Blog, Mintys apie Lietuvą:

Auksinis ruduo

Toks yra tik Lietuvoj.

Šiugždenu kojomis lapus ir jaučiu – tas pats takas, kkur vėžinau miegantį mažą kūdikėlį ir paaugusį kūdikėlį. Tas pats apmąstymų ir ramybės laikas. Vienatvės.

Auksinis ruduo nusėda sieloje.

Jis – kartu su sena radija, tyliai virtuvėje grojančia M-1 plius dainas ir langu į parduotuvę, temstantį pažeme slenkantį vakarą. Sodrų. Su kurpinėmis mokinių. su skubančiais iš darbų. Su kažkur – gal atminty – smilkstančiais dūmais.

Kaip aš tave myliu, Lietuva.

Šios meilės negali pakeisti net meilė vaikui.

Nes jos abi vienodai šventos.

Džiaugiuosi, kad mano vyras sutinka bent kas keletą mėnesių vykti tuo nepatogiu ilgu ir sudėtingu mums – šeimai su mažu vaiku – maršrutu. Iki mano Lietuvos. Ir dar keletą dienų iki mano kaimo. Be jokių kelių vonių, kaip kad čia, Ispanijoje. Aprūkusiais langais ir sienom. Tikrai ne prabangos ir komforto (nors jis komfortą mėgsta). Ačiū.

Ši nepatogi kelionė atgaivina mano sielą. Ir nors nelieka laiko tuo metu viską reflektuoti, prisiminimai išlenda gerokai vėliau. Jau išsikrausčius lagaminų tašes. Jau nurimus buities reikalams ir naujiems užsiėmimas ir atsakomybėms dabar, realiuoju laiku.

Kartais aš galvoju. Už ką tu, Lietuva, mane taip myli. Juk, rodos, nepadariau nieko tokio gero tau. Nors vis galvoju apie tai.

Visada kažkas pasiseka. Kažkas padeda. Kažkas susiklosto, grįžus į Tėvynę.

xxx

O tas sodrus aksominiai dūminas rudens vakaras. Kai iš troleibusų skuba į namus po darbo žmonės. Kai tokia murzina tamsa smelkiasi kartu su šaltuku. Iki kito ryto.

Kuomet, prabudusi pamatysiu beržus. Šįkart – auksinius. Ir dar žalius. Kas dieną -valandą kitokius. Saulėje. Kiek dar metų man liko jais gėrėtis? Nors ir trumpam grįžome. Čia – mūsų vieninteliai tikrieji namai. fiziškai. Ir todėl, kad mano širdis visada didele dalimi yra čia.

Ir gyvena savo siurealistinį gyvenimą.

Kūnas – Ispanijoje. Siela – su vaiku, vyru Ispanijoje ir – su Lietuva. Lyg gyvenant ir ten, mūsų namuose mūsų šeimos paralelinį gyvenimą. Su tingiais pusryčiais su grikių košė. Su skubėjimu pas logopedę. Su važiavimu greituoju autobusu. Su ėjimu į vaistinę. Parduotuvę. Vaikas sako,,Olia’. ,,- Sūneli, čia sako Labas žmonės”:), Vaikas su vežimuku mus neblogai apiperka. Grįžtame į namus. Visiškame daiktų bardakėlyje gaminame valgyt. Vaikas eina miegelio. Mes tvarkomės. Dėžės, krepšiai, tyliai taip ir nesulaukia antrą kartą mūsų šįkart upė. Taip ir nevažiuoju dviračiu. Taip ir nepraeiname savo takučiu. Nuo vaiko gimimo pramintu.

Mano pasirinkimas. Apjungti dvi valstybes. O kaip tai padaryti, jei širdy yra vietos tik vienai :)?

Žinojau, kad šis grįžimas bus kitoks. Kupinas reikalų. Labai daug dėžių ir kraustymuisi laiko.Mažai laiko su savais, viskas pagal planą. Dėl to net nenorėjau grįžti. Pasitiko ne toks butas, kokį palikome. Be mūsų daiktų. Tuščias. Aš, pasigavusi ausies uždegimą lėktuve, sėdėjau prieš veidrodį, prie nuomininkų perstatyto vaiko staliuko, ir valgiau. Stebėdama save kitokią – ispaniškai savos pirmąją versiją atradusią moterį. Išsikroviau kuo greičiau visus daiktus. Nuotraukas. Žaislus. Lėkštes. Kad vėl jaustume, kad namai priklauso mums. Taip ir nutiko. Ausies uždegimas praėjo, pamestas auksinis žiedas buvo atsiimtas, vaikas pakrikštytas. Ir – atėjo metas išvykti.

xxx

Ir iš viso to laiko labiausiai ilgiuosi tų kelių minučių – vaikštant lėtai pro auksinius lapus.

Jose sutilpo mano buvimas Lietuvoje.

Mano motinystės kelionė.

Mano svajonė turėti su vyru kavinę prie upės. Kavupę :). Vis svajoju apie ją.

Ją – kaip liudininkę mūsų kelio. Mūsų tėvų ir poros kelio. Mūsų pasivaikščiojimų. Kavupė stovi man akyse. Dviejų aukštų. Be alkoholio. Su kavos skaniu kvapu, pagalvėlėmis antrame aukšte. Krosanais. Ateinančiais draugais. Mumis su vyru – einančiais namo – vos kelios minutės.

Mūsų sūnelis jau paaugęs. O mažąjį lialiuką, apie kurį tik svajojame (labiau svajoju aš) – lengvai užmigdome vežimėlyje.

Svarbiausia – visa šeima kartu. Ir atsakomybės mūsų bendros. Daug laiko kartu. Trynimosi, buvimo, pokalbių.

Kartais atrodo, kad nedirbame.

Nes mes abu su vyru mėgstame plepėti. Mylime žmones. Ta dalis atrodo kaip pramoga.

Kartais atrodo, kad tiesiog ateiname susitikti su savais.

Draugais. Prie kavos. O – ant kalno – mūsų namai. Tame paskendusiame rūke. Tokia ta mūsų ir mano Kavupė.

Tokia ji – pamažu gimstanti svajonėse. Kurdama šį blog’ą galvojau, kad Kavupės logo bus šie trys paukšteliai. Simbolizuojantys mūsų šeimą.

xxx

O kol kas esu čia. Pamažu nustoju priešintis gyvenimui. Ir, kaip psichologė sako, panašu, kad esu tėkmėje, tokioje gyvenimo upėje. Prisimenu laiką, kai ieškojau atsakymų, kodėl viskas atrodo sustingę, o aš užstrigusi.

O vakar štai sapnavau sapną. Kad pasakoju vyrui (o jis, kaip visada, sunkiai sukaupęs dėmesį pusės negirdi 🙂 – svajoja kažką :)), kaip jog manyje paskutiniu metu trūksta vienos jėgos – potvynių ar atoslūgių – neapsisprendžiu.

Galvoju, ką tai reiškia. Buvo ryškus sapnas.

Mano / mūsų Kavupėje ateina daug ispanakalbių. Dirba Vandos sūnus ir pati Vanda. O jei nori – ir jos dukra. Mes – atviri užsieniečiams. Nes ir patys esame mišri šeima. O labiausiai – apjungiame ispaniškai kalbančias mišrias šeimas. jie mums geriausiai pažįstami. Jų vargai ir džiaugsmai. Jų mentaliteto suderinamumai poroje ir vaikuose.

Tokią Kavupės viziją turiu.

Viziją, kurios, ko gero, neatstovėjau pernai per Kalėdas. Bet, gal taip norėjo ir Dievas. Kad išvažiuotume į Ispaniją. Ir aš nugalėčiau savo blogąją praeities patirtį.

xxx

Einu iš ,,Thomas Phillips” namo – sutemę purvinai taip. Jaukiai man. Namie – mano vyrai. Eisiu tvarkyti balkono ir pagaliau įžiebsiu nusipirktą balkonui kalėdinį žibintą.

xxx

xxx

Toks mano paralelinis gyvenimas vyksta dabar Vilniuje.

Kol mano kūnas čia – Ispanijoje. Vaikas miega. vyras turi grįžti iš darbo.

Ir niekas netrukdo svajoti. Iš pačių širdies ir sielos gelmių.

xxx

Ir realybėje beliko sugalvoti, kaip sudėlioti ribas kaimynui iš apačios. Prieš išskrendant mano vyrą pavadinusiam beždžione. Žinoma, juk užsienietis, nieko nesupranta. Nes mes triukšmavome kraustydamiesi. Visada jiems užkliūvam. Nes turim mažą vaiką. Nes vaikas keliasi anksti ar žaidžia per garsiai. Nes neturim kiliminės dangos per visas grindis. Nes mums visą naktį riekėjo į rūsį nešti dėžes, o ne miegoti, kaip kad būtume svajoję… Šįkart sukilo baisus pyktis. Ir šaukiau tam kaimynui pro langą. jis – pro pirmo aukšto langą šaukia mano vyrui (,,Tu ką – tu įsivaizduoji vienas čia gyveni? eik tu, beždžione tu…”), o aš – pro antro aukšto langą (jis, beje įnirtingai apsimetė manęs negirdintis, gal panašiai taip, kaip mano vyras kinkavo galva į jį žiūrėdamas ir nepratardamas nei žodžio) – ,,Aš viską girdžiu, policiją iškviesiu, kodėl apsimeti, kad manęs negirdi…” – Bejėgiškumas ir skausmas, kad MANO LIETUVOJE taip gali skaudinti mano šeimą, mano žmogų…. Net nepajutau, kaip nuskriejau žemyn laiptais. Nemigo naktis davė savo – buvo sunku šį kartą, kaip visus kitus – nuryto nuoskaudas, apsimesti, kad viskas gerai ir būti mandagiems su tais, kurie patys taip nesielgia. Paskambinau į duris. Negirdžiu skambučio. PABELDŽIAU taip kad visa laiptinė girdėjo. Aštunta valanda ryto. Atidarė jo žmona. Kuri ne kartą mane kankino dėl visokių capsinčių kranų, o kai prakiuro mūsų vamzdis pirmo karantino metu – tai buvom vos ne kalti dėl ją vos neištkusio širdies smūgio. Vos neištikusio. Ir, žinoma, visa tai kontekste – ,,tik tu ant manęs nepyk, aš nieko prieš tave neturiu”’… Ne. tik esu tavo budelis-kankintojas. Nors nieko prieš tave neturiu…

Taigi ši buvusi mano cerberė kaip katė atidarė duris. Matyt, nesitikėjo tokio mano tono ir įtūžio: ,, Viskas, iki dabar kentėjau, viskas. Mano vyras beždžionė?????” – tiek tesugebėjau iškošti pro sukąstus dantis, visa drebėdama. Ir išnešiau savo kūną iš ten. Kad neprišnekėti nieko, dėl ko vėliau gailėčiausi. Tiesiog turėjau pasišalinti, kad nusiraminti, jaučiau tai. Dar ilgokai visa drebėjau. Buvo taip skaudu, pikta.

Dabar galvoju. Negalėsiu net mintyse turėti savo Kavupės, jei nesugalvosiu, kaip išspręsti šią kaimynų bėdą. Kuri tęsiasi jau ilgai.

Tiek pykčio viduj. Į tai, ką jis pasakė – ,,Tu ką, galvoji čia vienas gyveni” – si savo rusišku akcentu, žeminančiu tonu. Galiu garantuoti, kad niekada to nebūtų pasakęs drūtam lietuviui, nuo kurio būtų bijojęs ,,gauti į galvą”. Ar rusui. Ar lenkui. Bet tokiam ispanui, kuris visada linkčioja galva ir nesipriešina. aišku, kodėl ne. Kuris nepradės jo vadinti necenzūriniais žodžiais, kaip mūsuose įprasta. Galima jį ir įžeidinėti. Jis toks beteisis šiek tiek. FUI. Taip ir verda širdy. O tu ką – vienas gyveni? Nepastebėjai, kad čia ne Turniškės, o sovietinių namų kvartalas? DAUGIABUČIŲ. Žinoma, bet kada gali išsikraustyti į NAMĄ – NUOSAVĄ. Žinoma, patogiau buvo, kai gyveno senukas virš jūsų. Kuris, turbūt, mažai kokių garsų skleidė. DAUG patogiau nei šeima su mažu vaiku. Bet aš šį kartą sugalvosiu planą, kaip apginti savo šeimą savo mylimoje šalyje. Nes, jaučiu, šis nuolankus modelis – tai tas pats, kaip gerbti valdžią, kuri negerbia ką išrinkusių. Tas pats kas nematyti neteisėtų veiksmų, nors studijavau teisę. Tapatinti įstatymus su teisingumu, kai jie pažeidžia žmonių teises. Elgtis pagal kažkieno suinterpretuotas indų vedas ir būti nuolankiai tada, kai reikia rodyti nagus. Gimdyti ant nugaros, nors pripažinta, kad tai – nepalankiausia poza, nes kitaip gali kilti konfliktas, o jug gydytojai visada teisūs. Gydytojai, politikai, kaimynai. Visi. Visi viską žino.

NE. Vat ir ne. Su visa pagarba jums, gerbiamieji – užtenka. Užtenka lipti ant galvos. GANA. VISKAS. STOP.

xxx

Taip pat, kaip ir stop vyro sesei, aiškinančiai, kaip auklėti vaikus, nors jos vyresnėlė tiesiog bjauriai elgiasi ir visko pavydi, nors jau nėra toks mažiukas vaikas. Ir dabar jai sako – sharing is living. Hmmmm. Nu kažkaip neskamba man tiesa, transliuojama namuose.

Arba mano uošvienė, kad ir kaip bandydama padėti – vis peržengdama liniją ieškodama kur man dirbti, kur ir kada eiti mano vaikui į darželį. Ačiū. Nereikia.

xxx

Tai toks tas ratas. iki mano Kavupės.

Panašu, kad dabartiniame rate – pasipriešinimo priespaudai ir išsivadavimo iš cerberių nata.

Kad Kavupė būtų laisvoje Lietuvoje laisvų širdimi ir siela šeimininkų. Be baimės užpykdyti dėdę kaimyną. Ar uošvienę.

Kavupė moko mane eiti savo keliu. Tuo, vadinamu, nepramintuoju.

Nelengva….

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s