sena radija, tyliai virtuvėje grojančia M-1 plius dainas ir langu į parduotuvę, temstantį pažeme slenkantį vakarą. Sodrų. Su kurpinėmis mokinių. su skubančiais iš darbų. Su kažkur – gal atminty – smilkstančiais dūmais.

Kaip aš tave myliu, Lietuva.

Šios meilės negali pakeisti net meilė vaikui.

Nes jos abi vienodai šventos.

Džiaugiuosi, kad mano vyras sutinka bent kas keletą mėnesių vykti tuo nepatogiu ilgu ir sudėtingu mums – šeimai su mažu vaiku – maršrutu. Iki mano Lietuvos. Ir dar keletą dienų iki mano kaimo. Be jokių kelių vonių, kaip kad čia, Ispanijoje. Aprūkusiais langais ir sienom. Tikrai ne prabangos ir komforto (nors jis komfortą mėgsta). Ačiū.

Ši nepatogi kelionė atgaivina mano sielą. Ir nors nelieka laiko tuo metu viską reflektuoti, prisiminimai išlenda gerokai vėliau. Jau išsikrausčius lagaminų tašes. Jau nurimus buities reikalams ir naujiems užsiėmimas ir atsakomybėms dabar, realiuoju laiku.

Kartais aš galvoju. Už ką tu, Lietuva, mane taip myli. Juk, rodos, nepadariau nieko tokio gero tau. Nors vis galvoju apie tai.

Visada kažkas pasiseka. Kažkas padeda. Kažkas susiklosto, grįžus į Tėvynę.

xxx

O tas sodrus aksominiai dūminas rudens vakaras. Kai iš troleibusų skuba į namus po darbo žmonės. Kai tokia murzina tamsa smelkiasi kartu su šaltuku. Iki kito ryto.

Kuomet, prabudusi pamatysiu beržus. Šįkart – auksinius. Ir dar žalius. Kas dieną -valandą kitokius. Saulėje. Kiek dar metų man liko jais gėrėtis? Nors ir trumpam grįžome. Čia – mūsų vieninteliai tikrieji namai. fiziškai. Ir todėl, kad mano širdis visada didele dalimi yra čia.

Ir gyvena savo siurealistinį gyvenimą.

Kūnas – Ispanijoje. Siela – su vaiku, vyru Ispanijoje ir – su Lietuva. Lyg gyvenant ir ten, mūsų namuose mūsų šeimos paralelinį gyvenimą. Su tingiais pusryčiais su grikių košė. Su skubėjimu pas logopedę. Su važiavimu greituoju autobusu. Su ėjimu į vaistinę. Parduotuvę. Vaikas sako,,Olia’. ,,- Sūneli, čia sako Labas žmonės”:), Vaikas su vežimuku mus neblogai apiperka. Grįžtame į namus. Visiškame daiktų bardakėlyje gaminame valgyt. Vaikas eina miegelio. Mes tvarkomės. Dėžės, krepšiai, tyliai taip ir nesulaukia antrą kartą mūsų šįkart upė. Taip ir nevažiuoju dviračiu. Taip ir nepraeiname savo takučiu. Nuo vaiko gimimo pramintu.

Mano pasirinkimas. Apjungti dvi valstybes. O kaip tai padaryti, jei širdy yra vietos tik vienai :)?

Žinojau, kad šis grįžimas bus kitoks. Kupinas reikalų. Labai daug dėžių ir kraustymuisi laiko.Mažai laiko su savais, viskas pagal planą. Dėl to net nenorėjau grįžti. Pasitiko ne toks butas, kokį palikome. Be mūsų daiktų. Tuščias. Aš, pasigavusi ausies uždegimą lėktuve, sėdėjau prieš veidrodį, prie nuomininkų perstatyto vaiko staliuko, ir valgiau. Stebėdama save kitokią – ispaniškai savos pirmąją versiją atradusią moterį. Išsikroviau kuo greičiau visus daiktus. Nuotraukas. Žaislus. Lėkštes. Kad vėl jaustume, kad namai priklauso mums. Taip ir nutiko. Ausies uždegimas praėjo, pamestas auksinis žiedas buvo atsiimtas, vaikas pakrikštytas. Ir – atėjo metas išvykti.

xxx

Ir iš viso to laiko labiausiai ilgiuosi tų kelių minučių – vaikštant lėtai pro auksinius lapus.

Jose sutilpo mano buvimas Lietuvoje.

Mano motinystės kelionė.

Mano svajonė turėti su vyru kavinę prie upės. Kavupę :). Vis svajoju apie ją.

Ją – kaip liudininkę mūsų kelio. Mūsų tėvų ir poros kelio. Mūsų pasivaikščiojimų. Kavupė stovi man akyse. Dviejų aukštų. Be alkoholio. Su kavos skaniu kvapu, pagalvėlėmis antrame aukšte. Krosanais. Ateinančiais draugais. Mumis su vyru – einančiais namo – vos kelios minutės.

Mūsų sūnelis jau paaugęs. O mažąjį lialiuką, apie kurį tik svajojame (labiau svajoju aš) – lengvai užmigdome vežimėlyje.

Svarbiausia – visa šeima kartu. Ir atsakomybės mūsų bendros. Daug laiko kartu. Trynimosi, buvimo, pokalbių.

Kartais atrodo, kad nedirbame.

Nes mes abu su vyru mėgstame plepėti. Mylime žmones. Ta dalis atrodo kaip pramoga.

Kartais atrodo, kad tiesiog ateiname susitikti su savais.

Draugais. Prie kavos. O – ant kalno – mūsų namai. Tame paskendusiame rūke. Tokia ta mūsų ir mano Kavupė.

Tokia ji – pamažu gimstanti svajonėse. Kurdama šį blog’ą galvojau, kad Kavupės logo bus šie trys paukšteliai. Simbolizuojantys mūsų šeimą.

xxx

O kol kas esu čia. Pamažu nustoju priešintis gyvenimui. Ir, kaip psichologė sako, panašu, kad esu tėkmėje, tokioje gyvenimo upėje. Prisimenu laiką, kai ieškojau atsakymų, kodėl viskas atrodo sustingę, o aš užstrigusi.

O vakar štai sapnavau sapną. Kad pasakoju vyrui (o jis, kaip visada, sunkiai sukaupęs dėmesį pusės negirdi 🙂 – svajoja kažką :)), kaip jog manyje paskutiniu metu trūksta vienos jėgos – potvynių ar atoslūgių – neapsisprendžiu.

Galvoju, ką tai reiškia. Buvo ryškus sapnas.

Mano / mūsų Kavupėje ateina daug ispanakalbių. Dirba Vandos sūnus ir pati Vanda. O jei nori – ir jos dukra. Mes – atviri užsieniečiams. Nes ir patys esame mišri šeima. O labiausiai – apjungiame ispaniškai kalbančias mišrias šeimas. jie mums geriausiai pažįstami. Jų vargai ir džiaugsmai. Jų mentaliteto suderinamumai poroje ir vaikuose.

Tokią Kavupės viziją turiu.

Viziją, kurios, ko gero, neatstovėjau pernai per Kalėdas. Bet, gal taip norėjo ir Dievas. Kad išvažiuotume į Ispaniją. Ir aš nugalėčiau savo blogąją praeities patirtį.

xxx

Einu iš ,,Thomas Phillips” namo – sutemę purvinai taip. Jaukiai man. Namie – mano vyrai. Eisiu tvarkyti balkono ir pagaliau įžiebsiu nusipirktą balkonui kalėdinį žibintą.

xxx

xxx

Toks mano paralelinis gyvenimas vyksta dabar Vilniuje.

Kol mano kūnas čia – Ispanijoje. Vaikas miega. vyras turi grįžti iš darbo.

Ir niekas netrukdo svajoti. Iš pačių širdies ir sielos gelmių.

xxx

Ir realybėje beliko sugalvoti, kaip sudėlioti ribas kaimynui iš apačios. Prieš išskrendant mano vyrą pavadinusiam beždžione. Žinoma, juk užsienietis, nieko nesupranta. Nes mes triukšmavome kraustydamiesi. Visada jiems užkliūvam. Nes turim mažą vaiką. Nes vaikas keliasi anksti ar žaidžia per garsiai. Nes neturim kiliminės dangos per visas grindis. Nes mums visą naktį riekėjo į rūsį nešti dėžes, o ne miegoti, kaip kad būtume svajoję… Šįkart sukilo baisus pyktis. Ir šaukiau tam kaimynui pro langą. jis – pro pirmo aukšto langą šaukia mano vyrui (,,Tu ką – tu įsivaizduoji vienas čia gyveni? eik tu, beždžione tu…”), o aš – pro antro aukšto langą (jis, beje įnirtingai apsimetė manęs negirdintis, gal panašiai taip, kaip mano vyras kinkavo galva į jį žiūrėdamas ir nepratardamas nei žodžio) – ,,Aš viską girdžiu, policiją iškviesiu, kodėl apsimeti, kad manęs negirdi…” – Bejėgiškumas ir skausmas, kad MANO LIETUVOJE taip gali skaudinti mano šeimą, mano žmogų…. Net nepajutau, kaip nuskriejau žemyn laiptais. Nemigo naktis davė savo – buvo sunku šį kartą, kaip visus kitus – nuryto nuoskaudas, apsimesti, kad viskas gerai ir būti mandagiems su tais, kurie patys taip nesielgia. Paskambinau į duris. Negirdžiu skambučio. PABELDŽIAU taip kad visa laiptinė girdėjo. Aštunta valanda ryto. Atidarė jo žmona. Kuri ne kartą mane kankino dėl visokių capsinčių kranų, o kai prakiuro mūsų vamzdis pirmo karantino metu – tai buvom vos ne kalti dėl ją vos neištkusio širdies smūgio. Vos neištikusio. Ir, žinoma, visa tai kontekste – ,,tik tu ant manęs nepyk, aš nieko prieš tave neturiu”’… Ne. tik esu tavo budelis-kankintojas. Nors nieko prieš tave neturiu…

Taigi ši buvusi mano cerberė kaip katė atidarė duris. Matyt, nesitikėjo tokio mano tono ir įtūžio: ,, Viskas, iki dabar kentėjau, viskas. Mano vyras beždžionė?????” – tiek tesugebėjau iškošti pro sukąstus dantis, visa drebėdama. Ir išnešiau savo kūną iš ten. Kad neprišnekėti nieko, dėl ko vėliau gailėčiausi. Tiesiog turėjau pasišalinti, kad nusiraminti, jaučiau tai. Dar ilgokai visa drebėjau. Buvo taip skaudu, pikta.

Dabar galvoju. Negalėsiu net mintyse turėti savo Kavupės, jei nesugalvosiu, kaip išspręsti šią kaimynų bėdą. Kuri tęsiasi jau ilgai.

Tiek pykčio viduj. Į tai, ką jis pasakė – ,,Tu ką, galvoji čia vienas gyveni” – si savo rusišku akcentu, žeminančiu tonu. Galiu garantuoti, kad niekada to nebūtų pasakęs drūtam lietuviui, nuo kurio būtų bijojęs ,,gauti į galvą”. Ar rusui. Ar lenkui. Bet tokiam ispanui, kuris visada linkčioja galva ir nesipriešina. aišku, kodėl ne. Kuris nepradės jo vadinti necenzūriniais žodžiais, kaip mūsuose įprasta. Galima jį ir įžeidinėti. Jis toks beteisis šiek tiek. FUI. Taip ir verda širdy. O tu ką – vienas gyveni? Nepastebėjai, kad čia ne Turniškės, o sovietinių namų kvartalas? DAUGIABUČIŲ. Žinoma, bet kada gali išsikraustyti į NAMĄ – NUOSAVĄ. Žinoma, patogiau buvo, kai gyveno senukas virš jūsų. Kuris, turbūt, mažai kokių garsų skleidė. DAUG patogiau nei šeima su mažu vaiku. Bet aš šį kartą sugalvosiu planą, kaip apginti savo šeimą savo mylimoje šalyje. Nes, jaučiu, šis nuolankus modelis – tai tas pats, kaip gerbti valdžią, kuri negerbia ką išrinkusių. Tas pats kas nematyti neteisėtų veiksmų, nors studijavau teisę. Tapatinti įstatymus su teisingumu, kai jie pažeidžia žmonių teises. Elgtis pagal kažkieno suinterpretuotas indų vedas ir būti nuolankiai tada, kai reikia rodyti nagus. Gimdyti ant nugaros, nors pripažinta, kad tai – nepalankiausia poza, nes kitaip gali kilti konfliktas, o jug gydytojai visada teisūs. Gydytojai, politikai, kaimynai. Visi. Visi viską žino.

NE. Vat ir ne. Su visa pagarba jums, gerbiamieji – užtenka. Užtenka lipti ant galvos. GANA. VISKAS. STOP.

xxx

Taip pat, kaip ir stop vyro sesei, aiškinančiai, kaip auklėti vaikus, nors jos vyresnėlė tiesiog bjauriai elgiasi ir visko pavydi, nors jau nėra toks mažiukas vaikas. Ir dabar jai sako – sharing is living. Hmmmm. Nu kažkaip neskamba man tiesa, transliuojama namuose.

Arba mano uošvienė, kad ir kaip bandydama padėti – vis peržengdama liniją ieškodama kur man dirbti, kur ir kada eiti mano vaikui į darželį. Ačiū. Nereikia.

xxx

Tai toks tas ratas. iki mano Kavupės.

Panašu, kad dabartiniame rate – pasipriešinimo priespaudai ir išsivadavimo iš cerberių nata.

Kad Kavupė būtų laisvoje Lietuvoje laisvų širdimi ir siela šeimininkų. Be baimės užpykdyti dėdę kaimyną. Ar uošvienę.

Kavupė moko mane eiti savo keliu. Tuo, vadinamu, nepramintuoju.

Nelengva….

Be kategorijos, Blog, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Pašto dėžutės

Nuotrauka iš http://www.hoy.es

Tai, ko nemačiau Lietuvoj jau seniai. Bent jau tokiu dideliu formatu. Ir kas labai miela.

Tikri laiškai. Keliaujantys iš namų į namus.

Jau įsivaizduoju ir kaip aš eisiu su tikru popieriniu laišku, su nuotraukomis. Ir tą sunkų voką įmesiu. Prie pat namų yra tokia dėžė. Ir keliaus jis pas mamą ir tėtį. Su vaiko nuotraukom. Su dalijimusi gyvenimu.

Tos dežės buvimas priartina ir maniškius visus iš Lietuvos. Rodos, jie kažkur prie to parko ir paštadėžės. O tas parkas ir namo kampas yra kažkokie lietuviški.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Vaikystės kvapas

Šiandien buvome rusų parduotuvėje. Labiausiai pasiilgau grietinės. Sūreliai. Rauginti agurkai. Rauginti kopūstai. Krapai ir svogūnų laiškai. Šaldyti cepelinai.

Taip atrodo mano tašė.

Ir kvepia ji vaikyste ir Lietuva.

Šaltibarščiais.

Pridariau didelį bliūdą salotų.

Vien kalbėjimas rusiškai man kažką aktyvuoja. Nes tai jau arčiau Lietuvos. O ta močiutė bandanti įsiūlyti lašinių – ,,kokie nelaimingi žmonės, kurie jų nevalgo” :). Ir pardavėja, kuri dar šprotus bando siūlyt. Ir čekį kažką įdomiai nusuko. Primeta sovietmečio ledų geltoną kioskelį ir ėjimą į parduotuvę, kai mama siųsdavo. Kartu bijant, kad apsuks.

×××

Primena Margaritačką. Primena Svietą. Primena pasivaikščiojimą Lazdynuose, prie atodangos ir prie daugiabučių, šalia miškelio, kaitinant saulei. Su dideliu noru augti ir mokytis.

Primena Margaritos stalą. Su blyneliais. Krapukais. Viską taip gražiai ir tvarkingai su meile sudėta. Jos meilę. Priėmimą. Atvirą širdį ir namus, kuriuose ir aš pailsėdavau tarp savo nerimų. Jos motiniškame glėbyje.

Mane traukia rusų kultūra. Labai noriu apsilankyti Sankt Peterburge. Man atrodo tai dalis ir mano kultūros.

Pastebėjau, kad gimę prieš valstybės valdymo virsmą, apie 1985-uosius, kitaip viską mato. Ir iš “ten”, sovietmečio, ir iš “čia” – Vakarų Europos. Nes jau buvom pakankamai sąmoningi, kad prisimintume to meto kultūrą. Ir dar ne tiek ilgai išgyvenę, kaip tėvai, kad režimas taptų sąmonės ir tapatybės dalimi, kartais sutrukdžiusia adaptuotis kapitalistiniame pasaulyje.

Prisimenu plastmasinį raudoną obuolį. Kuris buvo pas mus ant šaldytuvo. Ir pas kaimynus. Ir vaisius plastmasinius prisimenu. Ir univermagą. Ir tas dideles bulvių tarkavimo mašinas, kurių net dvi turėjom. Ir kartūnines sukneles su suvarstymu prieky – žydrą ir raudoną. Kurias turėjo ir kaimynų mergaitės.

×××

Pastebėjau, kad kiekviena kalba kalbant, vis persijungia skirtingos mano asmenybės dalys. Kalbant rusiškai Ispanijoje, tampu pažeidžiamesnė. Aktyvuojama širdis. Ir, deja, persijungiu į žemesnės savivertės režimą. Lyg atspindžiu kitus, ta kalba kalbančius žmones. Jų žodžiai ir veiksmai dažnai turi “vargšiškumo” apraiškų. Man, lietuvei, taip gerai pažįstamų. Ir, kartu, užvaldo jausmai. Prarandu racionalų planavimo jausmą. Europietišką vartotojišką vertinimą. Apgalvojimą. Jaučiuos lyg noriu kažkaip padėti tiems, krautuvėlę turintiems.

Nieko panašaus nejaučiu bendraudama ispaniškai. Jaučiuos esanti lygi tarp lygių. Nors, pamenu, prieš 5-erius metus buvo sunku priimti grubesnį ispanų tembrą, tai, kad niekas taip nesistengia įtikti nei darant pedikiūrą nei parduotuvėje. Jaučiausi kartais išgąsdinta. Nes mano kultūrinis suvokimas, schema, kaip turi elgtis tam tikrose situacijose žmonės, subyrėjo.

×××

Galvodama apie rusų parduotuvę, įtariu, kad mane arba apsuko suma pinigų. Arba tuo, kad čekį neišmušė visai sumai, o tik tai, kurią dengiau kortele. Ir iš viso nesuprantu iš kur jie turi klientų tokiam nedideliam mieste. Bet, ši schema yra šalia vaikystės schemos, kai vietiniame kioskelyje politileniniuose maišeliuose pardavinėjo naminukę mokiniams ir visiems kitiems. Ir kavinėje kokteilį ,,Ledas” (alus + degtinė), kurį t.p.labai mėgo mokiniai. Pamenu nuo dviejų tokių atsidūriau po stalu. Tik pamenu iki nukritimo ilgai ir svajingai žiūrėjau į savo slaptos meilės akis nuo gretimo stalo. Taip sakant – žiūrėjau iki nukritimo!

Ir visa tai buvo normalu. Tai buvo mūsų kultūros ir subkultūros dalis.

Ir visa tai aš atpažįstu šiandien ,,Gastronom” prekybininkų akyse, elgesy. Aš žinau, ką jie galvoja. O tai, kas atpažįstama, nors ne visada gerai, bet sava ir traukia. Čia, kaip kad pasirinkti vyrą pagal tėtį, nesąmoningai renkantis ir tai, kas buvo gera ir kas ne. Nes įsimylėjimui driokstelėjus, neina paaiškinti kodėl taip traukia. Toks artimas tas vyras iš kito pasaulio galo.

×××

Stebiu kultūras. O čia, kur dabar esu, jų daug. Ir labiausiai artima ta iš vaikystės. Tiek man. Raugintų agurkų kvapą atpažįstant. Tiek vyrui. Šiandiem pildančiam (nors pats to nesuvokia) savo siekį tapti kaip jo tėtis. – Ir kaip ir jo tėtis vedantį vaiką jodinėti ant arkliukų. Kaip ir aš vedu ant karuselių, kur vedė mano mama.

Tada dar labiau susimąstau apie scenarijus, kuriuos jau turi mano dvimetinukas. Juk vaikų procedūrinė atmintis formuojasi gerokai prieš deklaratyviąją, t.y. išreiškiamą žodžiais. Ir kaip jis stebi vaikus čia, Ispanijoje ir mokosi iš jų. Ir tai tampa jo savastimi. Mano liūdesiui, kitokia nei būtų augant Lietuvoje. Jo net akių spalva pradėjo rudėti!!! Jaučiuosi lyg netektų vienintelio panašumo į mane. Lyg taip vaikas taikytųsi prie per stiprios jo lietuviškoms akims saulės. Kaip ir kai pirmąkart šiandien aikštelėj pasakė – ,,Aita” – kas vietine baskų kalba reiškia ,,Tėtė”. Kaip kad gražiai jis vadino iki šiol.

Labai bijau, kad nesugebėsiu perduoti jam savo kalbos, sukurti to kultūrinio konteksto, kad būtų įdomu išmokti lietuvių. Kai gatvėje sako ,,dėdė”, ,,teta” – kol kas niekas per daug nereaguoja. O man širdį spaudžia. Jis tik pradėjo kalbėti. O jam niekas neatsako. Nemotyvuoja kalbėti daugiau. Nes juk jie nesupranta.

Pradedu jaustis prarandanti kompanioną. Lietuvį. Buvom dviese.

Kai buvom susitikę su lietuve ir jos dviem vaikais, man vos širdis nesustojo, kai ji į mano vaiką kreipėsi ispaniškai! Nu kaip taip dabar!!!!!!

– Su mano vaiku kalbėk lietuviškai.

Aš negaliu apsakyti, kaip man skauda širdį girdint ją su vaikais kalbant ispaniškai… Žlugo mano viltis suburti lietuvių bendruomenę. Žlugo mano viltis, kad šie susitikimai leis mano vaikui kurti gyvą ryšį su mano gimtąja kalba. O tų lietuvių čia taip nedaug… Beveik nėra..

×××

Tad man gaila. Kad mano vaikas neužuos mano vaikystės kvapo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. To medžių ir oro kvapo supantis ant metalinių persisukančių ore sūpynių. Prie iki skausmo mėlyno vasaros vidudienio dangaus. Iki to jausmo, kai važiuoklės ratams palietus žemę, širdy suvirpa. Lietuva. Nurieda ašaros. Ir supranti grįžusius ir bučiuojančius Žemę. Nes tas lopinėlis mane tiek kartų gydė ir palaikė. Vien buvimas joje gydė ir veikė taminamai. Mano sūnui bus kitaip. Tik labai tikiuosi, kad jam Namai bus Dveji. Ir Tėvynės, kur jo širdis bus rami – t. p. bus dvi. Lietuva ir Ispanija

Blog, Mintys apie Lietuvą:

Kolektyvinė trauma

Jau antrą kartą pakliūva į akiratį prof. D. Gailienės mintys. Apie kolektyvinę mūsų Lietuvos traumą.

Ir pradedu atidžiau stebėti save. Ir savo kartą, dar gimusią sovietmetyje. Kurios vaikystės prisiminimai nuspalvinti juoda-balta, galima-negalima.

Pilkai rusvi atspalviai. Pasakyčiau. Jei kas paklaustų, kokios spalvos mano vaikystės.

Raudonas plastmasinis obuolys ant šaldytuvo. Plastmasiniai vaisiai. Plastmasinis gyvenimas. be skonio. Pas visus vienodas.

Kaip giliai yra ta įsišaknijusi viduje baimė išsiskirti, eksperimentuoti? Kiek atspalvių gyvenimo pasirinkimuose ji sukelia? Rinktis žinomą kelią? Baimė kitokių, nei sąmonėje esančios, gyvenimo būdo struktūrų? Prisirišimas prie daiktų? Nostalgiškumas?

Man visada atrodė, kad mano tėvai – jie – tai tikroji prarasta karta. Gimę sovietmety. Užprogramuoti nelaisvei. Sulaužytom asmenybėm iki pirmo riksmo gimdykloje.

Ar galiu aš dabar iš jų reikalauti atviro mąstymo, verslumo, drąsos? Jei pati, geriau įsižiūrėjusi, to stokoju tik ne tokia grubiai atvira forma.

Jie išmokyti gyventi nelaisvėje. Su tam tikru laisvės daviniu per dieną. Nuo per didelės laisvės daryti ką nori, jiems sukasi galva.

Prisimenu popierinius pinigų čekius – meškutes ir t.t. Viskas nuvertėjo taip, kad aš žaidžiau su popieriniais pinigais, o mama liūdėjo dėl sugriuvusios popieriniame pasauly svajonės – buto, už kurį tiek metų kišo pinigus koperatyvui, netekimo.

Režimas pasikeitė.

Kas toliau?

Iškovota močiutės prie Televizijos bokšto nepriklausomybė.

Kam ji? Ką su ja daryti?

Kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja sakydavo, – sovietmety sekso nebuvo. Buvo bučinys, ir – karvės laukuose (sekanti scena).

Prisimenu Orwel’o puikiai perteikiančią sovietmečio jausmus knygą – ,,1984-ieji”. Kaip su žmona mylėdamasis negali atsipalaiduoti. O tave visur žadina ,,geležinis balsas/žadintuvas”. Asmeninio gyvenimo suvaržymas. Jo nebuvimas.

Raudonos baltai taškuotos cukrinės ir servizai. Visur vienodi.. Dar ,,Čaikoj” jų galima pamatyti. Ir kartu jie jaukiai glosto širdį, juk tai – vaikystės dalis.

Pirmieji keturi gyvenimo metai. Kaip sparčiai vystosi asmenybė. Suvokimas apie pasaulį. Matau tai stebėdama savo vaiką, augantį karantino metu.

O man karantinas primena sovietmetį iš vaikystės.

Ne dabartinis karantinas. Kada jau visi apsipratome. Bet pirmasis, prieš metus, pavasarį.

Eidami palei upę sutikome visus vienodai kaukėtus medicininėm kaukėm. Išlaikančius atstumą. Pravažiavo policija. Čia, kur niekada jų paprastai nepamatysi. Tikrina atstumus ir kaukes. Staiga atstumai tarp visų nematytai išauga, o policija tampa kažkokia kitokia – stribinė.

Iškart flashback’as į Orwel’o ,,1984-uosius”. Kai herojus, mėtydamas pėdas bėga į slaptąjį rajonėlį, o jį nuolat seka. Jei gerai pamenu. Ir vidinė įtampa atslūgsta tik pievoje, niekieno nevaržomam mėgaujantis vienas kitu su moterimi iš laisvojo rajono. Realioje pievoje su realiais jausmais. Kūniškais pojūčiais. Jaučiant tikrovę, kokia ji yra.

Tik kad čia nėra tos pievos. Tiek pandemijos, tiek sovietmečio atveju.

Sovietmetį prilyginčiau kaip pandemijai. Ne tik fizinius kūnus nusinešusia. Ir dvasinius. Suluošinusia žmonių sielas.

×××

Prof. Gailienė mini, kaip svarbu pripažinti traumą. Pirmas žingsnis iki jos gijimo.

Įdomu, kad represijas išgyvenusių asmenų vaikai ir sekančios kartos, jeigu žino savo giminės istoriją ir ją priima, jaučiasi geriau nei tie, kurių giminėje represijų nebuvo. Ir siejama tai su identeto paieškų svarba žmogui.

Užsienyje patyriau svarbą atsakymo į ,,Kas aš esu”? Svarbą ryšio su tikra šeimos, giminės, tautos istorija.

×××

Ir šis blog’as man – tai atsakymai apie identitetą. Kas aš esu ir iš kur aš atėjau. Kad žinočiau kur link ir kodėl einu. Ne neigiant praeitį. O ją priimant. Kaip dalį savęs.

×××

Gal todėl, be visų baisių pasekmių mūsų šaliai, sovietmetis man – tai ir mano dar gyva močiutė. Ir mūsų pirmieji namai. ir daržas su darželiu. Ir močiutės dainos apie laisvę. Ir miestelio Univermagas su kavine viršutiniame aukšte. Su aukštomis baro kėdėmis. Kur sukirtau ne vieną ir ne dvi ledų porcijas iš aukštos su koteliu taurės. Močiutė nedrįso pasakyti ,,ne”, o vis tikėjosi, jog susiprasiu į klausimą, ar noriu daugiau ledų, mandagiai atsisakyti. Tai ir pirktiniai ledai. Ant pagaliuko. Geltonu ar kakaviniu glaistu. Kuriuos pardavinėjo prie ,,kultūrnamio”.

Tai tokios prisiminimų nuotrupos. Bet širdžiai brangios.

×××

Ir norisi visa tai integruoti – ir mūsų Lietuvos traumą ir mūsų vaikiškus ritualus, vaizdus, nekaltus ir be emocinio krūvio plaukiančius sąmonėje.

Integruoti tam, kad galėtume objektyviai vertinti realybę dabar. Ir pamilti savo praeities atspalvius ir šešėlius

Blog, Mintys apie Lietuvą:

Kokia šiandien Lietuvai diena

Ir štai gaunu iš mamos žinutę:

,,Ar žinai, kokia šiandien LIETUVAI DIENA? ATSIMENI KAIP MOČIUTĖ BUDĖJO PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO?”

Atsimenu. Man buvo trys su puse metų. Buvau virtuvėje. Močiutė buvo kažkur toli išvažiavusi ir aš lyg supratau miglotai, kad dėl Lietuvos laisvės. Namie buvo tik tėtė ir aš. Mama dirbo naktinėj pamainoj.

Staiga kažkas atsitiko televizoriui, viskas išsijungė. Jaučiau, kad kažkas vyksta. Pradėjau tėtį intuityviai, kaip gali tik maži vaikai, klausinėti:

– Kur močiutė? Kas jai atsitiko?

Nes aš labai norėjau ją pamatyti per televizorių. Įsivaizdavau, kad ji kažkur prieky visų.

– Viskas einam miegoti,-trūkinėjamtis tėčio balsas, kaip visada reaguojantis tildymu į sunkias stresines situacijas.

Juk palietė mūsų stipriausią grandį – Močiutę. Ant kurios laikėsi visa šeima.

Ji vienintelė iš visų giminių važiavo budėti prie Televizijos bokšto Tą naktį.

Pasirodo, močiutė stovėjo kažkur labiau link minios galo.

Močiutė mane išmokė dainų apie Laisvę.

Močiutė slapta vedėsi vakare mano vyresnę pusseserę į bažnyčią. Nebuvo labai tikinti, bet tai buvo protesto valdžiai forma.

Močiutė man įskiepijo meilę savo šaliai. Meilę nepriklausomybei.

Prisimenu jau po močiutės mirties, sėdėjo, kaip visada ant tvoros, prie namo. Ir staiga suakmenėjau. Tankas važiavo pagrindine gatve. Staiga kilo nenumaldomas noras bėgti ir pasislėpti gėlyčių fontanėlyje prieš namą. Man tai atrodė geriausia vieta. Bet vietoj to – stipriai užsimerkiau ir sustingau. Taip, maniau, apsimetu mirusia. Ir tankas manęs nemato.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau. Žinau tik, kad, atrodė, spengiančiai ilgai slinko tas laikas.

Kai atsimerkiau, supratau, kad esu gyva. Viskas po šitos akimirkos atrodė kaip aptirpę. Aptirpę kojos. Spengianti erdvė aplink.

Pasirodo tai buvo vieni paskutinių tankų, pasitraukiančių iš Lietuvos.

Dar prisimenu netoli namų ilgą laiką laukuose stovėjo tankas. Ant jo užlipti ir žaisti buvo mūsų, vaikų užsiėmimas. Kartu su vaikščiojimu betoninių blokinių sienu viršum. Pavojinga, kaip pagalvoji. Ir atsklendžia lyg reginys iš praeito, vaikiškai drąsaus gyvenimo etapo.

Lietuva, aš Tavęs niekada nepaliksiu.
Per daug esi man brangi.
Per daug brangi man mūsų kalba.
Per daug brangi meilė Tėvynei, perduota močiutės. Tarsi močiutės palikimas man. Nerašytas. Viskas, kas liko gyva iš Tų laikų. Kai gyva buvai Tu, Močiute.

O jei išvažiuosiu – visada grįšiu. Ir savo darbais Tave garbinsiu. Nes myliu. Nes esi man brangi.

Nes per gimdymą labiausiai padėjo sąrėmių metų dainos apie Tave, Lietuva: ,,Bunda jau Baltija… Lietuva, Latvija, Estija….”. Nes tai buvo iš širdies pačių gelmių. Ir man nebeskaudėjo. Liko tik šviesus gimdymo prisiminimas. Kaip ir ,,Lietuva – vėjyje lelija….Lietuva mana…” Nėštumo jautrii metu, duše dainuodama šią dainą verkdavau iš dėkingumo. Kad esu čia, Lietuvoje. Kad laukiuosi vaiko. Kad turiu darbą. Kad mano vyras irgi čia. Kai būdavo sunku, melsdavausi Lietuvai. Kad jos žemė man padėtų. Ir dėkodavau už giluminę ramybę, esančią po visu skausmu, visa situacija. Ramybę, kurią davė man buvimas Tėvynėje.

Suprantu išeivius. Po ilgo laiko parskridusius į Lietuvą ir norinčius pabučiuoti Lietuvos žemę.

Taip kaskart jausdavausi aš..Kada gyvenau užsienyje ir grįždavau Lietuvon aplankyti. Verkdavau iš laimės, pasišokinėjančiai lėktuvo važiuoklei liečiant Lietuvos žemę. Nieko sau negalėjau padaryti. Ašaros liejosi upeliais. Bandžiau sakyti sau (veltui), kad viskas gerai. Kad nėra čia ko verkti…

Aš namie. Lėktuvas šokteli ore ir vėl nusileidžia. Visi aplink ploja pilotams, lengvas erzulys ir chaosas, vaikai verkia, kas jau bando stotis ar atsisega saugos diržus.

Aš namie. Aš saugi. Aš Lietuvoj. Aš vėl grįžau pas Tave. O Tu visad mane priimi. Sumuštą karo žaizdų ir nepavykusių projektų, su sudužusiom viltim ar laimingą.

Tu manęs lauki.
Tu mane palaikai.
Tu manęs neišduodi.
Ačiū Tau, Lietuva. Ačiū Tau, Močiute, už atrastą lobį.