Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:, Moterų portretai:

,,O netolies, degė laužai…”

Foto iš http://www.pinterest.com

Čigonės žino, ką daro.

Jos šoka, o laužai dega. Jos dar neprarado savęs. Savo laukinio šokio. Su gėlėtu sijonu ir rudais ilgaauliais batais maža mergaitė vėtroje bando atkartoti.

,, O netolies, degė laužai

O netolies – šoko, dainavo.

Mums tos ugnies – buvo mažai.

Mes džiugesy paskendome visi”.

Einame čigonų gatve. Su mama. Su mama virtuvėje. Aprūkusiais langais dainuojame. Ir tik mūsų balsai. Kaip ir mamai skaitant Žemaitę šaltą liūdną žiemą.

Duetas. Mama ir dukra.

Susilieja galinga audra. Nors minutei. Nors sekundei.

O maža mergaitė vėtroje šoka.

Skalbiniai ir čigonių šokis. Laužo liepsnos. Aistra ir tikra meilė.

Suodini kubilai.

Geltonas ledų kioskas ir šokiai kultūrnamy.

Kažkoks balius, gal net neįvykęs.

Prosenelio arklys, kažkur bėgęs nurūkęs, už baliaus šiltų užuolaidų.

Ten, kažkur – bėgo nubėgo jo – prosenelio – jaunystė. Malūnas – jo darbas. Močiutė, sudavusi savo dukrai per veidą. nes skubėjo. Suko, sukasi, skrieja ratu. Kartos. O čigonė vis šoka, o maža mergaitė vis sukasi. Savo rudais batais ir savo siūtu sijonu. Gėlėtu.

Sūkury, vėtroj. Savo, kartos, moterų. Savo jausmų ir aistrų. Savo užgniaužtų kūrybų ir analizių.

,,Jau nubėgo rudenio palaukėj…”

Karšta vasaros naktis, o gal šalta. Norisi dramos. Jos taip pripratęs jaunas kraujas.

Kur mano suodini kubilai, kur mano gruziniškas kraujas, kur mano Sankt Peterburgo bokštai, kurie buvo tik sapne? Kur mano kūryba, niekada neišlaisvinta? Ar po aprūkuusiu langu liko? Ar ten, kur mama dainuoja duetą su dukra.

,,O netolies degė laužai, o netolies šoko dainavo”.

Pirmas vaikinas, jo kvapas jaučiamas. Kaip karšta šešiolikmetė vasara ir priėjęs pakalbinti gatvėje jis.

Bevardis.

O gal tas, kuriam ploviau aš rankas.

Tai, kas neišsipildė. Tai, kas nebegrįš.

Kur ta mano jėga, kuri smilkstant ugniai krosny atsimušė į kraujo mačiusias sienas? Kur ji? Ar ji išsigando agresijos ir dingo? Su mamos daina susijungė dukros daina? Ten, kažkada, mažoje virtuvėje.

,,O netolies, šoko – dainavo”.

Kur – tas jausmas – tas vaikystės, netobulos jaunystės saldumas?

Tiesiog praėjo-ėjo?

Kur tas autentiškumas?

Mama, padainuokim dar kartu. Šitą mūsų dainą. Kurią šiandien dainavau sūneliui.

O jis taip sukluso. Matyt, kažką kabina. Ši daina.

,,Troškom vieno – ne smilkti, o tik degti”. – Gyvenk gyvenimą, sūnau. Šok šokį. Dainuok dainą. Ne smilk, ne rusenk.Kaip aš…. Kaip mano mama.

Šis noras būti ant Šeškinės stogų, Naktį. Vienai ar su tuo nepažįstamuoju.

Sudegti. Ne suvysti.

Sudegti aistroje. Sudegti šokio liepsnoje, sudegti kūruyboje, sudegti akimirkoje, sudegti ten, kur nėra apskaičiavimo, kur nėra atsakomybių, ramybės. Nieko.

Mamos sodrus balsas, mokomai dainuoja. ,,Ša – paklausyk”. Ir maža mergaitė klauso. Kad ir kaip suaugusi ji pyks, ji jau visko priklausė, viską išgirdo. Ir liks geležinkelio tiltas po pirmos ginekologės apžiūros. Ir liks nupirktas šokoladas. Ir liks kelionės į Kauną. Ir liks maži mamos ir dukros santykių trupiniai, neužgožti tėvo.

Žemaitė. Dainos. filmai. Knygos. Traukinys. Tiltai. Kaunas, kad ir koks jis dabar nėra artimas. Braškės vasarą ir būtinai per gimtadienį. žiedlapių uostymas. Kaip mama moka tik mama taip moka. taip eiti ir ranka nieko negalvodama skinti šakeles ir lapus. Vis eiti prie pat gyvatvorių, ne kelio viduriu. Tik mama taip parbėga, su pašto taše ant peties. Tik mama dėl manęs padeda maisto. Kad tik pavalgyčiau. Paauglė būdama. Surašo rašteliu, kur kas yra. Suslegia.

Mama, neišeik. Neišeik, parašau, nes aš tau dar neatleidau… Prašau tavęs. Tas paukščiukas, atsimušęs į langą, prašau, tegul nebūna tu. Nes be visų svajonių padaryti nuvažiuoti sutvarkyti, turiu svajonę dar tau atleisti ir ramia širdimi būti gyventi su tavimi. Būti tau dėkinga, tave gerbti.

Sėdėjimas kamputy su megzta geltona pagalve. Kai tu su tėčiu žiūri teliką.

Tu, mama, man buvai pati gražiausia. Už Linos ir Rūtos mamą gražesnė. Ir ne, tu neturėjai ūsų. Jos nieko nesuprato. Myliu tave. Ir man taip gaila, kad mes nemokame būti kartu. Kad negalime sėdėti ir dainuoti. Visada. Ir kad dainos sūkurys pasiglemžtų viską. Liktų tik laužai. Tik tirptume plauktume…

Tu buvai ligoninėje. Kai aš buvau tokia kaip Matukas. Kai jis gimė. Kas čia per stebuklas. Šitas gamtos ratas. Kas čia per stebuklas. Kas čia per kelionė mūsų, mama. Tokia netobula ir žemiška. Matau, kaip tu tolsti. Tuo geležinkelio tiltu. Viena. Suvargusi. Neišeik, mama. Prašau.

Čigonės vis sukasi, padelkos, ugnis, suodžiai, tamsi naktis, dainos, balalaika, katilai, aistra, gyvenimas, močiutė, prosenelis, tėtukas, tu, malūnas, namai, stotis, tolsti jau, mažėji, neišeik… Nenoriu mirti. Nenoriu, kad tu mirtum. Neišeik, prašau, mama. Nepalik manęs, su šia neišdainuota mūsų daina. Mūsų nesudegintų iki galo laužų. Gyvenimo laužų. Kurį kurstėme, o kažkada jis suruseno ir gal net visai užgeso. Mūsų santykių laužas.

Ten buvo mėsinė, tada makatynas, tada dar kažkas, tada tas namas sudegė ir kažkodėl vadino jį prancūznamiu.

O tos plytelės. Name prie kapų, į kurį vedeisi mane susisiūti basutes. Kokios senoviškos, kokia pilis. Verandoj sėdėjo moteris. Tu visada užkalbindavai ir rasdavai išeitį gatvėje. Su tavim tiek bobučių pamilau. Tiek aplankiau.

Mama, mama, mama,…

Artėja laikas grįžti į Lietuvą.

Kaip aš bijau.

Tavęs nepamatyti.

Arba pamatyti ir vėl susipykti…..

,,Na na nanai nanananai..”- dainuoja maestro, kurio jau nebėra.

Kaip ir visi mes einame pro ta kapų namą gražiom plytelėm. Į nebūtį.

Mama, kur tavo jaunystė? Kodėl ji negali dabar imti ir grįžti? Kur tu, kai tau trisdešimt penkeri, o man jau dešimt oho… O mano vaikui dabar dar tik du…. Kokia tu buvai tada suaugusi ir kokia aš dar nei šiokia ne tokia jaučiuosi….

Kur jūsų baliai, įvykę ar ne taip įvykę ar taip ir neįvykę Kur jūsų degimas liepsnoje, toj trumpoj jaunystės akimirkoje?

Ar tu rūkei todėl, kad nusivylei gyvenimu? Nes aš jau buvau paauglė, o tėtis gėrė? Ar tu jautei tuštumą ir skausmą? Ar tau buvo įgrisusi pilka buitis ir sunki kasdienybė bei pinigų trūkumas, kad nėra iš ko ar ką gaminti?

Mama, gyvenu daug geriau už tave. Ir vis tiek kažkiek esu priartėjusi prie realybės. Buitiškumo ir amžiaus. Kokią tave prisimenu. Grįžk. Prašau.

Kaip tau patiko vienas raudonskruostis vaikinukas, kartais gailiuosi, kad jo neišsirinkau vien, kad tau įtikčiau. Kad būtum laiminga Tada dar buvai mano didelė mama.

Tada dar nejaučiau neapykantos tokios, kaip dabar už visas nuoskaudas, kurias negaliu pamiršti, paleisti, atleisti. Atleisk man, mama už mano netobulumą.

,,O netolies, degė laužai”. Griuvo sugriuvo. Sovietų sąjunga, tavo jaunystė, tavo svajonės, tavo negimę vaikai.

Mama, myliu.

Telikas įjungtas. Čigonės šoka nakty. Maža mergaitė mokosi iš jų gyvenimo. Kol mama, užgesusiom akim dainuoja šią dainą. Arvira širdim ir kraujuojančia tą akimirką. Ji negali mergaitei perduoti stiprybės, moteriškos, ir čigonių klegesio. Jų vikrių kojų, gudrių akių, aštrių dantų ir karšto kraujo. Mama pavargusi.

Tai mergaitė mokosi iš čigonių telike. Ir tie smulki momentai įsirėžia. O dabar atminty lieka išblukę nuo ašarų mamos akys – paraudę, su dramom rūsy, miegamajam, kieme, visur. Su nemokėjimu apsiginti. Mama, tai buvo mūsų visų šeimos drama. Mamos širdis ilgisi čigoniško gyvenimo, o akys – stiklinės. Ji nebeturi ką duoti.

Nebepykstu už daug ką. Daug ką sugebėjau suprasti.

Myliu, mama.

Gal tik negaliu atleisti tau, kad nepakėlei sparnų, kad nematei, kokia tu buvai graži. Man, vaikui. Ir iš tikrųjų. Kaip aš tave mylėjau. Kaip, kad ir ką bepadarytum visada širdy buvau už tave. Net ir po didžiausių tavo klaidų. Tu man buvai kažkur už tų čigonių nugarų. Bent jau aš norėjau, kad taip būtų…

Ten, kur tu buvai – ,,netoliese šoko, dainavo”.

ir gyvenimo ratas sukasi. Paslaptingas. Gimsta ateina miršta.

Vilniaus gimdymo namai susisieja su Vilkaviškio. 2019 su 1986. Laisva Lietuva su sovietine. Laikmetis keičia laikmetį. Bet, gimties stebuklas ir, ta mergaitė, su kailine liemene, ant kėdutės prie pečiaus, besimokanti iš mamos dusinančios širdį ir sielą draskančios, neišsiveržiančios visa gelme aistros gyventi – išsipildo. Gimti ir gimdyti ne iki galo. Ratas sukasi. Karta keičia kartą. Mergaitė bando nugalėti savo likimą. Bet kortos ne tos, čigonės šypsosi, varažija.

,,O netolies, degė laužai, o netolies šoko dainavo, mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Mergaitė sugalvoja, kad reikia princo, Slapta nujaučia papilve didelę laimę priešingoj lyty. Klysta, atsiduria ten, kur mama – vidum, nes kitaip nemoka. Mokosi kitaip. Supranta mamą, bet neatleidžia, nes neturi pakankamai išminties.

Mama, kodėl tavo geriausia draugė mirė?

Kur dingo mūsų ėjimai pas ją ir mūsų moteriški pokalbiai? Dažniausiai – nelaimingi. Apie jos ir tavo blogą vyrą.

,,Mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Sukasi sukasi ratas. Kur dingo tie metai, kai aš dar buvau tavo. Tavo dukra tau priklausanti, dar nieko nesprendžianti, dar nekalta savo buvimu ir savo esybe.

Kur dingo tas tavo didelis kūnas. Kuris buvo kartais erzinantis, bet taip maloniai didesnis už mane.

Ir taip – dabar man nereikia tavęs, kad išgyvenčiau, kaip ir sūneliui nereikės manęs. Bet, vidinis troškimas būti gera mamai – išlieka gal visą gyvenimą, pasąmoningas. Prisišlieti. Pabūti. Atsigulti šalia. Pajausti kūną. O, kai jis kupinas pykčio – vyksta tragedijos.

Mama, nors mintim, dabar tu miegi – siunčiu tau savo širdies šauksmą mūsų dainai. Mūsų ėjimui pro parduotuvę, kur tau už tris litus pirkau labai skanius kvepalus gimtadieniui. Kur vyko kaimynų vestuės. Kur upelis, pro kurį tiek kartų ėjau.

Čigonių statinės. Ir smilksta jose deginama ugnis. Maži čigoniukai stebi savo mamas paišinais veidais ir palaimingai vypso.

Jie nežino, kad mamų širdis kraujuoja, nes rytoj nebus ką duoti valgyti.

Jie paskendo čigonių šokio sūkury, nes ir jos pačios pamiršo, kad rytojus ateis. Sovietų sąjunga žadėjo šviesų rytojų, bet jo nebuvo. Čigonės įprato gyventi į nebūti, kur atimami nepastatyti butai, kur nuvertėja pinigai ir dingsta prasmė taupyti. Kur išeina artimiausi ir niekas nesuloja.

Čigonės šoka ir mama mano linguoja jau žila galvele. Ji – viena. O aš vis mokausi gyventi. Kol neišmoksiu – negalėsiu būti su ja.

Mama, palauk, neik taip greitai geležinkelio tiltu. Prašau. Jie tavęs palauks. O man dar labai norisi su tavim pabūti. Mums tavęs reikia. Pabūk.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Potvyniai ir atoslūgiai

Foto iš: http://www.turismovasco.com

Jaučiu, kai ateinu prie vandenyno čia ir jis mane apvalo. Apvalo tai, kas neapvaloma, atrodo. Tą emocijų sūkurį, šįkart kilusį po parašyto laiško . Laiško tėčiui, kurio jis niekada negaus. Laiško jau nėra. Jis suplėšytas. Taip reikia.

Visada ateinu nieko nesitikėdana. Tiesiog pabūti. Ir jūra išbūna. Mano jausmus. Per stiprius man pačiai. Per stiprius mano šeimai. O to man labai reikia. Kažko, galingesnio, stipresnio už save, už visą praeitį, už to, ko jau seniai nėra, bet ta maža mergaitė dar giliai išgyvena. Ir jūra išbūna. Ir nugali savo stichija mano stichiją. Nes ji – stipresnė, labiau patyrus, ji buvo ir bus. Prieš ir po manęs.

Jūra mane moko. Savo buvimu. Ir savo cikliškumu.Tokiu artimu moters prigimčiai. Kai ją girdime. Potvyniai jr atoslūgiai.

Jai nepaprieštarausi. Jei nori eiti staiga iš vandens atsiradusiu keliu į salą ir nori saugiai grįžti – turi stebėti jūrą. Ir turi paskubėti. Nes gamta nelaukia. Taip pat kaip nepagimdyti vaikai laukia mūsų tik tol, kol gamta leidžia.

Vakar, žiūrėdama į jūrą nieko nesitikėjau. Tiesiog buvau. Su savo vidiniu skausmu. Su savo vidinėm traumom. Su savo klausimais. Tokia karšta vasaros asfaltu ir vogtom avietėm skausmingai dilgčiojanti diena. Pulsuojanti. Be jokių prisiminimų. Tiesiog su vidine įtampa. Užstrigusia karštoj vasaroj. Asfalto smaloj. Tamsiai žaliuos stadiono medžiuos. Stadiono tribūnoj. Tuščioj su nusilaupiusiais dažais. Apleistoj karščiu alsuojančios vasaros rytą. Ir dieną. Jaj pusseserė iškaukši su mamos kabliukais ir raudonom lūpom, o tu jauti, kad taip negerai.

Ištęstoj vasaros dienoj. Kai beveik nepravažiuoja mašinų. Kai visas oras kažko laukia. Zvimbia elektros laidai. Kažkas turi tuoj įvykti, tik niekas nežino kas. Ir ta nežinia zvimbia ore. Nuo vieno miestelio prie kito. Keldama dar didesnę įtampą elektros laiduose. Per laukus. Išdegintus Per tuščius laukus. Pro išdžiūvusią upelio vagą. Pro viauksintį šunį. Namą už kampo. Tarp vienų ir antrų namų, kuriuose esu. Tarp vienos ir antros praeities dėlionių.

Kaip aš visados pasiilgdavau tėčio. Nepaisant visko, ką buvo padaręs. Visų jo klaidų.

Ir tas kelias vinguriuoja. Nuo vienų namų į kitus. Nuo mažos mergaitės vaikystės namų. Močiutės namų. Į tuos, kur bus jos suaugusios, bet nesuaugusios moters apsilankymai.

Vinguriuoja iš labai giliai. Iš įskaudinto vaikų širdies. Įbauginto vaiko akių. Nusčiuvusio vaiko veido. Nakty kalatojančios širdies. Įtampos, tapusios gyvenimo dalimi. Kurią, tik po daugelio metų, suvokusi nėra normalu jausti kasdien. Kiti žmonės gyvena kitaip. Ramiai. O kaip to išmokti?

Įskaudintas vaikas. Matau savo vaiką ir dar geriau įsivaizduoju ir prisimenu save. Koks jautrus imlus patirčiai laikas. Kaip svarbu patirtys ir patirtas santykis. Kaip svarbu saugumas.

Norisi apkabinti man save, mažą. Taip, kaip apkabinu vaiką. Kai jis verkia, o draugė, neturinti vaikų sako:

– Oho, koks charakteris! Oho kokie ožiukai!!!

Nuo kito staliuko matau smerkiantį senyvos poros keturių akių žvilgsnį.

– Na bet jis tik kas ateina ir būtent eina į tą pusę,- tos pačios draugės, psichologiją baigusios, komentaras – atrodo, kad tyčia.

Norėčiau sugebėti taip save apginti nuo kitų, suaugusių neteisių žmonių – save – mažą. Kaip apginu vaiką. Apkabindama. Priimdama. Būdama jo pusėje.

Apkabinti ir sušnabždėti:

– Neklausyk tų tėvų. Jie klysta. Kitaip nemoka. Tu esi nuostabus vaikas. Negirdėk jų konfliktų. Tu dėl jų nekalta. Tau nereikia nieko gelbėti. Tau reikia tik rūpintis savimi. Savo vaikyste. Žaisti. Dūkti. Juoktis. Lakstyti Valgyti. Norėti saldumynų jr nesąmonių. Jaustis, kad esi gera. Pasitikėti savo vaikišku pasauliu. Klysti. Leisti sau suklysti. Daug daug daug kartų. Leisti sau nebūti pirmūnei. Nebūti gerai mergaitei. Tyliai. Būti smalsiai. Jaustis lygiai su kitais vaikais. Ieškoti suaugusių, su kuriais saugu ir su jais būti. Mylėti save, spalvotus drugelius, gerus tetas ir dėdes. Džiaugtis dovanom ir jas griebti. Būti laisva. Laisva kvėpuoti. Laisva gyventi. Laisva klysti. Laisva augti.

Laisva nuo įtampos elektros laiduose karštą vasaros dieną.

Laisva nuo įkaintinto asfalto ir naujai liejamos smalos kvapo.

Laisva nuo tamsiai žalių net nejudančių medžių. Ir nuo apsilaupiusios stadiono tribūnos.

Laisva palikti namus ir išeiti. O norint – sugrįžti. Nes mano namai – visas pasaulis. O su tuo margaspalviu vaikystės drugeliu, palikdama karštą vaikystės vasarą ir namų slogutį, aš keliu sparnus į šiltus nepažintus kraštus. Kur laukia suaugusios moters meilė. Šeima. Ir potvyniai ir atoslūgiai. Vidiniai. Ir išoriniai.

Ačiū, jūra, kad mane mokai..

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Atleidimo/paleidimo laiškas tėvams

Rašau kelinta savaitė.

Sunku.

Kyla jausmai. Kyla praeitis.

Žinau, kad reikia. Žinau, kad valausi. Gydausi. Skausminga. Taip. Bet padedu sau ir savo dabartinei šeimai. Neišgyventi mano užspaustų jausmų, perkeltų jiems. Nesąmoningai nekartoti praeities scenarijų. Negriauti, o saugoti šeimą.

Sunku. Ir esu tik pradžioje. Negaliu pasigirti rezultatais. Kelio pradžia. Bet iš vidinio jausmų stiprumo, parašius ir suplėšius laišką, jaučiu – tai veikia. Dar nežinau kaip. Dar nežinau kas laukia ir kas bus to kelio vidury ar pabaigoje, jei tokią pasieksiu.

Tik jaučiu – tikra. Jautru. Mano. Praeitis. Ir jos šešėliai.

O jūs, ar rašote atleidimo laiškus savo tėvams?

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Svetima gėda

Susitikom vyro draugą su mergina.

Pirko butą. O butai čia brangūs.

– Kiek mokėjot? Pusę milijono? Oho. O kiek pradinio įnašo? 50 000? Tai nedaug (hmm…. nu lyginant su puse milijonų). Ai pala pala čia tik šeiminikui? O bankui kiek? – jau pasimečiau. Biskį patylėsiu.

Ir vyras kažko nerimsta. Vos akies praeiviam neušdūrė su vaiko žaisliuku. Mosikuoja vis juo. Hm.

Po to supratau, kad čia tas pats draugas, kurį prieš keletą metų išklausinėjau visko apie nuomą. Kiek moka ir t.t. Tuo metu dar toli švietė mums iki galimybės šiam brangiam mieste išsinuomoti butą. O ir noro man visai nebuvo.

Dabar jau jiems pasakojam, kaip gyvenam šalia jūros. Kokiam rajone. Tiksliau vyras pasakoja. Matau, didžiuojasi. Nors labai bijojo tą butą nuomotis. Nes brangus. Kaip ir visi, beje, šiam mieste…

O jie pasakoja apie nupirktus namus. Kaip turėjo 200 000 santaupų. Man kažkoks “kostmosas” tokios sumos.

Bet esmė ne tame.

Svetima gėda :)))). Taip jautėsi mano vyras po šio pokalbio.

– Nes niekas čia neklausinėja taip atvirai. Nes niekas čia nepasakoja kiek mokėjo už namą

– Nesąmonė. Kiek klausiu, tiek visi pasakoja man. Man rodos čia tavo kažkokie įsitikinimai.

– Tu nematei, kaip jo mergina visa susigūžė, kai paklausei?

– Ne. Nieko ji nesusigūžė. Tu prisigalvoji. Tu pamatysi, kaip aš ir toliau klausiu ir mes ant galo išsiaiškinsim, kaip čia įsigyti namus.

– Neklausk daugiau, prašau.

– Svetima gėda? Nu ką aš galiu padaryti. Esu panaši į tavo mamą. Pagal ją mane ir išsirinkai (Uošvis ir visa šeima dažnai keliaudami su uošviene patirdavo ,,svetimos gėdos” jausmą – kartais apsimesdavo, kad jos nepažįsta. O man jos atviri klausimai visad atrodė privalumas. )

– Jooooo svetimaaa gėda,- kutena mane į šoną.

Nežinau kodėl, man baisiai linksma.

– Bet tu supranti, kad aš niekada nebūsiu tu? Tame ir gerumas, – neatsudžiaugiu ir planuoju kitus klausimus apie butus. Nu kas čia dabar. Mums reikia namų ir bijosim dabar paklausti tokio elementaraus klausimo???

Tai – mano autentiškumas. Smagu būt savim.

Todėl mums, skirtingiems, vieni su kitais ir įdomu.

O mano vyras, kai būna Lietuvoj, taip visko išsiklausinėja. Toks iš Suvalkijos lygumų paprastutis būna. O dabar, matau, persijungia į šio krašto mentalitetą – su labiau turtingų miesčionių snobišku mandagumu. O, iš tarpkultūrinės psichologijos prisimenu, kad lietuvių kultūroje yra atvirai išreikštos kultūrinės normos. Mes gan atviri, kaip ir skandinavai. Lyginant su Pietų Europa. Kur dauguma taisyklių yra numanoma, nujaučiama (berods, vadinasi “rich context cultures”). Man, ir šiaip padidintą atvirumo dozę turinčiai, sunku numanyti, visko noris tiesiai šviesiai klaust:

– Kiek pas jus žuvies kilas? Pas jus brangiau ar supermarkete? Kodėl? Oho. Ačiū ačiū. Įdomu. (28 Eur/kg, kainos skiriasi kas dieną, vrža tiesiai nuo žvejų tralų ryte).

Nors vyras to pokalbio negiŕdėjo, man porino, kaip taip nereikia klausti. Nusišneka. Staiga tapo labai ponišku.

– Kam mums apsimetinėt, kad esam turtingi? Juk mum svarbu kaina,- neatlyžtu.

– Pas jus 1,90 Eur už vieną nektariną?

– Kilogramą.

– O, kaip pigu! Anoj pardėj (per du namus) – 4,90 Eur!

– Geriau, ane – pigiau.

– Jojooo.

O ką. Šitas miestas brangus. Jame svarbu taupyti. Ko čia apsimetinėt, nesuprantu…

××××

Dar paėjėjus, vyras sako:

– Pasiimam? – pliažinė violetinė kėdė prie konteinerio.

– Tau gėda paklaust, kiek už butą mokėjo, o negėda pasiimt kėdę nuo konteinerio?

– Nea, negėda,- šypsosi.

Kiki. O man gėda. Nes čia išlenda mano postsovietinis mentalitetas. Kaip čia žmonės pagalvos, kad negalim nusipirkti? (Vaikystėj buvom su mama radę ant gatvės naujų vyriškų kedų dėžutę, buvo gėda, lyg vogtume, bet pasiėmėm.,,Nutella” paragaut davė kaimynų anūkė oirmą kartą – permatomai užteptą – dėdė iš Vokietijos atvežė. Labai daug rūbų nešiojau atiduotų. Matyt užsiliko kažkoks kompleksas. O vyro mama viską tempia į namusie nieko neišmeta – nesvarbu, kad galėtų naujus nusipirkt laisvai. Kaip man mama vaikystėj sakydavo: ,,Žinok, tie iš tikrųjų turtingi visai paprastai rengiasi ir yra taupūs”.).

Tai čia man jau svetima gėda.

Taip ir gyvenam. Kiekvienas su savo svetimom gėdom. O iš tikrųjų – su savo vidiniais kompleksais.

O kėdės man gaila, kad nepasėmėm… Kaf taip naktį grįžus, kai niekas nemato…

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Vaikystės kvapas

Šiandien buvome rusų parduotuvėje. Labiausiai pasiilgau grietinės. Sūreliai. Rauginti agurkai. Rauginti kopūstai. Krapai ir svogūnų laiškai. Šaldyti cepelinai.

Taip atrodo mano tašė.

Ir kvepia ji vaikyste ir Lietuva.

Šaltibarščiais.

Pridariau didelį bliūdą salotų.

Vien kalbėjimas rusiškai man kažką aktyvuoja. Nes tai jau arčiau Lietuvos. O ta močiutė bandanti įsiūlyti lašinių – ,,kokie nelaimingi žmonės, kurie jų nevalgo” :). Ir pardavėja, kuri dar šprotus bando siūlyt. Ir čekį kažką įdomiai nusuko. Primeta sovietmečio ledų geltoną kioskelį ir ėjimą į parduotuvę, kai mama siųsdavo. Kartu bijant, kad apsuks.

×××

Primena Margaritačką. Primena Svietą. Primena pasivaikščiojimą Lazdynuose, prie atodangos ir prie daugiabučių, šalia miškelio, kaitinant saulei. Su dideliu noru augti ir mokytis.

Primena Margaritos stalą. Su blyneliais. Krapukais. Viską taip gražiai ir tvarkingai su meile sudėta. Jos meilę. Priėmimą. Atvirą širdį ir namus, kuriuose ir aš pailsėdavau tarp savo nerimų. Jos motiniškame glėbyje.

Mane traukia rusų kultūra. Labai noriu apsilankyti Sankt Peterburge. Man atrodo tai dalis ir mano kultūros.

Pastebėjau, kad gimę prieš valstybės valdymo virsmą, apie 1985-uosius, kitaip viską mato. Ir iš “ten”, sovietmečio, ir iš “čia” – Vakarų Europos. Nes jau buvom pakankamai sąmoningi, kad prisimintume to meto kultūrą. Ir dar ne tiek ilgai išgyvenę, kaip tėvai, kad režimas taptų sąmonės ir tapatybės dalimi, kartais sutrukdžiusia adaptuotis kapitalistiniame pasaulyje.

Prisimenu plastmasinį raudoną obuolį. Kuris buvo pas mus ant šaldytuvo. Ir pas kaimynus. Ir vaisius plastmasinius prisimenu. Ir univermagą. Ir tas dideles bulvių tarkavimo mašinas, kurių net dvi turėjom. Ir kartūnines sukneles su suvarstymu prieky – žydrą ir raudoną. Kurias turėjo ir kaimynų mergaitės.

×××

Pastebėjau, kad kiekviena kalba kalbant, vis persijungia skirtingos mano asmenybės dalys. Kalbant rusiškai Ispanijoje, tampu pažeidžiamesnė. Aktyvuojama širdis. Ir, deja, persijungiu į žemesnės savivertės režimą. Lyg atspindžiu kitus, ta kalba kalbančius žmones. Jų žodžiai ir veiksmai dažnai turi “vargšiškumo” apraiškų. Man, lietuvei, taip gerai pažįstamų. Ir, kartu, užvaldo jausmai. Prarandu racionalų planavimo jausmą. Europietišką vartotojišką vertinimą. Apgalvojimą. Jaučiuos lyg noriu kažkaip padėti tiems, krautuvėlę turintiems.

Nieko panašaus nejaučiu bendraudama ispaniškai. Jaučiuos esanti lygi tarp lygių. Nors, pamenu, prieš 5-erius metus buvo sunku priimti grubesnį ispanų tembrą, tai, kad niekas taip nesistengia įtikti nei darant pedikiūrą nei parduotuvėje. Jaučiausi kartais išgąsdinta. Nes mano kultūrinis suvokimas, schema, kaip turi elgtis tam tikrose situacijose žmonės, subyrėjo.

×××

Galvodama apie rusų parduotuvę, įtariu, kad mane arba apsuko suma pinigų. Arba tuo, kad čekį neišmušė visai sumai, o tik tai, kurią dengiau kortele. Ir iš viso nesuprantu iš kur jie turi klientų tokiam nedideliam mieste. Bet, ši schema yra šalia vaikystės schemos, kai vietiniame kioskelyje politileniniuose maišeliuose pardavinėjo naminukę mokiniams ir visiems kitiems. Ir kavinėje kokteilį ,,Ledas” (alus + degtinė), kurį t.p.labai mėgo mokiniai. Pamenu nuo dviejų tokių atsidūriau po stalu. Tik pamenu iki nukritimo ilgai ir svajingai žiūrėjau į savo slaptos meilės akis nuo gretimo stalo. Taip sakant – žiūrėjau iki nukritimo!

Ir visa tai buvo normalu. Tai buvo mūsų kultūros ir subkultūros dalis.

Ir visa tai aš atpažįstu šiandien ,,Gastronom” prekybininkų akyse, elgesy. Aš žinau, ką jie galvoja. O tai, kas atpažįstama, nors ne visada gerai, bet sava ir traukia. Čia, kaip kad pasirinkti vyrą pagal tėtį, nesąmoningai renkantis ir tai, kas buvo gera ir kas ne. Nes įsimylėjimui driokstelėjus, neina paaiškinti kodėl taip traukia. Toks artimas tas vyras iš kito pasaulio galo.

×××

Stebiu kultūras. O čia, kur dabar esu, jų daug. Ir labiausiai artima ta iš vaikystės. Tiek man. Raugintų agurkų kvapą atpažįstant. Tiek vyrui. Šiandiem pildančiam (nors pats to nesuvokia) savo siekį tapti kaip jo tėtis. – Ir kaip ir jo tėtis vedantį vaiką jodinėti ant arkliukų. Kaip ir aš vedu ant karuselių, kur vedė mano mama.

Tada dar labiau susimąstau apie scenarijus, kuriuos jau turi mano dvimetinukas. Juk vaikų procedūrinė atmintis formuojasi gerokai prieš deklaratyviąją, t.y. išreiškiamą žodžiais. Ir kaip jis stebi vaikus čia, Ispanijoje ir mokosi iš jų. Ir tai tampa jo savastimi. Mano liūdesiui, kitokia nei būtų augant Lietuvoje. Jo net akių spalva pradėjo rudėti!!! Jaučiuosi lyg netektų vienintelio panašumo į mane. Lyg taip vaikas taikytųsi prie per stiprios jo lietuviškoms akims saulės. Kaip ir kai pirmąkart šiandien aikštelėj pasakė – ,,Aita” – kas vietine baskų kalba reiškia ,,Tėtė”. Kaip kad gražiai jis vadino iki šiol.

Labai bijau, kad nesugebėsiu perduoti jam savo kalbos, sukurti to kultūrinio konteksto, kad būtų įdomu išmokti lietuvių. Kai gatvėje sako ,,dėdė”, ,,teta” – kol kas niekas per daug nereaguoja. O man širdį spaudžia. Jis tik pradėjo kalbėti. O jam niekas neatsako. Nemotyvuoja kalbėti daugiau. Nes juk jie nesupranta.

Pradedu jaustis prarandanti kompanioną. Lietuvį. Buvom dviese.

Kai buvom susitikę su lietuve ir jos dviem vaikais, man vos širdis nesustojo, kai ji į mano vaiką kreipėsi ispaniškai! Nu kaip taip dabar!!!!!!

– Su mano vaiku kalbėk lietuviškai.

Aš negaliu apsakyti, kaip man skauda širdį girdint ją su vaikais kalbant ispaniškai… Žlugo mano viltis suburti lietuvių bendruomenę. Žlugo mano viltis, kad šie susitikimai leis mano vaikui kurti gyvą ryšį su mano gimtąja kalba. O tų lietuvių čia taip nedaug… Beveik nėra..

×××

Tad man gaila. Kad mano vaikas neužuos mano vaikystės kvapo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. To medžių ir oro kvapo supantis ant metalinių persisukančių ore sūpynių. Prie iki skausmo mėlyno vasaros vidudienio dangaus. Iki to jausmo, kai važiuoklės ratams palietus žemę, širdy suvirpa. Lietuva. Nurieda ašaros. Ir supranti grįžusius ir bučiuojančius Žemę. Nes tas lopinėlis mane tiek kartų gydė ir palaikė. Vien buvimas joje gydė ir veikė taminamai. Mano sūnui bus kitaip. Tik labai tikiuosi, kad jam Namai bus Dveji. Ir Tėvynės, kur jo širdis bus rami – t. p. bus dvi. Lietuva ir Ispanija

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis 2.

Tęsiam savo pokalbių ciklą.

Vėl pora valandų

Aš matau tave, Tėti. Tam Vaiske. Pasirėmusį alkūnėmis apytamsiame kambary. Skrieja kerzinis kareiviškas batas. Tiesiai tau į dantis. Paplūsta kraujais.

Prižiūrėtojas liepia eiti apsiprausti.

– Bet daugiau man niekas neliepė grindų plauti.

– Tą kartą jau buvo tas pats. – Kas bus – tas bus, maniau – neisiu. Tegul užmuša.

Nepasidavei. Pastovėjai už save. Vaisko kareivinėse. Tą pirmą pusmetį. Kada nuo plytų nešiojimo pirštų raukšlės plūdo kraujais. Vienų pirštinių užteko valandai. Daugiau jų neduodavo. Kol neužsitrynė mazoliai.

Tą pusmetį tau buvo visokių minčių.

Miegodavot mažai. Miego trūko. Košės – tai ne lašinių šmotas kaime. Fizinis darbas sunkus. Nors dirbti tu buvai pratęs. Vakare – seniai, liepiantys plaut grindis (,,Nes negi senis plaus – duoda naujokui.”)

– Tėti, ar gaudavai laiškų?

– Gal kokį vieną, mamelė…

– Ar nebuvo liūdna, kad nerašo?

– Lauki, būdavo. Kareiviui laiškas – kaip vaikui saldainis. Nors žodis tame laiške būtų parašytas – labas, kaip sekasi. Niekad nerašydavai tiesos. Viską tik grįžęs papasakojau. Po poros metų. Kam ten pasakot. Vis tiek nieko padėt negalėjo. Kad nervuotųsi? Apie tą pirmą pusmetį nieko nesakiau., kai grįžau porai savaičių namo po metų.

– O kitiems rašydavo? Matydavai, kad gauna?

– Skirtingai, jo, rašydavo.

– O tau nebuvo pavydu?

– Kartais pikta būdavo. Atrodo – nors žodį parašytų.

xxxxx

– Paskui jau man buvo nieko. Po to pusmečio. Tapau seržentu. Po metų grįžau namo. Dviem savaitėm.

– O nebuvo keista grįžt namo?

– Ką aš žinau. Gal buvo. Gal buvo keista vėl išvažiuot. Pabuvus jau tuos namuos. Vėl traukiny visokių minčių kyla. Tik kad žinojau, kad jau bus geriau. Tai tas kažkaip padėjo. Kad jau ne taip kaip tą pirmą pusmetį.

×××

– Mane vadino Alek. Jų brigadninkas buvau. Būdavo eina jie tų visų žolių rūkyt. Tai biskį baisu būdavo Akys išsiversdavo tik. O jau linksma būdavo jiem. Tada jau prisisegdavau virve dirbdamas. Nes tada ir nustumt nuo stogo laisvai galėjo. Ką tu žinai, kas jiems užeis. Būdavo sako – nedirbsim šiandien. Nedirbkit. Negi versiu. Ir sėdi tada tą žolę rūko.

O jau cigaretes tai geras tada visi rūkėm. Tiem prisiųsdavo pinigų. Turėdavau juos lydėt į paštą perlaidos pasiimti. Būdavo po 1 000, 5 000 rublių atsiunčia. Tai čia tais laikais baisūs pinigai buvo.

Aš iš Vaisko parsivežiau 2 500 rublių. Tai niekas netikėjo. Būdavo, kai jau išleidžia, pinigų neatiduoda. Perlaidą padaro ir po kokio mėnesio tik gavau grįžęs. Anksčiau būdavo iškart duoda, bet po to nustojo. Nes nedaėję traukinio jau be pinigų būdavo. O mane palydėjo. Įsodino į električką. Ir viskas.

×××

– Ta virve prisiriši tai 3 metrus pasieki. 1,5 m į vieną ir į kitą pusę. Tada jau kitas mūrininkas turi būt šalia. Tai būdavo nesirišu, ai. Bet naktį tai jo, būdavo numeta nuo stogų bedirbant.

Kerštingi buvo…. Tėčio akyse užsimušė vienas žmogus. Tiksliau užmušė. Tėtis ėjo pastato apačioj, kai žnektelėjo. Po kojų. Negyvai…..

Bet apie tai šįkart nekalbėjom.

×××

– Buvo mūsų 30-imt lietuvių iš viso Būdavo skundžiasi jie -ojojoj du metai Vaiske… Du metai…. Nu ir ką – sakydavau. Ims ir praeis. Vis tiek nieko mepakeisit. Ko čia pergyvenat. Optimistas, jie man sakydavo. Nu tai ką dabar daryt. Vis tiek nieko negalėjom pakeist. Aš dar netoli buvau. 1 000 km. už Maskvos. Kiti daug toliau buvo. Daug toliau.

×××

Toks tu mano tėtis.

O į mane dar žvelgia iš atminties iškilę tavo akys. Fotografija Vaiske. Tu – jaunas. Su draugu, kurį buvau įsimylėjusi ir į kurį slapta salione, pasislėpusi po užuolaida, nuotraukoje žiūrėdavau. Tavo akys. Skvarbus žvilgsnis. Ir kartu išsigandęs jaunų akių žvilgsnis. Kaip mama sakydavo:

– Akys pastatytos kampu.

Madingai atrodanti striukė. O iš tikrųjų kažin koks rūbas buvo. Draugo mariakiška maikė.

Ten į mane žvelgia tavo, Tėti, jaunystė. Tas kerziškas batas. Nuo kurio po keleto metų išbyrėjo- nutrupėjo tavo dantys.

Ir tavo pasipriešinimas nakty. Kai nebenusileidai ir laimėjai savo orumą. Drąsa.

Aš matau tave jauną, įdegusį ant to stogo. Vadovaujantį vyrams. Teisingą. Darbštų. Drąsų. Akinamai spigina saulė. Vidudienis. Mąsliai stebi.

Matau tave ir tampantį plytas. Suplukusį. Apimtą bejėgiškumo. Žinantį, koks vakaras laukia. Nematantį prošvaistės.

Matau sustingusį prie dar karšto tik ką mirusio žmogaus kūno, jo likučių.

Tos akys nors ir su baime kartu drąsios. Nes jos bijo, bet daro. Bijo, bet eina į priekį.

Tos akys visko matė vaikystėje. Vaiskas buvo tęsinys.

Grįžus iš Vaisko ant rankų mirė tavo tėtis. Nuo gėrimo. Tapai vieninteliu šeimos vyru, globojančiu mamą. Kurią visada taip mylėjai. Nepaisant nieko. Net ir tik tų dviejų ar vieno laiškų per du metus. Jau matau, koks tu laimingas buvai. Koks tu džiaugsmingas. Kai juos gavai.

Tavo Vaiskas ir mano dalis, tėti. Ir aš ten buvau. Ir esu. Pasiėmusi tavo drąsą. Tavo ėjimą į priekį, kad ir kaip būtų sunku. Kada sukuosi darbe, tarp naujų žmonių, iššūkių – esu ta dalelė tavęs.

Vėl galvoju, kad esi man panašus į Megdį. Į jo bebaimiškumą. Į jo praeitį, atsiliepusią tolesniame gyvenime.

O tos akys iš nuotraukos vis žiūri. Nors jos jau labai seniai nemačiau. Kaip ir tavęs. Jau metai ir du mėnesiai. Pasiilgau, tėte…..

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie šeimą:

Olmedo

Olmedo, netoli Valladolin miesto įsikūręs kaimelis. Apsistojome Gran Posada La Mensada – čia mane ir užkabino Gonzalo de Burbon ir jo tuometinės žmonos Mercedes Licer vestuvių nuotraukos.

Privati vila, anksčiau priklausiusi markizams (kažkodėl įsivaizduoju Markizą Karabasą). Namas pastatytas apie 1500 m. Koplyčia su zakristija viduje – apie 1800 m. Pastatų kompleksą iš markizų dinastijos apie 1980 – aisiais metais įsigijo dabartinis namo savininkas. Toje koplyčioje 1984 m., kaip išdidžiai pasakojo vilos savininkas, susituokė karaliaus Rey Juan Carlos pusbrolis.

Užkabino jų vestuvių nuotraukos. Ji – labai jauna ir graži. Jis – svarsčiau ar jos tėvas. Įsitikinau, kad vyras. Kaip stovėjo prieš kunigą tuoktuvių ceremonijos metu. Su sukryžiuotomis rankomis amt krūtinės. Labai nepagarbiai, atsainiai atrodė. Vis bandžiau suvokti, kodėl pasirinko tokią neįprastą vietą. Kaimelio dvare esančią koplyčią. Taip slaptai viskas atrodė.

Paskaičius daugiau spaudoje ir jo istorija man dvelkia vaikystės liūdesiu.

Tai buvo jo antroji iš trijų santuokų, trukusi metus. Pirmoji tetruko kelis mėnesius. Kelios sužadėtuvės iširo. Nesantuokinė dukra. Audringas gyvenimas, daug moterų.

Kai bandau įsivaizduoti jį, 1984-aisiais liepos 30-tąją. Savo antrųjų vestuvių dieną ten pat, kur buvome apsistoję mes.

Nejaunas, bet nevaldomas. Karštą vasaros dieną ir naktį. Centrinėje Ispanijoje.

Ir vėl man kvepja smala. Žaizda.

Spaudoje radau užuominas apie jo vaikystę: augo internate, su tėvu santykiai blogi, lankė tik senelė, rodos, artimas ryšys su broliu. Daug tokių likimų.

Bet man vėl išlenda ,,Mano namai – mano likimas”. Kokie buvo jo, Gonzalo namai? Internatas? Kokia buvo jo ankstyvoji vaikystė? Kiek buvo užslėpto skausmo ir jausmų, kad reikėjo tiek moterų, chaoso, audros, kad nuslopinti skausmą?

Galbūt aš klystu. Gal tik viską interpretuoju savaip. Bet ju fakto, kad vaikas augo vaikų namuos pakeisti negalime į laimingą vaikystę su mylinčiais tėvais.

Ir vėl lieku su savo klausimu. Kiek galime keisti savo likimą. Savo vaokystės namų ,,kraitį”.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie namus:, Mintys apie šeimą:

,,Mano namai – mano likimas”

Ką bendro turi šis turkų serialas su manim?

Kodėl Zeinepės gyvenimas man toks artimas? Ir jos mamos? Vidinis gyvenimas.

Kodėl Zeinepės noras kurti ateitį kitaip ir vis tas pats įsisukimas į vaikystėje išmoktus modelius taip kabina?

Ir, vat sunervino. Meghdis atseit mirė. Tiksliau – aktorius išėjo iš serialo. Ir Zeinepės gyvenime viskas taip idealiai susidėliojo su ponu Barišu… kad netikiu.

Noriu žinoti tiesą. Šis turkų serialas paremtas tikra gyvenimo istorija. Aprašyta psichiatro knygoje. Noriu žinoti – kaip gyveno tikroji Zeinepė, ko gero, Meghdžiui nemirus. Ar ji sugebėjo pasiekti vidinę laisvę? Laimėti vidines kovas? Nebeįsivelti į vidines dramas? Atsipalaiduoti? Nebūti auka/gelbėtoju/kontrolieriumi? Negelbėti Meghdžio, kad vėliau netaptų auka, o dar vėliau nepultų visko kontroliuoti ir spręsti? Ar ji sugebėjo išsisukti iš savo noro visus gelbėti rato?

Man artimesnis noras kontroliuoti. Kuris veda ten pat. Į tą patį aukos/gelbėtojo/kontrolieriaus ratą.

Tai ar Zeinepė išsivadavo iš vaikystės namų grandinių, supančiojusių ją? Ar įmanoma ištrūkti iš šio rato? Ar vaikystės namai nulemia likimą visam gyvenimui? O judėjimas pirmyn ir pokyčiai tėra iliuzija?

Kartais atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Vidinis darbas su savimi. Kad po ramiai tyvuliuojančios ramybės vėl iššoks užsilikusi vaikystės trauma. Kurią iššaukė kasdienybė – praeivis, šeima, vaikas – gyvenimas. Juk nepasiruoši visoms situacijoms. Juk nesukontroliuosi visų gyvenimo aplinkybių. Juk nenumatysi, kokį mygtuką paspaudus iššoks vaikystės trauma.

Ir kiekviena tokia nesėkmė varo į neviltį. Kad, vis dėlto, tau nepavyko. Kad dar ne visos vidinės kovos laimėtos. Kad dar ne visi demonai išvaryti.

Kur pabaiga? Ar ji yra?

Kaip psichologė sako, man reikia pakeisti nerimą į džiaugsmą. Bet kol kas kūnas pripratęs nerimauti. Hormoninė sistema. Prie to ,,pratinausi” 20 metų. Vaikystės namai. Nuo to atprasti ir prisipratinti prie atsipalaudavimo reikia tiek pat… Dvidešimt metų…

Sukurti šeimą. Man buvo taip svarbu. Nežinojau, kiek darbo reikės. Kasdienybėje. Ne tokio, kaip kitiems. O to zeinepiško. Man kartais atrodo, kad aš taip daug ir ilgai dirbu su savimi. Kiti žmonės tiek niekada neįdėjo pastangų. Jiems nereikia.

Dieve prašau, padėk man užauginti vaiką, kuriam nereikėtų tiek daug kovoti dėl savo laimės, kaip man.

Ir prašau padėk man išsiaiškinti, ar tikroji Zeinepė susikūrė ramų gyvenimą ir laimėjo vidines vaikystės kovas. Aš noriu žinoti, ar tai apskritai įmanoma… Ar vaikystės namai amžinai nulemia sukimąsi voverės rate, fight/flight atsakus, įtampą, balsus galvoje – disociatyvius, nunešančius į praeities kvapą, nebematant realybės.

,,Kūnas mena viską” skaičiau, kad vaikystės traumos sunkiau gydomos nei traumos suaugus.

——————-

Man reikia išsiaiškinti tikrosios Zeinepės istoriją.

Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis.

Pakalbėjom apie kaimynus. Pirmų vaikystės namų ir antrų namų

Kas išmirę. Serga. Ko nežinom. Ko vaikai neprižiūri. Ar be meilės prižiūri.

Prisimenu tas jos rudas gudrias akutes. Tuos auksinius auskarus – aukso lapelius. Tą kalbėseną.

– Nu tai dabar…

Taip ji pradėdavo sakinį. Prisimenu jų šulinį. Jų pokalbio su vyru nuotrupas. Jos švariai išplautą dujinę. Rašymo mašinėlę, kurią parodė anūkė antrame aukšte. Ta pati anūkė, kuri dabar engia močiutę. Ta pati anūkė, kuri atvažiavusi į kaimą iš didmiesčio tazike plaudavo butelius. Man smalsiausia tai buvo šepetys, skirtas buteliams plauti. Niekad tokio nebuvau mačiusi. Anūkė su baltomis kojinėmis ir džinsiniu madingu švarkeliu. Ilgais baltais plaukais. Kuri dainavo ir turėjo savo klipą. Sveikinimų koncerte. Kuri, rodydama spausdinimo mašinėlę pasakojo, kaip senelis jaunas išdavinėjo močiutę ir buvo jai negeras. Taip griaudama mano susikurtą jų tobulos šeimos įvaizdį.

Daug tobulesnės, nei mano šeima.

O kur dar saldainių dėžutė salione. Su ,,Lietuvos”ansambliu. Jame – jų dukra. Kuria didžiuodamiesi vis parodydabo visiems atėjusiems. Reikėdavo atspėti, kuri yra ta dukra. O mane mažą imdavo baisus nepatogumas netyčia parodyti ne į tą, tai bent rinkdavau kuo gražesnes.

Taip, tai ta pati dukra, kurios namuose ir gyvena mūsų tetulė. Mūsų vaikystės namų kaimynė.

×××

Prisimenu, prieš 7-erius metus sutikau tave Maximoje. Kai buvau grįžusi aplankyti savojo kaimo. Su dukra. Dar buvai guvi senučiukė. Kokių 83-ejų metų. Pasakojai, kaip tavo anūkė nieko negalvoja. Nu visai nė nežada ženytis. Kiek jau jai piršosi – visus atstūmė. Nori tik gyventi sau.

Šiuolaikiškas jaunimas, galima būtų pagalvot. Bet dabar, girdėdama, kaip ši anūkė engia močiutę, galvoju – egoistė. Nenorėjusi gyventi dėl kitų, aukotis dėl šeimos, kurti santykius. Šeimos, jei būtų ištekėjusi. Šeimos – močiutės, pas kurią vasaras leisdavo.

Labai liūdna man ir gailu tos kaimynės.

O dar gailiau jos praėjusios jaunystės ar savarankiško pagyvenusio gyvenimo tatpsnio. Nepriklausomumo. Stiprumo.

Kartu gailu mano vaikystės. Praėjusios šalia šių žmonių. Taip ryškiai vaikui įsirėžia smulkmenos. Net baisu pagalvoti, kai galvoji iš mamos, o ne vaiko pozicijų. Suvokdama auklėjimo svarbą. Kasdienių akimirkų svarbą.

Akimirkų, kuriose esame netobuli tėvai. Ne tokie, kokiais norėtume būti. O tokie, kokiais tuo metu galime būti

×××

Ačiū, Tėti. Už šį pokalbį. Gilų. Apie gyvenimą. Apie praeitį ir prasmę. Apie išėjusius ir dar pasilikusius mūsų praeičiai svarbius žmones.

Apie tą kaimynę. Ir kartų ryšių svarbą. Senatvės sunkumą. Gyvenimo trapumą ir laikinumą. Mus – netobulus, besisukančius kasdienybės darbų verpete. Ir negalinčius sustoti. Susitikimui. Vienas su kitu. Sprendžiančius dilemas ir galvosūkius. O kai tik išspręsim – tada galėsime susitikti. Tik – tak. Tik – tak. Laikas negailestingas.

Kaip tu, tėti, sakai – gal jau nebus su kuo susitikti, kai galėsime.

×××

O kaimynė vis dar savo namuose. Šeimininkauja. Tvirta. Tame pasauly, kur tėtis jaunas. Aš maža. Pasaulis apimantis mūsų namų kiemus.

Blog, Mintys apie jausmus:

Šeškinės kalvos

Foto iš: https://madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/seskine-atsinaujina-taps-zalesniu-ir-patogesniu-mikrorajonu/

Nuo trylikto aukšto atsiveria vaizdas. Į Šeškinę.

Į Mūsų Šeškinę.

Ten, žalia kilimine danga dengtame kambarėlyje, vis dar auga mūsų meilė.

Į ją šviečia vakarėjanti saulė. Pro taip ir.nebaigto stadiono griuvėsius. Pro Ispaniją primenančius liaunus medelius, akinamus saulės vidury kelio. Primenančius laimingą Ispaniją, su saule, palmėmis, malonia vakaro vėsa, apgaubiančia kūną. Klegesiu kažkur tolumoje. Tyvuliuojančia ramiai jūra. Laisve. Viskuo, taip niekada ir neišsipildžiusiu.Sudužusios svajos.

Ten vis dar likę. Jos. Svajonės. Susirangę sėdi ant palangės ir žiūri į rausvą vakaro dangų. Žadantį šviesų rytojų. Savus namus. Didelę šeimą. Meilę. Augimą. Ėjimą į priekį. Nors ir ant palangės taip jauku, šilta, taip gera regėti tiek daug šviesos. Bet renkuosi ėjimą savo svajonių link. Dar nežinau, kiek daug skausmo tai atneš..Ir kaip toli tai bus nuo mano svajonių gyvenimo.Taip toli, kad prireiks šešių mano gyvenimo metų, kad grįžčiau prie to, kur pradėjau. Prie savęs. Nes šiame kely būtenr tai ir pamečiau. Besiekdama savo svajonių, pamečiau save.

Ten, tame kambarėly vis dar stovi prieš veidrodį apvalų, mediniu rėmu, stovime mes. Su balto molio kaukėmis ant veidų. Ir su gėlėmis rankose. Tu tik ką išsiurbei kilimą. Ir tokį Tave – pusnuogį, su balto molio kauke, pamatė mano “bučiokė” su vaikinu.

Besileidžiant saulei, ten dar lieka Ji. Mūsų Meilė.

Ji su mėlyno lino suknele. Pirmas mūsų pasimatymas, kai Tu mokei mane vairuoti, o aš Tavęs vos neužmušiau. Užsižiūrėjau į save veidrodėly prie sankryžos. Raudonos. Oi,koks baltas tada buvai. Prie Žalgirio sankryžos.

Mūsų meilė sėdi mašinoje Šeškinės aikštelėje ir bučiuojasi iki kol Tau nebelieka nei vieno autobuso. Ir tu laimingas iki Lukiškių kulniuoji pėsčiomis. Tu įsimylėjai. Kaip sakei, pirmą kartą taip apie nieką nesusimąstei.

Mūsų meilė lieka nakvoti netyčia pirmą kartą pas mane, toje ankštoje sofoje-lovoje. Kad pusę nakties netyčia nupeštų man pusę plaukų. Ir jau nuo tada aš žinau, kad visad netyčia užkliūsi už mano plaukų ir baisiai dėl to pergyvensi. Ir mylėsiu tą tavo savą nerangumą. Tada tu praleidai futbolo čempionato varžybas. O draugai ir tu pats nesupranti, kas tau staiga atsitiko. Juk futbolas tau svarbiau už viską.

Mūsų meilė ten budi.

Ji stebi mus bėgančius stadione.

Ji stebi, kaip naktį tu trauki iš konteinerio netyčia įkritusį savo telefoną. Snaigena. O aš dar nesuvokiu, kad jau rytoj visam laikui paliksiu šį kambariuką, kur išgyvenau šešis metus. Ir išvyksiu gyventi į svečią šalį.

Man atrodo, kad mūsu meilė manęs neišleis iš čia.

O Meilė vis stebi. Ji dar nežino, kiek jos laukia išbandymų. Kiek kartų bus lyg karšta geležim deginta. Į skirtingas puses traukta. Užgesinta ir vos rusenanti. Apkaltinta ir paniekinta.

Ji bus praradus savo pirmykštį veidą ir spalvas. Bus neaiškių formų. Vandenyno jėga bus ją užgožusi. Ir nesigirdės jos ramaus čiurlenimo. Svetimi norai bus ją nutildę. Ir ji nesijaus verta savų norų įgyvendinimo. Abejos ar būti laimingiems ne per daug savanaudiška. Ar būti laisviems – ne per daug egoistiška. Ar būti kartu – ne per daug įskaudins kitus.

Meilė bėgs nuo kalno, vydamasi vienas kitą. Tamsoje. Per lietų. Ir gražią vaiskią dieną. Meilė negalės patikėti, kad iš jos liko tik tiek. Kai sėdės ir verks, prieš liukines duris. Negalėdama įeiti į namus, kur jai vietos nėra ir niekada nebus.

Meilė kartais klajos. Po Prancūziją ir Pietų Ispaniją. Po Ibizos miškus. Bordo. Pau. Vildamasi atrasti savo vietą. Vildamasi atrasti savus namus. Kur jai jauku ir gera. Kur kaimynai draugiški. Kur kaitina pokaičio jauki saulutė. Kur ji turi ateitį, o vaikai namus.

Ji nori eiti ten, kur veda dviejų mylinčių žmonių širdys. Ne jų tėvų. Ne jų draugų. Ne. JŲ. Dviejų žmonių, tikėjusių, kad jie gali įveikti Camino de Santiago. Piligrimų kelią.

Kuriame gali vienas kitą pamesti. Nepalaukti. Atsilikti vienas nuo kito. Po vieną pasiklysti. Bet, užlipus ant tamsios kalvos, o aplink tamsoje lakstant laukiniams gyvūnams, nors ir būnant po vieną, jaus Dievo buvimą. Ir vieni nesijaus. Ta galybė, žvelgiant į šviečiantį papėdėje miestą.

Ir po pasiklydimo vėl atras vienas kitą. Iš nerimo ieškos, rūpinsis, ar kas neatsitiko. Kol suras. Ir sunkiai, bet bus įveikta Pirma Camino de Santiago atkarpa.

Meilė vis laukia. Budi. Kada grįšime prie jos. Ir prie svajonių, išsakytų tąkart piknike prie ežero. Augti ir tobulėti. Sukurti šeimą ir praleisti daug laiko su ja. Keliauti. Įveikti Camino de Santiago kartu. Piligrimų kelią. Su meile.

,,Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.(1 Kor 13 Himnas meilei)”.

—-/——/

Ir todėl aš grįžtu. Į pačią pradžią. Ten, kur vis dar Šeškinės kambarėlyje ramiai būna Meilė. Kur spintoje pasimatymo laukia mėlynoji suknelė. Kur rausvas saulėlydis..Ir kur esu aš.

Tikra. Nesuvaidinta. Nesugadinta. Tikinti gyvenimu. Ir siekianti Savo. O ne svetimų svajonių išsipildymo.

O Meilė tupi kamputyje ir šypsosi.

– Ach, grįžai tu. Dukra, paklydėle.Ilgai Tavęs laukkau.

Blog, Mintys apie jausmus:

Savi norai

Kas yra savi norai?

Kaip juos atstovėti?

Šis klausimas mane “damušė”. Visomis prasmėmis.

Fiziškai – apsinuodijau skrandį ir niekaip negaliu pasveikti.

Lyg kūnas sako – per daug man informacijos. Per daug. Nesuvirškinu.

Gal per greitai.

Tiesą kartais irgi reikia “normuoti”. Kaip druską. Cukrų.

Kaip apginti savo norus?

Baugu galvoti apie aukštą tvorą – mūrinę – ribas. Ribas santykiuose. Save apsaugoti. O juk ribas galima įsivaizduoti ir kitaip.

Kaip auksinį tinklą. Kaip iš aukštyn kylančius ir žemėn smingančius saulės spindulius. Apglėbiančius. Kaip angelo šviesa. Lydinčius. Saugančius.

Tu eini pro tamsumas, turi žengti į nežinomą mišką, o kelią tau nušviečia apsaugantys tave spinduliai. Kad nepargriūtum ant seno rąsto. Kad neįkąstų vilkas aštriais dantim. Kad nepamestum tako ir nesušaltum nakty miške.

Įsivaizduojant taip, daug lengviau brėžti ribas. Apsaugines. Kitiems. Ir sau.

Nes ir sau reikia ribų.

Toje auksinėje šviesioje ištirpinamas noras persivalgyti, neišsimiegoti, prisigerti ar bjauriai elgtis su savimi ar aplinkiniais, taip žalojant save.

O kai įžengi į pasakų karalystę, apsauginės spindulių ribos parodo dvariškiams ir net pačiam princui su karalium ir karaliene, kaip elgtis su tavimi. Jiems lengviau dėl to. Nes žino, kaip gali elgtis, o kaip negali. Nes kiekviena karalystė turi savo taisykles. Ir jiems nereikia laužyti galvos. O pavyduoliai gali skleisti pavydą už spindulių ribų. Piktuoliai savo pyktį už spindulių ribų. Nes juk karalystėje pilna visokių gyventojų. Viskas atsimuša į spindulius.

O tau šilta, gera, jauku. Viduj – lyg kokone. Tik skirtumas, kad spinduliai leidžia judėti, eiti į priekį, būti atviram patirčiai jau dabar. Vykti gyvenimo virsmui.

Ir kartais mums labai sunku pasiruošti net svajojamiems pokyčiams. Nemiegame naktį, nesuvirškiname situacijos, bandome neigti spindulinių ribų norą, poreikį, naudą.

Ateitis po pokyčio baugina. Vilioja. Kviečia.

Spindulinės ribos ne tik apsaugo. Jos ir išlaisvina. Nuo svetimų raganos norų, nuo nekenčiančių sesių poŕeikių pildymo.

Tada lengviau jas priimti. Džiaugtis jomis. Ir kartu su savim visur neštis.

Blog, Mintys apie jausmus:

Liūdesys

Photo by Du01b0u01a1ng Nhu00e2n on Pexels.com

Visaip bandau susidraugauti su savo liūdesiu. Kuris kartkartėm aplanko. Dėl skirtingų priežasčių.

Pastebėjau, kad labai mėgstu jį neigti. Lyg jis būtų netinkamas. Blogas. Negražus. Ne koks džiaugsmas ar šypsena. Patogi visiems.

Augant sūneliui, pereinant iš kūdikio į todler’į, kuomet jausmai, emocijos yra kaip pavasario upė – nesustabdoma, srauni, nevaldoma – nori -nenori teko pradėti labiau jausti tai, ką iį tikrųjų jaučiu ir pripažinti. Ir kartu sugerti, atspindėti sūnaus įvairiausius jausmus.

Sunku. Labai sunku man.

Suvokiau, kiek daug jausmų turiu užspaustų. Kokioje visuomenėje gyvename – kur dauguma net labai išprususių ir atrodančių empatiškų žmonių (tame tarpe drįstu įskaičiuoti ir save) nuolat neigia savo, o – tuo pačiu – kitų jausmus. Nepiktybiškai. Tiesiog. Ir kiek daug yra literarūros, net postų apie tai instagram’e ir kitur – kaip visi jausmai geri, svarbu tik tinkamai juos išreikšti ir t.t. Ir vis tiek labai sunku.

Ir dar labai svarbus suvokimas atėjo neseniai. Kad kai aš leidžiu savo vaikui jaustis visaip, leidžiu ir sau jaustis visaip. Ir atvirkščiai. Jeigu su savim kažkaip greitosiomis-prabėgom: ai, čia viskas gerai, nėra ko skųstis, reik greičiau dirbt ir negalvot, būna ir blogiau, teisingai draugė sakė, kad vertinčiau, ką turiu – ir į vaiko menkiausią sunkią ar nepatogią emociją reaguoju pykčiu, nepriėmimu, atstūmimu, šaltumu, dirbtinių ribų brėžimu, atžagarumu, skubėjimu, prabėgimu.

Ai, nu greitai greitai čia viskas.Taip norisi. Greičiau susitvarkom ir žygiuojam į priekį.

Netikėta įžvalga aplankė prieš kelias dienas, gulint su vaiku lovoje ir jį maitinant krūtim. Migdėmės pietų miegelio.

Juk yra NORMALU liūdėti! Tu dabar esi liūdna. Nu bet tu turi pagrindo būti liūdna ir viskas yra NORMALU. Ta prasme. Nereikia dirbtinai keisti savo jausmų. Aš tiesiog LEIDAU SAU JAUSTI TAI, KĄ IR TAIP JAUČIAU.

Pažengusiems šioj emocijų ir jausmų srity tai akivaizdu.

Bet man buvo neapsakomas palengvėjimas.

Vaikystėje dažnai girdėjau:

-Neliūdėk, viskas gerai! Tu visada buvai stipri mergaitė.

-Nu tai dabar nenusimink taip…

Šie labiausiai užstrigę. Prisimindama suvokiu, kaip sunku buvo mano tėvams priimti mano liūdesį, matyti mane nelaimingą. Jie to tiesiog neištvėrė, nepakėlė. Tai buvo nepatogu. Kaip ir man nepatogu ir sunku matyti savo vaiką verkiantį, užsigavusį, nusiminusį. Norisi matyti savo vaiką laimingą, besišypsantį. Žinoti, kad viskas jam gerai. Taip lyg gauni patvirtinimą, kad viską darai, kaip mama, gerai. Kad sugebi auginti savo vaiką.

Šiandien man liūdna. Ne visą dieną. Tik dabar, į vakarą. ir pastebėjau visaip bandau nuo liūdesio pripažinimo išsisukti. Nepatogu dabar, prieš einant miegoti, liūdėti. Ne laikas. Lyg liūdėdama prarasčiau gyvenimo laiką.

Tad iš visų vidinių jėgų stengiuos nukreipti mintis – kad viskas man gerai. Nėra čia ko liūdėti. Nes taip lyg apkaltinu žmogų, dėl kurio poelgio liūdna.O nesinori gadintis santykių. Norisi tos ružavos iliuzijos. Kad viskas čia gerai.

Ir iš visų jėgų bandau neigti savo poreikį. Kad aš nusivyliau, man liūdna, jaučiuosi vieniša šią akimirką ir niekam nereikalinga. Net jei tai akimirkų pojūčiai – be galo sunku pripažinti sau. Lyg ir savęs, kaip vaikystėje tėvų, nesinori nuvilti, nuliūdinti dar labiau. Juk liūdėti tai tolygu nesėkmei. Nesėkmei gyvenime, įrodančiai, kad kažko nesugebi, negali pasiekti, sukontroliuoti kitų žmonių elgesio, kad jis neskaudintų.

Ir dar išlenda jausmas – fi, nieko čia nebuvo. Man ir nereikia, kad skambintų ar darytų kažką, ką pažadėjo. Ne, manęs neliūdina, kai kažkas netęsi pažado, nes aš esu tokia stipruolė, kad manęs tai neveikia. Galiu viena pati, nepriklausomai nuo kitų žmonių, savim pasirūpinti, patenkinti visus savo emocinius poreikius. O jei blogai jaučiuosi – tai reikia tik keisti požiūrį.

Ir iš visų jėgų bandau vaidinti pati prieš save laimingą, nervingai besišypsančią, teigiančią, jog aš tokia nepriklausoma moteris, kad man nereikia, kad pažadėję skambinti ir paskambintų. Ne ne. Priešingai – man tai visai nesvarbu! Ar matot-matot visi? Kokia aš savim pasitikinti? Kaip aš pati iš tikrųjų džiaugiuosi net, kad man nepaskambino, kaip žadėjo. Nes aš tokia užsiėmus! Vaje, net nepastebėjau! Turėsiu dabar sau krūvą laiko. Ir gerai, kad nepaskambino. Ar matot matot visi? Kokia mano stiprybė ie nepriklausomumas? Ir ar tai matydami mane vejatės?

Nes iš tikrųjų, mano vidus kriokia iš skausmo. Kaip man ilgu to trumpo neįvykusio pokalbio. Kiek daug nesaugumo iš giliai praeities šis neįvykdytas pažadas sukelia. Kaip man iškyla atstūmimo baimė, nemeilės baimė, nepriėmimo baimė.

Ir visos tos baimės tik stiprėja, neigiant jausmą. Pradžioje buvusį tokiu nekaltu. Tik neradusiu sau vietos atsipalaiduoti, kad galėtų išeiti. Nes niekas jo nepripažino.

O vėliau neigti darosi vis sunkiau. Neišgyventi jausmai, ypač nakty, stiprėja ir susiduria su vaikystės nesaugumu, sustiprinančiu situaciją dar daugiau kartų.

xxx

Štai kur nuvedė mane neišgyventas liūdesys. Kol nepagavau savęs elgiantis šabloniškai. Nesustabdžiau. Ir nepradėjau sau kartoti:

-Taip, tai normalu. Tu liūdna. Tu taip jautiesi dabar. Ir viskas su tuo gerai. Tau tikrai liūdna ir tu nusivylusi. Ir tu turi tam priežastį.Tikrai.

Pradėjo lengvėti.

Ir vis lenda prisiminimai apie praėjusią dieną.Kiek kartų vaikui neleidau jausti, kaip jis jaučiasi? Ir sau? Slėpdama nuo savęs nepatogumą, net nuovargį ryte. Ypač tai, ką galėtų atstumti kiti. Nes nepatogu, negražu, nenudailinti.

×××

Neliūdėk, nes kitiems blogiau. Būk dėkinga Dievui už ką turi.

Bet ar tikrai Dievas negali pakelti mano tikrų jausmų? Nuoširdžių? Ir ar tai mane daro nedėkinga dėl to, ką turiu? Ir įsirūstinęs Dievas mane nubaus -pamokys?

o gal jis gali priimti mano liūdesį? Ir su savo liūdesiu širdy esu jo mylima dukrelė? O gal jis apkabina mane ir mano liūdesį, nes tai tik maža akimirkos dalis visatoje ir aš esu daug daugiau nei tai?

Ir jei mes esame pagal Dievo paveikslą, tai ir liūdesys jam nėra svetimas. Galbūt ir Dievas nuoširdžiai paliūdi, kai žmonės nusideda ir nesigaili? Atrandi ir vėl pameta tikėjimą? Atstumia Jį ar juokiasi iš tikėjimo? Nes jam rūpi. Nes jis myli.

O gal jis liūdi kartu su manimi?

×××

Sveikas, liūdesy. Bandau tave pratintis.