Blog, Mintys apie šeimą:

Mano motinystės kelias

Kaip apginti save neįskaudinant kito?

Man kyla toks klausimas. Ir kartu beprasmis vakarykščio pokalbio kartojimas mintyse. Atsakant tai, ko nepasakiau vakar. Nenorėdama įskaudinti. Ar tiesiog galvodama, kad piršti savo nuomonę nelabai turiu kompetencijos. Kito asmens darže.

Bet. Kai kitas asmuo taip negalvoja. Ir jaučiasi drąsus lįsti į tavo asmeninį gyvenimą. Kas tada?

Kaip man auginti vaiką. Kada mano vaikas turi ar neturi eiti į darželį. Nesąmoningas o gal sąmoningas prilyginimas kažkokiai mamai, kuri nenori leisti savo vaiko į darželį, nes turi savo traumų. Niekada nebuvo per visą tą laiką nuo vaiko atsiskyrusi. Ir ką gi aš veiksiu su vaiku, kai lis?

Lyg būčiau užgrobusi savo vaiką.Lyg negalvočiau apie jo ateitį. Lyg būčiau bloga mama. Ir ne, jos nežiūri su manim nuolat teliko. Jei toks buvo klausimas.

Ir per tas akimirkas pajutau apie be manęs, bet apie mane įvykusius pokalbius. Kokia aš, ko gero, traumuota, kaip keista, kad tiek laiko praleidžiu su savo vaiku, o tai negi aš vaiko į darželį neleisiu ir atribosiu nuo vaikų.

Aišku, kai kontekstas, kad mamos vaikus daržely palieka 4-6 mėnesių… Ir kai darbas ir daug pinigų yra perduotos šeimos vertybės. Kai mama matyta nuolat skubanti, grįžtanti naktį su tėčiu iš darbų. Niekad nesibaigiančių. Kontekstas suprantamas. Ir genetika. Bet kur visame tame esu aš?

Su savo vertybėmis auginti vaiką prieraišiai. Su savo žiniom ir tikėjimu apie ypač pirmųjų trejų metų svarbą. Apie pasirinktą labai sąmoningai prioritetų tvarką. Kad šeima ir vaikas man dabar yra No. 1. Ir tau nėra auka ir aš nesu vargšelė. Kad, atseit, negaliu pagert su draugėm kavos ar vyno (kurio iš vis nepasiilgstu). Kad negaliu palikti vaiko svetimiems ir išlėkti į darbą, kurio, atseit, taip pasiilgau. Nes be jo neturiu aukštos savivertės ar, atseit, jaučiuosi atskirta ar nieko nedaranti ar bukėjanti. Su visa pagarba taip besijaučiančioms – aš taip nesijaučiu… Atsiprašau, jei ką nuvyliau. Nes neatitinku jų gyvenimo šablono. Apie sėkmingą, darbuose besisukančią mamytę. Kuri grįžta pakštelt vaiko prieš miegą. Ar lekia pasiimti po darželio, kad pabūti su vakarienės gaminimu ir prausimusi visai pavargusiai vos kelias valandas kartu. Atsiprašau, kad aš nesijaučiu, jog nuo buvimo su vaiku tuoj išprotėsiu. Jog man įdomu būti su juo. Jį stebėti. Stebėti jį besikeičiantį. Drąsėjantį kontakte su kitais. Besimokamtį užmegzti ryšį. Prieinantį ir kalbinantį savo kalba nepažįstamus žmones. Ir kaip intuityviai iš visų dažnai atsirenka mielus ir gerus pašnekovus, juo besižavinčius. Matyti kaip atranda bendrystę su vyresniu be galo draugišku berniuku. Nes, kiek kartų čia, kitame krašte, buvo atstumtas, jai norėjo draugauti. Netiesiogiai. Kartais tiesiog ignoruojamas. Ir ne, man neatrodo vaikai čia super draugiški vien dėl nuostabiojo darželio nuo gimimo. Ir tai yra svarbu. Ką dabar rašau. Nes tai yra apie mane. Apie mano pasirinkimus. Apie pagarbą savo vidui.

Man buvo didelė laimė turėti laiko išmokyti sūnelį pasiprašyti į tualetą. Ir tai nereiškia, kad buvo lengva Su jo vienu momentu gėdijimusi ir priešinimusi. Bet aš jaučiuos daig daugiau išmokusi per šią pamoką mums, nei per keturis teisės studijų metus. Išmokusi pamoką, atrasti būdus, kad jam būtų malonu eiti į tualetą. Atrasti jo gėdos jausmą. Gėdijimąsi. Parodyti filmuką apie kaip ir agurkas ir pomidoras kakų daro. Kaip ir lialia kakų daro (matyti jį susigėdusį ir užsidengusį akis). Pasiūlyti palaukti už sienos, koridoriuje. Kad jam nebūtų taip gėda. Kad jis galėtų pasislėpti taip pat, kaip buvo įpratęs savo kamputyje, savo slaptose vietose, kur jautėsi saugiai, kakoti į pampersą. Kaip jis džiaugėsi pirmą kartą pajakojęs į tualetą! Kaip didžiavosi!!!! Kaip vėl sėdosi!!! Aš nebuvau tokia laiminga nei vienam savo darbe, nei šiom mini akimirkomis. Kurios praeis. Kurios negrįš. Liks tik (net) mūsų iš šių akimirkų kurtas ryšys. Kurį aš renkuosi kurti dabar. Kokio jo noriu aš – tą ir renkuosi daryti dabar. Nes vėliau tų gudruolių, kurie man patarinėja, nebebus.

Kurie su džiaugsmu sako, va va, nebevalgo tavo vaikas brokolių, tik saldumynų nori. Taip su visais vaikais vyresniais yra. Ir kaip man paaiškinti, kad tai mano ir sąmoningas apsisprendimas. Ne brukti tik sveiką maistą, kai esame gimtadieniuos ir visi valgo aplink saldumynus, ar net namie, kai vaikas nori diodio (ledų), susikurti su juo tą sėdėjimo ant sofos ritualą. Kuris jam yra daugiau nei ledai. Tai yra autonomija atsidaryti šaldiklį. Gauti, ką nori. Bendrystė su suaugusiu, mama, dalijantis ledais ir akimirka. Jo norų gerbimas.

Aš pasirinkau tai, kaip mažesnę blogybę. Po vaiko klykimų, kuomet namuose ar kitur esantys saldumynai jam, kažkodėl, neprieinami. Tai ir leidimas pajusti lygiavertiškumo jir priėmimo bei teisingumo jausmą.

Mano idealiam pasauly, jis ir dauguma valgytume brokolius. Bet to neatradau, kaip sukurti.

Aną dieną nemažai buvome namie. Po ilgo laiko vis išėjimų kažkur. Ir kaip atsigavau ir aš ir vaikas. Taip reikėjo to laiko dviese. Daug žaidžiant. Myluojant jį kaip mamai katei ir sakant niauuuu (kaip mielai jis sako vietoj miauuu). Ir kaip jis dar to niauuu norėjo. Kaip to mamos-katės prisiglaustymo nosim prie jo plaukučių. Kaip vėliau, virtuvėj prie durų jis atliepė miauu, o akutės kaip žėrėjo! Kaip tikro katinėlio!

Kas man gali pakeisti šias akimirkas?

Koks darželis? Kokia auklė?

Jos neįkainojamos man, kaip mamai. Savo buitišku nenušlifuotu grožiu.

Ir man labai daug reikia mokytis. Apie pagarbų ryšį su vaiku. Kaip ir pagarbos sau. Apie trigerius-emocijas? kurias vaikas iškelia. Ir aš suklystu – pratrūkstu, pametu savo gražųjį įvaizdį. Ir tampu tiesiog dar viena pavargusia ir neatlaikančia vaiko emocijų mama. Ir tai mano didžioji gyvenimo kelionė – per užspaustus jausmus, neatlieptus poreikius, sustingusį siaubą. Emocijas. Kurią privalau pereiti kasdien vs gerėjant, kitaip negalėsiu būti ryšyje su vaiku. Negalėsiu jam duoti daugiau, nei gavau. Tad einu vis klupdama ir šią kelionę.

Taip išrašius sau apie save, nurimstu. Nes suprantu, kad, pasikeitus įstatymui, burkos tampa privalomos. Bet jos nėra tavo esybės dalis ir neišnaikina laisvės noro. Tad turiu matyti, kur esu aš, o kur – primesta valia save, tikrąjį, pridengti.

Aš noriu, kad vaikas eitų į gyvenimą plačiais žingsniais. Kaip viena moteris pasakė – jausdamas ir už tūkstančių kilometrų užnugarį – tėvus. Ir tas saugumas – tai mažiausia ir kartu gražiausia dovana, ką galime duoti. Susidedanti, kaip puzlė, iš daugybės miegelių, žaidimų, buvimo čia ir dabar, ėjimo į laukutį (kas kartą vis kitaip). Ir jis susideda iš praleistų ant minkštų kvadratų laiko, saulės atšvaitams iš kito kambario pro duris šviečiant. Pietinė saulė. Vaikystės saulė.

Ir, galbūt, su antru vaiko kitaip norėsiu. Galbūt po metų kitko norėsiu. Bet dabar nenoriu kitko. Noriu savo motinystės kelio. Noriu išgyventi savo etapą. 100%. Pirmo vaikelio auginimo etapą.

Dieve, padėk man mano motinystės kely. Padėk man užauginti sveiką, laimingą, einantį savo autentišku gyvenimo keliu, vaiką.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s