Be kategorijos, Blog, Mintys apie kelionę:

Prekių vežimėliai

Foto iš: https://www.lecuine.com/blog/elegir-carro-de-la-compra/

Dar vienas kultūrinis skirtumas.

Ateini į parduotuvę – o ten ,,priparkuoti” vežimėliai pirkiniams susidėti. Prisegti spynom, kad nepavogtų. Įvairių spalvų. Raštų.

Ir ne tik pensininkams. Mačiau savaitgalį ir jauni žmonės ėjo sau su vežimukais.

Kad nereiktų tįsti krepšių. Kai nevažiuoji mašina, o prekių – daržovių, vaisių – daug.

Kažkuo mieli man tie vežimukai. Priparkuoti tik įėjus į parduotuvę.

Kvepia Ispanija.

Be kategorijos, Blog, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Pašto dėžutės

Nuotrauka iš http://www.hoy.es

Tai, ko nemačiau Lietuvoj jau seniai. Bent jau tokiu dideliu formatu. Ir kas labai miela.

Tikri laiškai. Keliaujantys iš namų į namus.

Jau įsivaizduoju ir kaip aš eisiu su tikru popieriniu laišku, su nuotraukomis. Ir tą sunkų voką įmesiu. Prie pat namų yra tokia dėžė. Ir keliaus jis pas mamą ir tėtį. Su vaiko nuotraukom. Su dalijimusi gyvenimu.

Tos dežės buvimas priartina ir maniškius visus iš Lietuvos. Rodos, jie kažkur prie to parko ir paštadėžės. O tas parkas ir namo kampas yra kažkokie lietuviški.

Be kategorijos

Pavasaris

Photo by Alex Kozlov on Pexels.com

Prisimenu pernai. Kovą. Su pandemija. Su karantinu.

Šviesų. Pasivaikščiojimą visos šeimos iki Antakalnio ir, perėjus per parką ir tiltą – grįžimas namo.

Prisimenu kai rašiau vieną iš miniatiūrų – ,,Dobilą keturlapį”. Apie norą patirti, ką reiškia būti močiute. Sėdėjau ant sūpynių, parke, rašiau. Buvo nepaprastai gera ir lengva. Vyras vaikščiojo kitoje upės pusėje, su miegančiu vaiku vežimėlyje. O aš – šioje pusėje. Mano pasaulėlyje. Mano ritualuose. Mano Antakalnyje.

O kelias atgal. Pro tiltą, pro laukus. Pamačiau nuo tilto žemyn palei upę vyrą, kaip tik ten kur aš. Tik apačioje. Nematė manęs. Bet keliai susikirto.

Ir geras jausmas – lyg iš kito pasaulio – iš kito rajono – Antakalnio – grįžti į Žirmūnus.

Į savo sulėtėjusį gyvenimą. Mamišką gyvenimą. Jaukų gyvenimą.

O tada – saulė pro balkono langus. Kalbinanti. Kviečianti.

Girdžiu grįžtantį vyrą, kalbantį su savo tėčiu, sūnelis atsibudęs sėdi vežimėlyje. Pro balkoną išlendu – skundžiuosi dėl prakiurusio krano ir kankinančių dėl to kaimynų. Džiaugiuosi grįžtančiu saugumo jausmu. Kad aš ne viena.

×××

O dabar praėjo metai.

Kovas artėja. Bet nebesinori klausyti Pūgačiovos ,,Bielij snieg” – neįprastos man muzikos, įkvėptos pirmojo karantino.

Nebedarau pratimų dubens dugnui.

Nebėra kaimyno iš 46-o buto. To, kuris mums tik atsikrausčius, su didžiuliu pilvu, laiptinėje pasakojo savo jaunystę, namo istoriją, Žirmūnų istoriją. Jis čia – nuo namo pastatymo gyveno. Kaip ir prieš mus gyvenęs senučiukas – jo draugas. Kuris vieną dieną išėjo pirkti gėlių į Kalvarijų turgų ir namo nebegrįžo. Dar klausė kaimyno, kokių gėlių jam parnešti. Labai norėjo padovanoti ką nors.

Jo nebėra. Mūsų šeimai švenčiant gyvenimą ir galimybę būti kartu, man svajojant apie būstą šiltuose kraštuose, pirmojo karantino metu, jis mirė. O vasarą, kai buvome išvažiavę aplankyti vyro giminių, mirė jų vienintelis sūnus. Jam buvo apie 40-50 metų. Trijų kambarių bute liko vienintelė mama. Apie devyniasdešimt metų močiutė.

Negaliu patikėti, kad dienos ėjo, gimė pavasaris ir aš su juo – kaip vis greičiau augančio kūdikio mama, o jie – išėjo. Tyliai. Mirtis ateina tyliai. Priešingai nei žmogaus gimimas.

O dabar jau kelinta diena negirdžiu močiutės, likusios gyvos. Rodos, dar aną dieną tyliai ėjo televizorius. O dabar?

Nežinau ar klausti kaimynų ko – jie čia senbuviai. Kad nelabai ir yra ko klausti. Visi išsislapstę po savo urvus.

Man pradeda nepatikti šis karantinas. Žinojau, kad žiemą bus sunkiau ištverti karantiną, nei pavasarį. Tamsu, šalta. Ruošiausi tam.

Nuo rytojaus – pliusinė temperatūra.

Praėjo metai karantinuose. Per pirmą karantiną vaikas tik pradėjo valgyti tyreles – moliūgų, bulvių, morkų. Ir aš labai nerimavau, kad nemoku gaminti. Dabar – per dieną kelis karštus sudėtingus patiekalus pagaminu visai šeimai. Vis dar nepasitikiu gaminti svetimiems žmonėms, bet savim pradedu pasitikėti ir matau, kokią didelę pažangą padariau.

Sūnelis mokosi kalbėti. Tada dar tik šliaužiojo.

Aš esu daug ramesnė. Kaip mama. Kaip žmogus. Tik vis dar ,,pramuša” išlendantis automatizmas, bendraujant su aplinka. Kažko dar negaliu išlikti savim būdama santyky su kitais. Pradedu nerimauti, o tai išlenda nuolatiniu šnekėjimu. Nerviniu Negalint sustoti. Žodžiu, stresas. Ne su visais, bet su tais, su kuriais asmeniškesnis ryšys. Arba ryšys iš praeities. Toks lyg noras įsiteikti.

Pernai buvome visa šeima kartu, dabar vyras įsisukęs į darbus ir derinamės prie jo kelionių. Ieškom, kaip ateity kuo daugiau laiko būti kartu. Nes dar tik verslo pradžia.

Kartu pradeda jaustis žmonių atitolimas. Aną dieną kaimynė nustebino pasakydama, jog prie mūsų buto nurodyta nemaža suma – keli tūkstančiai eurų – išskaičiuota visam namui. Ir tai už pirmojo karantino vamzdžių nelaimę. Kuri tekainavo kelis šimtusi ir jie mūsų asmeniškai seniai sumokėti. Buvęs namo administratorius eilinį kartą sukčiauja, bandydamas išsimušti pinigų. Kaimynė minėjo apsilankys. Bet taip ir neatėjo. Ir man durų neatidarė. Ir santechnikui, viską taisiusiam, patarė neskambinti. Kol kas. Kas čia per paslaptys…

Taip ir nežinau, ką daryti toliau. Mums su vyru tai atrodo keistoka istorija.

×××

Keičiasi kaimynai, santykiai, mes. Pavasariai – vienas keičia kitą.

Jau tuoj su sūneliu eisime į Antakalnį. Užsuksiu į Vero Caffe – mano pirmojo karantino kavinukę.

×××

Šeštadienis. Einu Šilo tiltu. Nėra mašinų (!).Girdžiu paukščiukus, skraidančius virš upės. Saulė nušvietus visas upės puses.

Pereinu tiltą. Einu tuščia (!) Antakalnio gatve. Primena vaikystę. Sovietmetį su vos keliom mašinom.

Staiga išsigąstu, kad man negalima čia būti. Galbūt, pagal naujus karantino reikalavimus, draudžiama išeiti iš namų? Jaučiuosi kaip Orwel’o knygos ,,1984-ieji” pagrindinis herojus, slapta nuklydęs ne į savo rajoną.

Einu toliau Antakalnio gatve. Pravažiuoja policija. Persmelkia baimė ir neužtikrintumas. Nesustoja.

Praeinu savo mėgiamą balkoną. Su kėdėm, staliuku, skalbinių džiaustyklėm, tvarkingai pritvirtintom šonuose. Švelniai žalsvos spalvos. Primenančios ,,Darbėnų miesto gyventojų” namukus. Raminančios vaikystės spalvos.

Laukiu parko.Kad galėčiau laisviau pasijausti. Ir vis einu. Jaučiu, kaip visi gyventojai mane stebi. Pro langus.

Staiga sutinku pagyvenusią porą su Vero Caffe puodeliaia rankose.

Prasilenkiam.

Pala pala. Ta prasme????

Pamatau atidarytą Vero Caffe????!!! Gal klaida????

Užėjus iš karto sakau:

-Turbūt nedirbate? – nenoriu savęs dar labiau nuvilti, tai ruošiuos neigiamam atsakymui.

-Dirbame dirbame – išsinešimui.

Negalėdama patikėti nusiperku mokos ir socializuojuosi su barista. Ji pasakoja, kaip daugiau žmonių užsukę tiesiog bendrauja. Ir Kad ne man vienai viskas primeną sovietmetį iš vaikystės.

Grįžtu įkvėpta. Eidama ta pačia Antakalnio gatve, pasileidau plaukus, rankoje – moka. Ir lekiu laiminga namo. Aišku, kai negeriu, pareigingai kaukę užsidedu. Ber vidinės laisvės pojūtis koks! Ir ankstesnio gyvenimo susigrąžinimo jausmas! Per mišką-parką pralėkiau išsišiepus visa (ir net be kaukės!).

Tokią karantino ir pandemijos pradžią prisimenu. Rodos, praėjo šviesmečiai. Ir šiam taške tvyro nežinia. Nuovargis. Ir kartu po tuo slepiasi ramybė. Kad viskas praeina. Ir kaip geriausia išnaudoti šį laiką, siekiant savo svajonių.

Labiausiai svajoju apie antrą vaikutį. Didesnius namus. Daugiau buvimo visai šeimai kartu. Pabaigti savo antrąjį psichologijos bakalaurą. Nors labiau apie šeimos tikslus mintys krypsta. Turbūt toks dabar mano metas. Šeimai. Namams.

×××

O kaimynę mačiau einant iš parduotuvės. Viskas gerai, vadinasi.

Be kategorijos

Močiutės darželis ir sodas

Photo by icon0.com on Pexels.com

Kai buvau maža, mėgau slėptis močiutės bijūnuose – rožiniuose, baltuose, bordiniuose. Sunkūs, kupini lietaus žiedai taip skaniai kvepėdavo. Saugiai jausdavausi, slėpdamasi tarp didelių krūmų. Nesvarbu, kad lyja. Nesvarbu, kad šlapia. Aš – močiutės bijūnuose.

Mama, kai po močiutės mirties teko parduoti jos namą, mūsų naujus namus taip pat apsodino bijūnais.

Dar slėpdavausi močiutės bulvėse.

Dar – jos avietynuose. Jų buvo daug, per tvorą susijungę su kaimynų avietynais sudarė mišką. man, mažai. Prisimenu, kaip įlindus į močiutės avietynus, užmačiau dar skanesnę avietę. Ryškią, raudoną, prisirpusią. Kaimynų avietę. Tvora buvo aukšta, vielinė. Rankutė tilpo per vielinę landą, visaip bandžiau siekti uogos. Kažkas sušlamėjo. Kaimynas! Sustingau ir apsimečiau, kad manęs nėra. Nežinau, ar jis mane matė, ar ne. Man atrodė, kad jei aš jo nematau, ir jis manęs nemato. Taip ir mano sūnelis daro. Užsidengia akutes, kai jį randu, bežaidžiant kavonia.

Dar močiutė turėjo obelį sode. Antaninių obuolių vis pasirinkdavau. O šalia jos – mano mylimiausia vištidė.

Ten praleisdavau valandas. Glostydavau vištas. Jos buvo mano draugės. Nuo jų ir blusų buvau pasigavusi. Visos giminės tetos šokčiojo nuo manęs, kai pamatė. Bet blusos pas žmones neužsilaiko. Rodos :).

Buvo ir močiutės braškės. Jas mama skindavo mano gimtadieniui.

Dar buvo močiutės abrikosai. Gale sodo. Kur jau prasidėjo kitų kaimynų sodai. Kaimynų, kurie buvo mūsų kaimynais ir pardavus šį namą. Nes – sutapimas – mes persikėlėm gyventi į lygiagrečiai einančią gatvę.

Su abrikosu, rodos, buvo kažkokia bėda. Ar jis augo tik vienas ir dėl to nevedė vaisių, o trūko jam kito abrikoso į porą. Ar dar kas. Prisimenu pokalbio nuotrupą su mūsų kaimyne gale daržo, kuri ir dabartiniam name mamai dar yra kaimynė.

Ta pati kaimynė buvo užsukusi pas mus į svečius paskambinti telefonu, kai aš gulėjau be sąmonės ant kušetės verandoj. O mama labai gailiai verkė. Įkišau verandoj vieną ilgą vinį į rozetę. Prisimenu, planavau įkišti dvi, nes jos kaip tik dvi buvo ir akivaizdžiai rozetės skylutėms užkišti. Bet nebespėjau…

Prisimenu, kaip ta kaimynė ramino mamą. Močiutė dar buvo gyva.

Prisimenu ir alyvą. Labai kvepėdavo. Alyvinę ir tamsiai violetinę. Prie jos, už patogaus medinio suoliuko buvo mano kapinės musėms, zylei, kurią apsidžiaugiau radusi, pelei. Vis tvarkydavau, prisimenu. Šluodavau, formuodavau kapų pavidalo kauburėlius, dėdavau iš pagaliukų kryžiukus ir saulutėmis puošdavau juos.

Netoli alyvmedžio augo lazdyno riešutmedis. Pas kaimynus, bet dalis jo buvo ir pas mus, perlindusi per tvorą. Gamta ir gyvybė barjerų nestato.

Prisimenu, kaip valgydavom pusžalius švelniai rožinius traškančius riešutukus.

Prie kiemo verandos ir įėjimo į namus, šiaurinėje namo pusėje augo rūtos, nuo kurių mane berdavo, mėtos, daugiau vaistažolių. Neprisimenu pavadinimo. Bet, prisimenu kvapus ir žalumą.

Svogūnai, česnakai kažkodėl augo prie tualeto. Ten, pamenu, mama eidavo pasiskinti svogūnų laiškų mūsų salotoms. Ir naujuosiuose namuose mama prie tualeto pasodino svogūnus ir česnakus.

Prisimenu kartkartėms atvažiuojančią didelę mašiną su šlanga, kakučių išvalyti. Prisimenu tą kvapą, pasklidusį po visą kiemą, pro uždarytus langus lendantį vidun.

Tokį patį nemalonų, kaip svilinamos kiaulės kvapas. Prisimenu tą kvapą ir vaizdą. Tėtis, močiutė, kiaulė.

Prisimenu ir kiaulės nugalabijimo ceremoniją. Mūsų kieme jos neprisimenu. Bet likę vaizdai iš kaimynų kiemo. Kur, kaimynų sūnus ant jų kieme esančios nedidelės kalvelės pririšo kiaulę ant gan ilgos virvės. O tada ji lakstė ratais, o jis bandė ją nugalabyt. Rodos ir sužeidė, bet netaikliai. Ir gyvulys kankinosi. O jis, turbūt bijojo. Prisimemu stebėjom šį vaizdą pro virtuvės langą. Ir tėtis komentavo apie kaimyno nemokšiškumą.

Dar prisimenu gaidį Kazį. Kurį, pati to nežinodama, begirdama sukirtau pietums. Nuo manęs apie jo žūtį slėpė. Nes tai buvo mano mylimiausias iš visų gaidys Kazys. Jo garbei net kuriam laikui teko paaukoti santykius su kaimynais. Varteliai, buvę tarp mūsų, buvo užrišti. Kad mes su jų, iš Kauno atvažiuojančią anūke, nedraugautumėm. Nes aš pavadinau gaidį jų dėdės, viešinčio iš Vokietijos, vardu – Kazimieras.

Dar buvo Rikis. Rikis atsirado nuo vieno giminės suvažiavimo kaime, prisimenu labai daug žmonių, palapines ir šuniuką, kurį išsirinkau tupintį iš po mašinos. Juodą, mažą, su balta apykakle. Kaip su smokingu. Tikrą Rikutį. Suvažiavime buvom tik su tėčiu ir močiute, mama neapsidžiaugė, pamačiusi šuniuką. Bet jis tapo ištikimu šeimos nariu iki kol man suėjo šešiolika.

Rikį bandydavau vėžinti lėlių vežimėly virtuvėj, bet jis ištrūkdavo ir, slystančiom letenėlėm ant posūkio, paknopstom ištrūkdavo nuo manęs į kiemą.

Jau paaugusi, sukaliau Rikučiui staliuką. Jo bliūdukams pasidėti. Bet jis prastai laikėsi ant sukapotų iš malkos kojelių Tik atremtas į sieną stovėjo. Kitaip – virto.

Dar, pamenu, kaliau zylėms lesyklėlę. Lesyklėlės niekaip nėjo įkalti į sustingusią šaltą žemę.

Prisimenu skalbinius, išdžiaustytus sode. Mėgdavau juos nugręžti ir, susukus vieną kampą, iščiulpti viduj esantį skystį. Kažkoks skanus jis man buvo.

Kaip skanu buvo ir kiaulėms padarytas į tamsiai mėlyną kibirą mišinys. Į kurį dėdavo kažkokių miltų. Konbikormu, man rodos, jį vadino. Kai močiutė palikdavo kibirą su kiaulių jovalu, užpiltą karštu vandeniu, lauko verandoje, aš vis kišdavau pirštą, niekam nematant, ir ragaudavau.

Skonis ir jausmas man buvo panašus, kaip su močiute prie virtuvės stalo sėdint ir išvalgant labirintais grikių košę su sviestuku.

O tėtis, šerdamas kiaules, visad sakydavo, kad nelįsčiau. Ir pasakodavo istoriją, kaip kažkur mergaitei kiaulės ranką nukando.

Ta istorija taip ir liko užmaršty, nes daugiau niekur kiaulių neauginom. Kol neteko apsistoti pas vieną coachsurfer’į, auginantį bute kiaulę Picky. O Picky buvo ant manęs pikta – aš miegojau ant jos sofkutės. Uždaryta balkone, visą naktį stengėsi ištrūkti į laisvę ir apsigint savo atimtą teritoriją. Tik man prisnūdus, šnipu stengės atstumti balkono duris. Mane iš miegų pažadindavo ji ir tėčio iš vaikystės sklindantys žodžiai. Net kartais pabusdavau nuo jausmo, kad Picky jau čia, prie lovos, stengias krimstelt mano ranką. Atsibudus, Picky nustodavo įnirtingai baladot balkono duris. Ir mažom gudriom akutėm mane stebėdavo. Kol vėl neatsijungdavau į sapną. Kad pradėtų savo ataką iš naujo. Vėliau paskaičiau, kad kiaulės gali suėsti visą žmogų, išskyrus kaukolę. Kaukolės neapžioja. Picky buvo labiau dekoratyvinė. Bet baimė iš praeities vis tiek išliko.

Dar prisimenu kaupą. Kaupą močiutė su tėčiu rudenį įkasdavo į žemę. Tai, ką norėjo, kad išžiemotų, dėdavo į ilgą sunkų keramikinį-molinį platų vamzdį. Jį kasdavo į žemę ir visaip uždengdavo. Kasdavo kažkur netoli pavėsinės su mano pardavimų suoliuku ir mano smėlio dėžės.

Prisimenu močiutės daržely buvo tamsiai violetinė raganė. Buvo ir didelė, išsikerojusi, raudonais žiedais rožė. Raganę ir rožę naujuose namuose pasodino ir mama.

Buvo irisai. Kuriuos mama irgi pasėjo.

Buvo saulutės pievutėje prieš gatvę.

Buvo rūsio langelis, prieš kurį aš pamačiau varlę ir visaip save skatinau ją paimti. Niekaip neišėjo – buvo šlykštu.

Dar buvo anglims skirtas langelis. Kur, žiemai atvežus anglis, ten jas išpildavo. O tada, šiūpėle pro langelį sumesdavo tiesiai į rūsį.

Tame pačiame kiemelyje man statydavo baliją turkštis. Prisimenu raudonai-mėlyną megztą maudymuką, su kuriuo turkšdavausi vandenuky.

Dar buvo tuja. Kurioje Kalėdų senelis palikdavo dovanėlę, o močiutė eidavo paimti.

Buvo fontanas. Kurį prisimenu jau be vandens.

Daug ko neprisimenu. Kur augo rožės ir raganė, kas augo prie įvažiavimo į namus. Kur augo tamsiai rudais ir švelniai rožiniais žiedais, kietais lapukais, gėlytės. Ar garažas stovėjo prie kaimynų tvoros, ar buvo tarpas (o kas tada buvo jame?- ar tik ne kopėčios?). Ar buvo tvora tarp kiemo ir daržo? Ar kas augo prie sūpynės? O kas augo prie pavėsinės?

×××

Dalis išsitrynė. Bet tas Jausmas liko. Kad ten – mano pirmieji namai. Mano saugumas. Mano kampeliai ir ritualai. Mano prisiminimai ir meilė, kurią mažam vaikui dalino patys artimiausi. Ir – svarbiausias prisiminimas – Močiutės dvasia. Ji buvo visur. Nes tai jos su Tėtuku statyti namai. Kai jie abu dar buvo jauni, vaikai maži. Rodės – visas gyvenimas prieš akis. Gal todėl kiekvienas sodo, daržo, darželio kampas atrodo prisiminimuose toks išdirbtas.

×××

Prisimenu ir darželį – kuriame augo rožės, tulpės, aplink apsodintas mažom gėlytėm, taip išformuojant kvadratą. Ir mano pusseserę. Su lietuvaitės tautine apranga, suvalkietiško krašto ornamentuotu sijonu, juosta ant galvos. Laikais, kai Lietuva dar buvo Sovietų sąjungos dalis. Prisimenu, kaip iš pavydo įkandau į gražią pusseserės nuotrauką. Dar likę dantų žymės kamputy. Nes ir aš labai norėjau tautinių drabužių ir fotografuotis darželyje. Supratau, kad tai kažkas ypatingo.

×××

Ilgai dar mėtėsi močiutės antrame aukšte esančiame veidrodžio stalčiuje nebaigta siuvinėti suvalkietiškais motyvais maža prijuostė. Kuriai trūko vieno raištelio.

Nespėjo…

Be kategorijos

Braškės

Photo by Pixabay on Pexels.com

Visada mėgau braškes. Jos asocijuojasi su mano gimtadieniu.

Prisimenu ir patį sunkiausią iš visų gimtadienių. Tada šventę padarė mama. Nusivedė pas tokią tetą į braškyną prisiskinti braškių. Prisiskynėm daug. Rodos, didelės buvo ir gražios. Net nepamenu. Taip tada širdį draskė vidiniai išgyvenimai, kuriuos visaip bandžiau nuslėpti. Ir nekaip susiklosčiusi gyvenimo situacija.

O juk visada noris, kad ir kiek metų būtų, kad tėvai mus matytų laimingus, sėkmingus. Nesinori jų nuvilti, skaudinti savo nesėkmėm, o ypač – dūžtančiu tuo metu gyvenimu.

Tas braškių skynimas buvo atgaiva. Tada mama sumokėjo tetai už braškes. Kaip vaikystėj, kai vesdavosi kur nors.

Tai buvo mano trisdešimtas gimtadienis.

Žinojau, kad ji neturi pinigų. Bet iš paskutinių pinigų perka man tas braškes. Kaip ir visą gyvenimą iš paskutinių pinigų pirkdavo bilietus į keliaujantį zoologijos sodą ir kreivų veidrodžių karalystę, kavinę ir karuselę, žaislams ir drabužiams, skanesniam maistui ir knygutėm.

Mano gimtadieniui dažniausiai kepdavo tortą, ant viršaus pildavo pačios darytą glaistą ir spalvotus grūdelius bei kokoso drožles (pastaruosius du ingridientus aš nelabai mėgau:).

Dar, kartu su braškėm į kompaniją eina šviežios salotos su svogūnų laiškais, ridikėliais ir grietine. Iš pačių daržo.

Prisimenu kartą, vaikystėje, pabėgau su visu bliūdu salotų į lauką ir, atsisėdusi ant sūpynės, kirtau, kol mama manęs nepamatė. Dar prisimenu tuos bliūdus. Metalinius. Su gėlytėm šonuose. Skirtingų spalvų – tamsiai rudų, žemuogyčių lapukų ir žiedelių.

Jie man reiškė vasaros pradžią. Gimtadienį. Šventę. Malonumą. Rūpestį. Smagumą.

O prie salotų prisimenu mamos kotletus. Kokius moka daryti tik ji. Ir bulvių košę. Tobulas maistas.

Kai laukiausi, sukirtau nemažai braškių. Ir salotų. Kotletų mažiau, bet tik iš tingulio gaminti. Buvau net įsigudrinus pirktinius-parduotuvinius valgyti ir taip save apgauti.

Ir dar – šaltibarščiai. Su atskirai mažoje lėkštutėje įdėtomis bulvėmis ir svogūnų laiškais bei krapais, tik ką nuskintais iš daržo ir užbarstytais ant bulvių.Mama išreikšdavo meilę per maistą. Paslaugų kalba. Aš, prisimenu, kartais priešindavausi tai maisto kultūrai. O dabar, pačiai tapus mama, matau, kad atkartoju – išmokau valgyt gaminti ir labai stengiuosi, kad šeima, o ypač sūnus, valgytų šviežiai paruoštą maistą.

×××

Mano vaikas irgi mėgsta braškes. Ir vis labiau matau, kaip jam formuojasi įpročiai, mėgiami skoniai.

Bet tik vėliau tai išlįs. Kažkada, jau užaugus. Vaikystėje besikartojančių ritualų, tradicijų prasmė, kurias kūrė tėvai.

Man, kaip dukrai, tai kaip uostas. Mano saugumo dalelė. Atsinešta iš praeities. Norėčiau ir sūnui perteikti prasmingus jam ritualus,-inkarus, neleidžiančius nuskęsti gyvenime.