Blog, Ispanija:, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Šeimos šeštadienis

Šiandien buvo mūsų šeimos šeštadienis.

Nors iš tikro šiandien – trečiadienis.

Toks, kurio buvau taip išsiilgusi.

Toks, kurį paskutinį kartą taip jaučiau vasarį. Kai leidomės su rogutėm nuo kalno – vis dar prisimenu vaiko švytinčią šypseną su duobutėmis, jo mėlyną kombinezoną. Ir kepurę su kukuliukais ir meškiuko veidu. Kaip greit – per greit – bėga laikas. Jis man jau – paauglys. Gal, kad dabar – dvimetinukui – autonomijos siekio laikas, kuris atsikartos galutiniam atsiskyrimo nuo tėvų siekyje – paauglystėje.

Taigi, mano kukuliukas, rogutės, mes visi trys ir morenginis tortas.

Arba – kalėdinė dvasia, karuselė, tik mintyse buvęs planas šokolado su čiuromis – toks jau įvykęs atrodo.

×××

O šiandien – ir karuselė ir vafliai su šokoladu (nutela), vienas – nutela ir cukrumi ir grietinėle. Ir lazdyno riešutų kokteilis. Tokios kelios minutės jaukumo. Sėdėjimo kavinėj po labai ilgo laiko. Jaukiai kamputy.

×××

Man niekad nepatiko įsimylėjėlių vienas kitam maisto davimas. Nežinau, ar kad pati esu baisiai ėdri, ar čia kokia oralinė stadija iš Froido :))). Iš Froido visad galima ką rasti bet kuriai gyvenimo situacijai :)).

Bet šįkart valgydinau savo vyrą. Jo vafliu su grietinėle. Ir mačiau, kad jam tai svarbu. Reikės pakartoti.

Širdy labai džiaugiuosi, kad nuėjom tų vaflių. Nors vyras paskutinę minutę persigalvojo – atseit jis jau nenori, tai tik palauks – kad būtent jis valgė vaflį su grietinėle. Jo mėgstama. O ne atsisakė, kaip visada, savo, kad ir nedidelių poreikių. Galvodamas apie mūsų biudžetą ir finansus. Kad leido sau pasilepinti. Smulkmena. Bet smagiau, kai šeštadienis yra visiems. Dalintis ta dvasia.

×××

Ėjom iki autobuso. Ir gražiai bevažiuojant namo, palei jūrą, sūnelis užmigo, bežįsdamas pienelį. Nešiau jį namo. Taip miela. Nosytė prisiplojus man prie peties. Parpia. Vyras norėjo labiau nešti. Jam labai smagu taip miegantį sūnelį nešti. Bet aš šįkart ir norėjau patirti tą jausmą. Kol dar galiu. Paguldėm, perrengėm, miegančiam dantukus išvalėm :). Vėl dvelkia kūdikyste tokiais momentais.

×××

Šiandien klausiau pokalbio dviejų mamų – viena mama pasakojo, kaip nori dar kartą patirti gimdymą. Ir apie tai galvodama nieko negalvoja daugiau. Nei apie finansus nei apie nieką kas bus gimus vaikui. Kita, daugiavaikė mama, atsakė, kad norint turėt daug vaikų, reikia būti avantiūristu. Nes ir ji norėjo daug ir negalvojo tada, kad dvidešimt metų juos reikės auginti. Ir iš tikrųjų, viskas atėjo. Ir pinigai. Ir namai.

Ir aš tuo tikiu.

Tik matau savo vyrą kartais tokį norintį ir bijantį. Neryžtingą.

Aną dieną kalbėjom, kad jis daugiau galvoja apie antrą vaikelį, nei aš. Sako, kiekvieną dieną pagalvoju.

Man kartais atrodo, kad jisjau yra mūsų šeimos dalis. Tik dar nematerialiam pavidale. Kad vyksta kažkoks transformacinis pasiruošimas naujai gyvybei. Pradedu suvokti, kokia tai atsakomybė. Šeimos sistemos pasikeitimas. Krūvis pirmagimiui. Vis norisi įsivaizduoti rožine spalva, kaip nebus pavydo. Bet dar nei vienos tokios istorijos negirdėjau.

×××

Tada kartais atsipeikiu – aš juk net nesilaukiu. Viskas tik mano galvoj. Gal net nesilauksiu. O gal negaliu turėti daugiau vaikų (niekad negali būt tikras).

Dar labai paveikė internete dvi istorijos.

Viena – mamos, kuri prašė patarimo, nes laukiasi trečio vaikelio – vyras pasakė – arba jis arba vaikas. KAIP TAIP. Pirmi – sulaukti su IVF… O čia – dovana nuo Dievo… Negaliu teisti. Bet man be galo gaila.

Kita – apie moterį, aprašiusią savo, berods, trečio vaiko abortą. Viskas tokiam meniškam lygy. Kaip dabar madinga. Paleidimo iniciacija. Pakankamai sąmoningai. Gulėjo apsikabinusi savo kitus vaikus, žiūrėjo filmą, su meile, kaip ji rašė, praradinėjo tą gyvybę, nes kai ne laikas. Ne laikas tau, vaikeli. Man – šlykštu. Gėda. Liūdna. Pikta. Man sunku būti nešališkai, kai taip suromantizuojama žmogžudystė. Aš įsivaizduoju tik gyvybę. Tą, kuri buvo mano echoskopo nuotraukose nuo pačio mažiausio užsimezgimo. Ta, kuri milijoniniu greičiu auga. Kabinasi į gyvenimą. Į MAMĄ. Kuri sako – ne, vaikeli. Tau – ne laikas. Tu žinai. Ir, su meile apkabinusi jau gimusius savo vaikus, kaip pati sako, su meile atsisako dovanoti gyvenimą per savo kūną tam bejėgiui. Man taip taip taip gaila. Kiek žmonių negali susilaukti vaikų. Kiek žmonių svajoja. Kiek žmonių turi daug ar po vieną. Bet čia – dėti foto kilimėlio, ant kurio iškraujavai savo negimusį kūdikį. Viską taip sakralizuoti. Kaip partnerio uždėtą palaikymo ranką. Bet juk čia – žmogus!…. Suprantu, kad per ritualus lengviau išgyventi. Bet pats sprendimas buvo priimtas mamos. Ir abu tėvai, kurių meilės vaisius buvo kūdikis – meiliai būna kartu – palaikydami vienas kitą jo nužudyme. Viską skaičiau pakankamai seniai. Bet žinutė buvo tokia stipri, kad iki dabar negalėjau apie tai rašyti, įvardinti. Pati sau. Stengiuos vengti smerkimo. Nes juk nežinau visko. Bet, kita vertus, negaliu prarasti teisės į savo jausmus ir vertybes. Į tai, kuo tikiu. Kas esu. Man taip gaila to negimusio vaikelio. Kad jis negalėjo pereiti pas kitą mamą. Kuri jį priimtų. Kad jo jau seniai čia nėra. Ir nebus jo juoko, jo augimo stebuklų. Jo ropojimo. Jo gugavimo. Viso to nebus, nes mama to atsisakė. Nesutiko būti tiltu iš nebūties į būtį. Iš ten į čia. Į gyvenimą. Vėl, stengiuos nesmerkti. Bet man be galo gaila to negimusio vaikelio.

×××

Tokios užsigulėję mintys išlenda. Kada įtampa gyvenime atslūgsta. Kada su šokoladiniu vafliu, prasiveržia šeimos saugumo jausmas. Tos iliuzinės trapios būties ir buities akimirkos. Leidžiančios būti savim ir panirti kitame, jame pailsėti. Kad, išnėrus, pasikrovus, vėl jausti tą šeimos energijos apsivalymą. Ir savo energijos susluoksniavimą ir, kas užsigulėję – išėjimą.

×××

Už šeimos šeštadienius. Nors tik trečiadienis.

Už gyvybę, kuri užsimezga, nežiūrėdama į kalendorių. Kuriai kiekviena diena – šeštadienis. Taip norisi gimti.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s