Blog, Ispanija:

Vasaros atostogos

Baigėsi.

Tuščias paplūdimys, nors prieš pora dienų grūdosi. Ir aš norėjau, kad nebebūtų tiek vaikų, žmonių, kamšaties.

O dabar trūksta.

Vaikai – mokyklose. Tėvai – darbuose.

Ateina ruduo.

Ruduo, kada reikės save naujai įprasminti.

Vilniuje mėgdavau rudens kvapą ir spalvas. Sodrias, tyliai atsiradusias. Rudeninę nedrąsią saulę. Kažkokį gerklę kutenantį ilgesį.

Kaimuos – atsirandantį degėsių kvapą. Taip ir nuvilnijantį per Suvalkijos lygumas be krašto be galo.

Taip skaičiuojame savo gyvenimo metus. Sezoniškumu.

Prisimenu pirmas savo tikras atostogas. Prie ežero. Meteliuos. Kur nusivežė giminės. Kaitino saulė, kai pamačiau krentančius su vėjo gūsiu lapus. Rugpjūtis. Bet jau ruduo.

Visada nustembu. Kaip greitai nepastebimai jis ateina.

Dar neseniai skundžiaus, kaip noriu, kad lytų nuo ryto iki vakaro. Ir kad nusibodo jūra – niekada gyvenime nesu taip ilgai leidusi laiką paplūdimy. Baigiantis, rodos, neišsenkančiai vasarai – man liūdna. Liūdna vasarinės jūros, saulės ir žmonių klegesio. Gyvenimo, kurį tik spėjau pažinti. Su ryte traukiančiais link jūros kėdučių ratukų bildesio garsais. Su rytinėje saulėje atsispindinčia vandens čiurkšle. Parko, kur auga bambukai. Kas kelias valandas iššoka iš skulptūrinio stulpo rusiškais motyvais padabintas žmogeliukas ir šokdamas sukasi ant vienos kojos. Kol berniukas duoda bučkį mergaitei – rytinį bučkį vandens čiurkšle. Kur mūsų su sūneliu krosanų, apelsinų sulčių ir mano silpnos baltos kavos kavinė. Kur vaikas sukasi ant baro kėdės. Pro stiklą rėkia baristei ,,Oliaa”, tikėdamasis, kad ji išgirs. Kur Maitė, angliškai man šnabždanti, kad ,,Here they are very slow”, su gražiai apvestom akim, padažytom blakstienom, baltais drabužiais, auskarais, masyviu stilingu žiedu ir gražiai sutvarkytais trumpais žilais plaukais bei elektrine Lacoste taše. Stilinga devyniasdešimtmetė, žvelgianti pro saulės akinius. Ir labai lėtai kalbanti su manim ispaniškai. Kad tikrai suprasčiau.

Tokia tu mane pasitikai šįkart, Ispanija. O tiksliau – Baskų krašte. Sėkmingai po truputį integruojuosi. Ir, kaip mano uošvienė sako, ,,Kad kol esi mažas labai nori augti. O kai suaugi – ne. Nes nesinori išeiti.”

O ruduo kaskart mums tai primena.