Blog, Mintys apie kelionę:

Skalbiniai

Nuotrauka: GETTY

Dar vienas kultūrinis skirtumas.

Ispanai didžiuosiuose ar kurortiniuose miestuose savo skalbinių nedžiauna balkonuose. Tam yra net įstatymas. O vidiniuose kiemeliuose. Ir kalba neina tik apie senamiestį.

Iš pradžių atsikrausčius galvojau – nale tai keistuoliai. Niekas balkone nedžiauna. Suprantu, kad siauri balkonai. Ale vis tiek telpa šiaip ne taip džiovyklę pastatyt. Ką aš, aišku, ir padariau.

O likusius džioviau vidiniam kiemely – iš koridoriaus atsidarai langą ir ant tau priklausančių trijų virvių viską sudžiauni. Virš skalbinių – dengtas plastikinis stogas. Tad nelyja. Kaip ir nekvepia nei vasara, nei vėju, nei lietum.

Visada mėgau skalbinius. Stebėti. Balkonuose. Kiemuos. Kaip ir vijoklinės gėlės ir vidiniai kiemeliai – daug jaukumo pridavė namams. Gyvybės. Gyvenimo.

Čia jaučiuosi šiek tiek nusikaltėlė. Ir rudenį planuoju nuimt skalbinius balkone ir pasodint gėlių. Kaip kad visi padorūs kaimynai.

Liūdna truputį. Kad skalbinių džiovimas tapo tarsi slaptas. Sakau vyrui – galiu garantuot yra koks įstatymas. O čia visi taisyklių laikos.Ty kurmi, kad tik baudos negautume.

Tai vyro teta patvirtino, kad įstatymas yra. Kurio tikslas – išlaikyti tvarkingus pastatus. Ir, jei teisingai supratau, nerodyti savo ,,triusikų” ir ,,skylėtų kojinių” kaimynams. Juokingiausia, kad būtent dėl šios priežasties aš ir norėjau džiauti slapčiausius skalbinius balkone. Juos visaip gudriai sudėliodama. O ne ant virvių – nes šalia mano trijų virvių yra kaimynų trys virvės. Ir visos mano paslaptys jiems kaip ant delno.

Karts nuo karto, kaimynai iš pirmo aukšto, surenka visų sukritusius jiems skalbinius ir padeda laiptinėje. Taip gerą pusdienį puikavosi kažkieno apatiniai. Kikenom, kaip gėda tam kažkam pasiimti.

Dar aną dieną nukrito tiesiai į mūsų skalbinių dėžutę visai neblogi ,,trusikai”, kuriuos aš netyčia nušveičiau dar žemiau. Štai toks tas slaptumas :).

Dar manau, kad nedžiauti savo skalbinių viešumoj puikiai atspindi miesto, kuriame gyvenu, žmonių mąstymą. Rodyti gražius fasadus. Gyventi visada gerai, pažįstamam užklausus gatvėje. O savo vidinius graužulius, skaudulius, nuovargį, sopulius ir asmenišką intymų tikrą nesuvaidintą ryšį pasilikti namams. Savo vidiniam kiemui. Fasadas taip ir lieka lauke visad gražus. Kol vidiniam kieme vyksta atsinaujinimo ir atsišviežinimo darbai.

Be kategorijos, Blog, Mintys apie kelionę:

Prekių vežimėliai

Foto iš: https://www.lecuine.com/blog/elegir-carro-de-la-compra/

Dar vienas kultūrinis skirtumas.

Ateini į parduotuvę – o ten ,,priparkuoti” vežimėliai pirkiniams susidėti. Prisegti spynom, kad nepavogtų. Įvairių spalvų. Raštų.

Ir ne tik pensininkams. Mačiau savaitgalį ir jauni žmonės ėjo sau su vežimukais.

Kad nereiktų tįsti krepšių. Kai nevažiuoji mašina, o prekių – daržovių, vaisių – daug.

Kažkuo mieli man tie vežimukai. Priparkuoti tik įėjus į parduotuvę.

Kvepia Ispanija.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Vaikystės kvapas

Šiandien buvome rusų parduotuvėje. Labiausiai pasiilgau grietinės. Sūreliai. Rauginti agurkai. Rauginti kopūstai. Krapai ir svogūnų laiškai. Šaldyti cepelinai.

Taip atrodo mano tašė.

Ir kvepia ji vaikyste ir Lietuva.

Šaltibarščiais.

Pridariau didelį bliūdą salotų.

Vien kalbėjimas rusiškai man kažką aktyvuoja. Nes tai jau arčiau Lietuvos. O ta močiutė bandanti įsiūlyti lašinių – ,,kokie nelaimingi žmonės, kurie jų nevalgo” :). Ir pardavėja, kuri dar šprotus bando siūlyt. Ir čekį kažką įdomiai nusuko. Primeta sovietmečio ledų geltoną kioskelį ir ėjimą į parduotuvę, kai mama siųsdavo. Kartu bijant, kad apsuks.

×××

Primena Margaritačką. Primena Svietą. Primena pasivaikščiojimą Lazdynuose, prie atodangos ir prie daugiabučių, šalia miškelio, kaitinant saulei. Su dideliu noru augti ir mokytis.

Primena Margaritos stalą. Su blyneliais. Krapukais. Viską taip gražiai ir tvarkingai su meile sudėta. Jos meilę. Priėmimą. Atvirą širdį ir namus, kuriuose ir aš pailsėdavau tarp savo nerimų. Jos motiniškame glėbyje.

Mane traukia rusų kultūra. Labai noriu apsilankyti Sankt Peterburge. Man atrodo tai dalis ir mano kultūros.

Pastebėjau, kad gimę prieš valstybės valdymo virsmą, apie 1985-uosius, kitaip viską mato. Ir iš “ten”, sovietmečio, ir iš “čia” – Vakarų Europos. Nes jau buvom pakankamai sąmoningi, kad prisimintume to meto kultūrą. Ir dar ne tiek ilgai išgyvenę, kaip tėvai, kad režimas taptų sąmonės ir tapatybės dalimi, kartais sutrukdžiusia adaptuotis kapitalistiniame pasaulyje.

Prisimenu plastmasinį raudoną obuolį. Kuris buvo pas mus ant šaldytuvo. Ir pas kaimynus. Ir vaisius plastmasinius prisimenu. Ir univermagą. Ir tas dideles bulvių tarkavimo mašinas, kurių net dvi turėjom. Ir kartūnines sukneles su suvarstymu prieky – žydrą ir raudoną. Kurias turėjo ir kaimynų mergaitės.

×××

Pastebėjau, kad kiekviena kalba kalbant, vis persijungia skirtingos mano asmenybės dalys. Kalbant rusiškai Ispanijoje, tampu pažeidžiamesnė. Aktyvuojama širdis. Ir, deja, persijungiu į žemesnės savivertės režimą. Lyg atspindžiu kitus, ta kalba kalbančius žmones. Jų žodžiai ir veiksmai dažnai turi “vargšiškumo” apraiškų. Man, lietuvei, taip gerai pažįstamų. Ir, kartu, užvaldo jausmai. Prarandu racionalų planavimo jausmą. Europietišką vartotojišką vertinimą. Apgalvojimą. Jaučiuos lyg noriu kažkaip padėti tiems, krautuvėlę turintiems.

Nieko panašaus nejaučiu bendraudama ispaniškai. Jaučiuos esanti lygi tarp lygių. Nors, pamenu, prieš 5-erius metus buvo sunku priimti grubesnį ispanų tembrą, tai, kad niekas taip nesistengia įtikti nei darant pedikiūrą nei parduotuvėje. Jaučiausi kartais išgąsdinta. Nes mano kultūrinis suvokimas, schema, kaip turi elgtis tam tikrose situacijose žmonės, subyrėjo.

×××

Galvodama apie rusų parduotuvę, įtariu, kad mane arba apsuko suma pinigų. Arba tuo, kad čekį neišmušė visai sumai, o tik tai, kurią dengiau kortele. Ir iš viso nesuprantu iš kur jie turi klientų tokiam nedideliam mieste. Bet, ši schema yra šalia vaikystės schemos, kai vietiniame kioskelyje politileniniuose maišeliuose pardavinėjo naminukę mokiniams ir visiems kitiems. Ir kavinėje kokteilį ,,Ledas” (alus + degtinė), kurį t.p.labai mėgo mokiniai. Pamenu nuo dviejų tokių atsidūriau po stalu. Tik pamenu iki nukritimo ilgai ir svajingai žiūrėjau į savo slaptos meilės akis nuo gretimo stalo. Taip sakant – žiūrėjau iki nukritimo!

Ir visa tai buvo normalu. Tai buvo mūsų kultūros ir subkultūros dalis.

Ir visa tai aš atpažįstu šiandien ,,Gastronom” prekybininkų akyse, elgesy. Aš žinau, ką jie galvoja. O tai, kas atpažįstama, nors ne visada gerai, bet sava ir traukia. Čia, kaip kad pasirinkti vyrą pagal tėtį, nesąmoningai renkantis ir tai, kas buvo gera ir kas ne. Nes įsimylėjimui driokstelėjus, neina paaiškinti kodėl taip traukia. Toks artimas tas vyras iš kito pasaulio galo.

×××

Stebiu kultūras. O čia, kur dabar esu, jų daug. Ir labiausiai artima ta iš vaikystės. Tiek man. Raugintų agurkų kvapą atpažįstant. Tiek vyrui. Šiandiem pildančiam (nors pats to nesuvokia) savo siekį tapti kaip jo tėtis. – Ir kaip ir jo tėtis vedantį vaiką jodinėti ant arkliukų. Kaip ir aš vedu ant karuselių, kur vedė mano mama.

Tada dar labiau susimąstau apie scenarijus, kuriuos jau turi mano dvimetinukas. Juk vaikų procedūrinė atmintis formuojasi gerokai prieš deklaratyviąją, t.y. išreiškiamą žodžiais. Ir kaip jis stebi vaikus čia, Ispanijoje ir mokosi iš jų. Ir tai tampa jo savastimi. Mano liūdesiui, kitokia nei būtų augant Lietuvoje. Jo net akių spalva pradėjo rudėti!!! Jaučiuosi lyg netektų vienintelio panašumo į mane. Lyg taip vaikas taikytųsi prie per stiprios jo lietuviškoms akims saulės. Kaip ir kai pirmąkart šiandien aikštelėj pasakė – ,,Aita” – kas vietine baskų kalba reiškia ,,Tėtė”. Kaip kad gražiai jis vadino iki šiol.

Labai bijau, kad nesugebėsiu perduoti jam savo kalbos, sukurti to kultūrinio konteksto, kad būtų įdomu išmokti lietuvių. Kai gatvėje sako ,,dėdė”, ,,teta” – kol kas niekas per daug nereaguoja. O man širdį spaudžia. Jis tik pradėjo kalbėti. O jam niekas neatsako. Nemotyvuoja kalbėti daugiau. Nes juk jie nesupranta.

Pradedu jaustis prarandanti kompanioną. Lietuvį. Buvom dviese.

Kai buvom susitikę su lietuve ir jos dviem vaikais, man vos širdis nesustojo, kai ji į mano vaiką kreipėsi ispaniškai! Nu kaip taip dabar!!!!!!

– Su mano vaiku kalbėk lietuviškai.

Aš negaliu apsakyti, kaip man skauda širdį girdint ją su vaikais kalbant ispaniškai… Žlugo mano viltis suburti lietuvių bendruomenę. Žlugo mano viltis, kad šie susitikimai leis mano vaikui kurti gyvą ryšį su mano gimtąja kalba. O tų lietuvių čia taip nedaug… Beveik nėra..

×××

Tad man gaila. Kad mano vaikas neužuos mano vaikystės kvapo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. To medžių ir oro kvapo supantis ant metalinių persisukančių ore sūpynių. Prie iki skausmo mėlyno vasaros vidudienio dangaus. Iki to jausmo, kai važiuoklės ratams palietus žemę, širdy suvirpa. Lietuva. Nurieda ašaros. Ir supranti grįžusius ir bučiuojančius Žemę. Nes tas lopinėlis mane tiek kartų gydė ir palaikė. Vien buvimas joje gydė ir veikė taminamai. Mano sūnui bus kitaip. Tik labai tikiuosi, kad jam Namai bus Dveji. Ir Tėvynės, kur jo širdis bus rami – t. p. bus dvi. Lietuva ir Ispanija

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Olmedo

Olmedo, netoli Valladolin miesto įsikūręs kaimelis. Apsistojome Gran Posada La Mensada – čia mane ir užkabino Gonzalo de Burbon ir jo tuometinės žmonos Mercedes Licer vestuvių nuotraukos.

Privati vila, anksčiau priklausiusi markizams (kažkodėl įsivaizduoju Markizą Karabasą). Namas pastatytas apie 1500 m. Koplyčia su zakristija viduje – apie 1800 m. Pastatų kompleksą iš markizų dinastijos apie 1980 – aisiais metais įsigijo dabartinis namo savininkas. Toje koplyčioje 1984 m., kaip išdidžiai pasakojo vilos savininkas, susituokė karaliaus Rey Juan Carlos pusbrolis.

Užkabino jų vestuvių nuotraukos. Ji – labai jauna ir graži. Jis – svarsčiau ar jos tėvas. Įsitikinau, kad vyras. Kaip stovėjo prieš kunigą tuoktuvių ceremonijos metu. Su sukryžiuotomis rankomis amt krūtinės. Labai nepagarbiai, atsainiai atrodė. Vis bandžiau suvokti, kodėl pasirinko tokią neįprastą vietą. Kaimelio dvare esančią koplyčią. Taip slaptai viskas atrodė.

Paskaičius daugiau spaudoje ir jo istorija man dvelkia vaikystės liūdesiu.

Tai buvo jo antroji iš trijų santuokų, trukusi metus. Pirmoji tetruko kelis mėnesius. Kelios sužadėtuvės iširo. Nesantuokinė dukra. Audringas gyvenimas, daug moterų.

Kai bandau įsivaizduoti jį, 1984-aisiais liepos 30-tąją. Savo antrųjų vestuvių dieną ten pat, kur buvome apsistoję mes.

Nejaunas, bet nevaldomas. Karštą vasaros dieną ir naktį. Centrinėje Ispanijoje.

Ir vėl man kvepja smala. Žaizda.

Spaudoje radau užuominas apie jo vaikystę: augo internate, su tėvu santykiai blogi, lankė tik senelė, rodos, artimas ryšys su broliu. Daug tokių likimų.

Bet man vėl išlenda ,,Mano namai – mano likimas”. Kokie buvo jo, Gonzalo namai? Internatas? Kokia buvo jo ankstyvoji vaikystė? Kiek buvo užslėpto skausmo ir jausmų, kad reikėjo tiek moterų, chaoso, audros, kad nuslopinti skausmą?

Galbūt aš klystu. Gal tik viską interpretuoju savaip. Bet ju fakto, kad vaikas augo vaikų namuos pakeisti negalime į laimingą vaikystę su mylinčiais tėvais.

Ir vėl lieku su savo klausimu. Kiek galime keisti savo likimą. Savo vaokystės namų ,,kraitį”.

Blog, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Cabezon

Mūsų šeimos kelionė iš Valladolin į pajūrio miestelį už 3,5 val. kelio. Kur gyvena vyro draugas. Apsistosime pas jį, albergėje.

————–

Taigi, jis tuoj sustos prisipūsti oro į padangas. Vaikas – pervargęs. Visą laiką laikiau jo rankytę. Kai pavargsta mėgsta kišti man į burną savo rankyčių ir kojyčių pirštukus – tai jį kažkaip ramina.

Suvokiu kad iš pirmos degalinės išsukę staiga vėl atsiduriame autoestradoje. Apima neviltis. Ieškau GPS, kur artimiausia degalinė. Nes vyro – tuoj tuoj už 5 min. manęs visai neįtikina. Juk tarėmės… Kad sustosim pavėsiuky ir migdysime vaiką…

Prarandu motyvaciją vėl persisverti per savo diržus ir visaip guosti vaiką. Man jo labai gaila, nes paskutinėmis dienomis per mūsų keliones visai pamestas miego ritmas. Jaučiu sąžinės graužatį.

Vaikas klykia. Mane ima slapta piktdžiuga, kad dabar vyras supras savo klaidą. Toliau įnirtingai ieškau GPS degalinės. Pamiršusi vaiko verkimą su slapta keršto ir pamokymo potekste. Rodo 15 min. Bet šiuo momentu tai atrodo kaip 1,5 val.

Vyras, mano didžiausiai nuostabai, garsiai pasako:

– Prisipažįstu, mano kaltė. Sūneli, čia tėtės kaltė, nepyk (klyksmas aprimsta). Visa šeima nukentėjo per tėtės klaidą.

Ir įsukam į kaimelį Cabezon vedančiu vieškeliu.

Netveriu netikėtumu ir džiugesiu. Jau atvirai rodau savo piktdžiugą vyrui. Va, žiūrėk, kaip taikliai pataikėm! Į Cabezon!

Ispaniškai Cabezon – užsispyręs. Toks mano vyras ir yra – Cabezon’as :). Užsispyręs.

O Dievas mėgsta juokinti.

Užsispyrus esu ir aš.

Tai taikliai pataikėm.

Blog, Mintys apie kelionę:

Glori ir Salama

Jos iš Nigerijos. Abi kalba Edo kalba. Be anglų kalbos, kuri Nigerijoje oficiali.

Glori turi sūnų – Samuel. 14-ikos metų. Sakė labaaai aukštą. Dar taip parodė su ranka sau virš galvos. Kokį aukštą. O jos veidas nušvito, kai paklausiau ar ji čia gyvena su vaikais.

Ilgai nedrįsau klausti. Bet per tris savaites buvimo čia įsidrąsinau. Nedrįsau, nes kartais ji man atrodydavo labai išdidi. Ir kartu tas išdidumas buvo lyg gynyba. Dažnai matydavau pavargusią. Be nuotaikos.

Žinojau, kad Glori su Salama įdarbintos per programą. Ir jau ilgai laukia iš Nigerijos dokumentų. Kuriuos gavus, pagaliau galėtų būti ramios, kad jų nedeportuos. Ta laukimo įtampa t.p. jaučiasi. Nes dėl COVID viskas vėluoja.. Ir, panašu, kad dokumentus gaus tik kovą. O gal dar vėliau.

Glori čia gyvena jau 13-ika metų…

Salama – trisdešimties – vasario 2 d. gimtadienis. Jau turi tris vaikus: 10-ies, 6-erių ir dvejų metų amžiaus. Sakė, jei skirtumas būtų mažesnis – būtų neįmanoma. Ir šiaip Salama – ,,,prie bajerio”.

Sakė, šiandiem Salamos nėra. Ji atostogose. Kai kažkas jos klausė dėl darbų. Bet tokia aktorė. Net pagalvojau – čia ne ji apie save kalba.

Dar Salama šiandien nevažiuos autobusu namo. Važiuos mano vaiko paspirtuku. Taip jam pasakė. Aišku, prieš jai išeinant, aš nepamiršau pasiūlyti paspirtuko. Juokingas jai labai buvo šis mano bajeris.

Salama – iš devynių vaikų šeimos. Jauniausia. Alagbudė, kaip aš sakau jai, o ji su Glori patenkintos juokiasi. Edo kalba reiškia ,,jauniausia, mažiausia”. Vyriausiai sesei – virš šešiasdešimt metų. Visos sesės ir broliai, tetos ir dėdės likę Nigerijoje. Ji labai jų pasiilgsta. Bendrauja internetu.

Užsiminus apie gimtinę, nuliūdo. Gal reikėjo visai neklausti… Vėliau Youtube radau edo tradicines dainas ir šokius. Labai puošnūs tautiniai rūbai. Įjungiau Salamai ir ji pradėjo pasakoti.

Kad, jei turi pinigų – kvieti vat tokią grupę į savo vestuves ar kokį balių. Kad su tokiais tradiciniais rūbais ji visad būna namuose ar kai eina į svečius pas Glori ar kitus tautiečius, gyvenančius čia. Kad nesušaltų, po sujuosiama tunika apsirengia megztinį.

Vaikai edo kalbos nemoka. Su vyru visad kalba edo kalba, bet su vaikais – angliškai. Kai buvo mažesni, kalbėjo edo kalba. Gaila.. Nunyksta, neišsilaiko jų kalba.

-Labai melodinga jūsų kalba,- sakau aš Glori.

-Taip,- išdidžiai atsako.

Dar Salama man baudą norėjo uždėt. Kad aš čia tik į svečius atvažiavau, o ne gyvenu visam laikui. Ir vaikui baudą. Nes lovą išbraškiavo. Ir dar mano vaikui pagrasino, kad daugiau jo rankučių antspaudų ant veidrodžio nematytų – kitaip duos storą storą bučkį!

Patinka man Salamos išminties perliukai. Kaip kad – kas nori/myli vaikus – tas jų turi. Simple like that.

Ir jų akys išvirto, kai sužinojo, kad neturiu čia namų. Kad mano namai – Lietuvoje. Vis aiškinau, kur Lietuva. Rodžiau, kaip pas mus dabar prisnigta. Koks vaizdas pro mano langą dabar Lietuvoje. Reikės dar man padirbėti, rodant kur yra mano Lietuva. Kol kas painioja su Ukraina.

Ir labai noriu daugiau išmokti edo kalbos žodžių. Kol kas žinau tiek: iselogbi – su šv.Kalėdom, unu – burna, oesi – ačiū, ochsiagsegbe – viso. Paskutiniai žodžiai – neįsivaizduoju, kaip rašosi.

Po to, kai įteikiau joms po šokoladą su prierašu “Iselogbi” – jos labiau man atsiverti pradėjo. Pasidarė prielankesnės man. Ypač Glori pasikeitė. Prieš tai ji šiek tiek įtariai žiūrėjo į mano pastangas išmokti jų kalbą. Gal abejojo nuoširdumu.

Šiandien, pirmą kartą po trijų savaičių, Glori paklausė, ar aš su vaiku kalbu savo kalba. Ir lietuviškai pasakė mums ate, viso. Labai švelniai nuskambėjo.

Dar aš pastebėjau, kad jos labai mažai manęs klausinėja, o daug dalykų spėja. Beje, neteisingai. Ir man kilo klausimas – ar tai sąlygoja, kai pats turi savų bėdų ir galvoj gimsta stereotipai, kurie neleidžia pažinti? Arba, kai mums blogai, liūdna, sunku gyvenime, užsidarome savam kiaute ir nerenkam informacijos apie aplinką?

O labiausiai kas užstrigo – Glori pasikeitęs veidas. Kai nedrąsiai paklausiau apie vaikus. Kokia šypsena buvo jos veide! Koks pasididžiavimas jos akyse. Ne pirmą kartą pastebiu, kad nesvarbu, kokį darbą dirbtų moteris, kokiai kultūrai ar socialiniam sluoksniui bepriklausytų, kokia sudėtinga ar ne situacija būtų jos gyvenime, užsiminus apie jos vaikus – veidą nušviečia begalinė meilė ir pasididžiavimas. Pamiršama tą trumpą akimirką visa kita situacija.

Aš tarsi matau tą aukštą Samuel. Matau ir Glori namuose, prie jo – laimingą, juokaujančią. Orią.

Matau ir Salamos tris vaikus ir ją – užsikasusią darbais, su savais bajeriais, truputį išsiblaškusią. Kartais Salamos nėra. Ir visi namie užsikasę jos ieško. Vaikai nežino, kad ir Salama kartais – net ir per patį darbymetį – atostogauja.

Blog, Mintys apie kelionę:

Kristina

Nugirdau netyčia.

“Aš viena visą laiką su dukrytėmis. Turiu dvi. Vyras visą laiką dirba. Ir viskas. Jau antri metai kelis kartus per metus aš išvažiuoju savaitgaliui iš namų viena. Tada būnu tiesiog Kristina. Darau tai, ką noriu. Tiesa sakant, šiandien pas mane užsuks meilužis. Susipažinom vasarą. Vyras jeigu klausinėtų, neišduok manęs – gerai?

Net nežinau kodėl visa tai pasakoju tau. Man nesmagu visa tai pasakoti tau…”

Pamačiau jos veidą – labai nelaiminga moteris. Tiek pagalvojau.

Vėliau pamačiau jos meilužį. Fui. Toks atstumiantis žmogus. Suktas tipelis.

Dar vėliau ji pamatė mūsų vaiką ir girdėjau, kaip gražiai kalbino. Buvo kartu su meilužiu.

Visą vakarą vakar ir šiandien dieną vis pasimeldžiu už ją. Man labai jos gaila.

Anksčiau būčiau smerkusi. Nes būčiau klijavusi etiketę. Išdavė vyrą. O dabar matau jos skausmą. Kad ji tai daro, nes yra labai nelaiminga santuokoje. Nes, turbūt, jau daug metų jai labai kažko trūksta iš vyro. Ir ji jaučiasi nemylima. Jos emocinis rezervuaras tuščias.

Galbūt, jos meilės kalba – laiko leidimas kartu. O vyras, minėjo, daug dirba. Galbūt, paslaugos yra jos meilės kalba. O vyras nepadeda su mergaitėmis. O galbūt abi kalbos yra jos.

Taip galiu matyti tik po knygos “Penkios meilės kalbos”. Ir man norisi prieiti ir pasakyti tai moteriai:

– Kristina, žiūrėk, žinau, kad tau sunku. Bet yra viena knyga, kuri galbūt tau galėtų padėti išsaugoti santuoką ir būti laimingai joje. Tai – “Penkios meilės kalbos”.

Tik nedrįstu. Galvoju – tai ne mano reikalas… Todėl bent meldžiuosi už ją.

Vis girdžiu, kaip ji su tuo vyru vis grįžta į kambarį, išeina. Vėlai naktį vis eina parūkyti. Tokia nerami dūšia. Taip desperatiškai stengias nieko nejausti. O širdis nerami.

Kituos kambariuos apsistoję poros ar šeimos su vaikais visą dieną išėję į miestą. Grįžta nuvargę po įspūdžių tik pavalgyti ir miegoti.

O Kristina, toli nuo savo šeimos, gyvena kitu ritmu. Dieve, prašau prašau padėk jai. Nes ji labai nelaiminga.

Blog, Mintys apie kelionę:

Edo kalba. Kur nuvedė katiniukas.

Edo yra viena iš tautų, gyvenančių Nigerijoje. Viena iš daugiau nei 500 kalbų.

Susipažinau su dviem moterim iš Nigerijos, tvarkančiom kambarius. Jos mane nukėlė kažkur į praeitį.

×××
“Agnytė žaidžia smėlio dėžėje ir laukia iš darbuko grįžtančios mamos. Jai taip bežaidžiant, prie jos prieina katiniukas ir prabyla žmogaus balsu:

-Eime su manimi, Agnyte, parodysiu tau stebuklų šalį.
-Tai kad mama man neleidžia, va.
-Iki grįš iš darbo jau būsi namie.

Ir mergaitė nuseka paskui katiniuką pas kaimynus: perlipa per tvorą, seka
takeliu, kol pati nepajunta, kaip staiga atsiduria prie gražių rūmų.

O rūmuose gyvena Malvina. Mergaitės pradeda žaisti, žaidžia visą dieną, kol vakare nuvargusias jas vonioje su daug putų maudo Malvinos guvernantė, stambi geraširdžio veido negrė Sara. Sara – kaip mama prausia mergaites ir ruošia jas miegui.

-Agnyte, kokios spalvos pižamą rinksiesi – melsvos ar rožinės?

Ir Agnytė išsirenka rožinę. Malvinai lieka melsva. O gal melsvos nori? Dar pagalvoja. Ne, vis dėlto rožinės.

Tada Sara klausia, kokios spalvos šepečiu šukuoti plaukus – rožiniu ar melsvu. Ilgai dvejojusi Agnytė išsirenka melsvą.

Ir Sara švelniai šukuoja ilgus, lygius? juodus kaip sabalas Agnytės ir auksinius, susiraičiusiu Malvinos plaukus.

Tada aprengia pižamomis ir guldo į lovytes. Geroji Sara jas migdo, dainuodama žemu balsu lopšinę:

– Ten – cikados! Jų gražios serenados…
…Mik liūlia liūlia liūlia bai bai, akeles užmerki greitai, pamatysi daug dramblių ir tigrų daug meilių. Galėsi su bezdžionėmis pažaisti, kolei patekės saulutė. Ir žais jos su tavim ilgai – mik liūlia liūlia liūlia liūlia bai.

Ir Agnytė užmiega.

Staiga ją pradeda žadinti katiniukas.
-Agnyte, kelkis, kelkis. Laikas jau eiti. Jau tavo mama iš darbo grįžta.

Agnytė trina akutes ir vis girdi:

-Kelkis, mažute, kelkis, kaip čia dabar užmigai smėliuky.

Tai mergaitės mama, grįžo iš darbelio ir žadina ją iš smėlio dėžės. Vienu metu atrodo, kad visa žaidimų šalis buvo tik sapnas.

Bet, dirstelėjusi pro kaimynų tvorą, ji pamato tą patį katiniuką – merkiantį žalią didelę akį, mojuojantį baltais pirštukais letenėle, ir kniaukiančiu balsu sakantį:

– Iki kito karto, Agnyte. Malvina tavęs lauks žaidimų šalyje.”

Tokią pasaką man sekdavo mama prieš miegą. Taip pat, kaip ir dainuodavo prieš miegą tą mano mėgstamiausią lopšinę.

Šią lopšinę dainavau ir sūneliui. Kai jis dar buvo pilvuky.

×××

Visa tai prisiminiau, pamačiusi Salamą ir Glori. Jų geraširdžius veidus. Jų šiltumą.

Prisiminiau, kaip maža sakydavau:

– Kaip aš būsiu mergina. Ir turėsiu jaunikį.

Ir jaunikis turėjo būti negras.

×××

Iselogbi.

Edo kalba – su šv.Kalėdomis/Naujaisiais metais.

Blog, Mintys apie kelionę:

Pašnekovas

Tokia ne kokia nuotaika grįžtu su vaiku namo.

Vyras turėjo lėkti į darbą, norėjo mus palydėti iki namų. Padėti, kitaip sakant.

Bet kartais geriausia pagalba yra suteikti laisvę.

Taigi – atsisveikinam. Jis nubėga tekinom. O mes ramiai šliumpinam iki namų. Tik kažko vidinis kirminas sako:

– Negi dabar jau eisi. Juk dar nieko nenutiko, kas “make my day”. Ar kaip ten angliškai sakoma.

Na, bet slenku namų kryptim. Pasiruošusi bet kada išklysti iš kelio kokiam nuotykiui.

Ir štai vėl. Tas pats senukas, kur vakar. Labai apsidžiaugiu. Myliu senus žmones.

Raudona. Jis pristoja. Ir mes vėl pradedam pokalbį.

Apie tai, kaip aš vakar taip ir neradau aikštės, kurią jis man parodė. Apie tai, kaip užkniso šitas kaukių dėvėjimas. O jis dar serga apnėja. Tai visą naktį turi miegoti su kažkokiu aparatu. Tik dieną atsikelia, turi išeit iš namų – iškart susinervuoja. Kad reik kaukę dėtis.

Apie tai, kad daugumos žmonių, kurie kilę iš šiauriau nei Vengrija esančių šalių akys yra šviesios – mėlynos. Dėl to aišku, kad aš esu kažkur iš to krašto. (Suprask – Lietuvos :)).

Apie tai, kad šitą gatvę jis vadina kakų gatve. Nes per čia grįžta kvartalo šuniukai dažniausiai namo po pasivaikščiojimo. Sako, rytais gatves plauna.

Dar parodo kur gyvena. Jeigu ką. Aš pasisakau ir kur gyvenu.

Papasakoja, kad jo vaikų akys irgi buvo mėlynos, kaip mano vaiko. Bet vėliau spalva pakito. O vat jo brolio – ne. Liko mėlyna. O jam jau septyniasdešimt.

Suprantu, kad čia mėlynos akys – rimtas reikalas. Kažkas kitokio.

Atsisveikinam. Pakalbėję apie apaštalus Matą, Luką, Morkų ir Joną. Gražu, kad taip užbaigėm pokalbį.

×××

Čia – geriausia mano kelionių dalis. Atsitiktiniai pašnekesiai gatvėse. Įsirėžiantys į atmintį. Atnešantys naujų minčių.

×××

Barselona. Miesto skveras prie Las Ramblas. Šviečia saulė. Pavakarė. Atsipalaidavę vaikšto žmonės. Riedutininkai. Riedlentininkai. Štai čia sustoja viskas, užmezgus įdomų pokalbį gatvėje. Sustoja eismas. Kavinių darbas. Močiutės, žiūrinčios pro langus. Lieka tik akys dviejų žmonių. Ir įdomus pokalbis.

Ir taip visada. Išnyksta aplinka, arba atvirkščiai – pradeda suktis viskas apie pašnekovus. Ir jų pokalbio giją. Džiazą.

Geras pašnekovas – kaip įsimylėjimas. Atgaivina. Atšviežina. Sustabdo laiką. Net tokiam mieste kaip Barselona. Net tokiam mieste, kuriam esu dabar.

Geras pašnekovas suteikia labai įdomų jausmą. Kad gyveni. Ne šoki pagal kažkieno išdrožtą dūdelę. Bet gyveni pagal savo sielą.

Blog, Mintys apie kelionę:

Susitikimas

Einu gatve. Šneku telefonu su mama. Atsisuka moteris. Nu ir ko ji taip spokso.

– Jūs kalbate lietuviškai?

O, va – prašau.

Taigi susitikom. Su lietuve. Kurių šitam miestely vos keletas. Lietuve, kurią iškart atpažinau, nors niekad nesu mačiusi.

Pasirodo tai ją aš pridėjau prie whatsap lietuvių bendruomenės šiame mieste. Kurią sukūriau iš ilgesio tautiečių, Lietuvos, savos kalbos.

Išvažiavau – o palikimas liko. Ir susitikom mudvi. Dar ir bendravardės. Po penkių metų nuo grupės įkurimo. Tik aš jau nebe čia esu. Esu atvykėlė. Svečias. Keliauninkė.

Ir pasirodo ir jos vyrą pažįstu. Ir vaikų nuotraukas esu mačiusi. Vat koks tas internetinis pasaulis.

Pasirodo šiuo metu ir gyvenam šalia.

Tiesą sakant, prieš keletą dienų kaip tik apie ją pagalvojau. Kad taip niekada ir nesusitikom. Ir va.

Jeigu ne pokalbis su mama telefonu. Jeigu ne sprendimas būtent tuo vėlyvu metu šaltą ir lietingą dieną išeiti į parduotuvę. Jeigu ne pasiklydimas painiose ypač patamsy gatvėse. Ypač kalbant telefonu, nors ir taip orientuojantis reiktų papildomo susikaupimo.

Ir nebūtume susitikę.

×××

Neplanuotai.

Šią kelionių dalį labiausiai mėgau iki gimstant vaikui. Pasirodo, vėl pradedu mėgautis. Mažomis kelionės staigmenomis.