Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:, Moterų portretai:

,,O netolies, degė laužai…”

Foto iš http://www.pinterest.com

Čigonės žino, ką daro.

Jos šoka, o laužai dega. Jos dar neprarado savęs. Savo laukinio šokio. Su gėlėtu sijonu ir rudais ilgaauliais batais maža mergaitė vėtroje bando atkartoti.

,, O netolies, degė laužai

O netolies – šoko, dainavo.

Mums tos ugnies – buvo mažai.

Mes džiugesy paskendome visi”.

Einame čigonų gatve. Su mama. Su mama virtuvėje. Aprūkusiais langais dainuojame. Ir tik mūsų balsai. Kaip ir mamai skaitant Žemaitę šaltą liūdną žiemą.

Duetas. Mama ir dukra.

Susilieja galinga audra. Nors minutei. Nors sekundei.

O maža mergaitė vėtroje šoka.

Skalbiniai ir čigonių šokis. Laužo liepsnos. Aistra ir tikra meilė.

Suodini kubilai.

Geltonas ledų kioskas ir šokiai kultūrnamy.

Kažkoks balius, gal net neįvykęs.

Prosenelio arklys, kažkur bėgęs nurūkęs, už baliaus šiltų užuolaidų.

Ten, kažkur – bėgo nubėgo jo – prosenelio – jaunystė. Malūnas – jo darbas. Močiutė, sudavusi savo dukrai per veidą. nes skubėjo. Suko, sukasi, skrieja ratu. Kartos. O čigonė vis šoka, o maža mergaitė vis sukasi. Savo rudais batais ir savo siūtu sijonu. Gėlėtu.

Sūkury, vėtroj. Savo, kartos, moterų. Savo jausmų ir aistrų. Savo užgniaužtų kūrybų ir analizių.

,,Jau nubėgo rudenio palaukėj…”

Karšta vasaros naktis, o gal šalta. Norisi dramos. Jos taip pripratęs jaunas kraujas.

Kur mano suodini kubilai, kur mano gruziniškas kraujas, kur mano Sankt Peterburgo bokštai, kurie buvo tik sapne? Kur mano kūryba, niekada neišlaisvinta? Ar po aprūkuusiu langu liko? Ar ten, kur mama dainuoja duetą su dukra.

,,O netolies degė laužai, o netolies šoko dainavo”.

Pirmas vaikinas, jo kvapas jaučiamas. Kaip karšta šešiolikmetė vasara ir priėjęs pakalbinti gatvėje jis.

Bevardis.

O gal tas, kuriam ploviau aš rankas.

Tai, kas neišsipildė. Tai, kas nebegrįš.

Kur ta mano jėga, kuri smilkstant ugniai krosny atsimušė į kraujo mačiusias sienas? Kur ji? Ar ji išsigando agresijos ir dingo? Su mamos daina susijungė dukros daina? Ten, kažkada, mažoje virtuvėje.

,,O netolies, šoko – dainavo”.

Kur – tas jausmas – tas vaikystės, netobulos jaunystės saldumas?

Tiesiog praėjo-ėjo?

Kur tas autentiškumas?

Mama, padainuokim dar kartu. Šitą mūsų dainą. Kurią šiandien dainavau sūneliui.

O jis taip sukluso. Matyt, kažką kabina. Ši daina.

,,Troškom vieno – ne smilkti, o tik degti”. – Gyvenk gyvenimą, sūnau. Šok šokį. Dainuok dainą. Ne smilk, ne rusenk.Kaip aš…. Kaip mano mama.

Šis noras būti ant Šeškinės stogų, Naktį. Vienai ar su tuo nepažįstamuoju.

Sudegti. Ne suvysti.

Sudegti aistroje. Sudegti šokio liepsnoje, sudegti kūruyboje, sudegti akimirkoje, sudegti ten, kur nėra apskaičiavimo, kur nėra atsakomybių, ramybės. Nieko.

Mamos sodrus balsas, mokomai dainuoja. ,,Ša – paklausyk”. Ir maža mergaitė klauso. Kad ir kaip suaugusi ji pyks, ji jau visko priklausė, viską išgirdo. Ir liks geležinkelio tiltas po pirmos ginekologės apžiūros. Ir liks nupirktas šokoladas. Ir liks kelionės į Kauną. Ir liks maži mamos ir dukros santykių trupiniai, neužgožti tėvo.

Žemaitė. Dainos. filmai. Knygos. Traukinys. Tiltai. Kaunas, kad ir koks jis dabar nėra artimas. Braškės vasarą ir būtinai per gimtadienį. žiedlapių uostymas. Kaip mama moka tik mama taip moka. taip eiti ir ranka nieko negalvodama skinti šakeles ir lapus. Vis eiti prie pat gyvatvorių, ne kelio viduriu. Tik mama taip parbėga, su pašto taše ant peties. Tik mama dėl manęs padeda maisto. Kad tik pavalgyčiau. Paauglė būdama. Surašo rašteliu, kur kas yra. Suslegia.

Mama, neišeik. Neišeik, parašau, nes aš tau dar neatleidau… Prašau tavęs. Tas paukščiukas, atsimušęs į langą, prašau, tegul nebūna tu. Nes be visų svajonių padaryti nuvažiuoti sutvarkyti, turiu svajonę dar tau atleisti ir ramia širdimi būti gyventi su tavimi. Būti tau dėkinga, tave gerbti.

Sėdėjimas kamputy su megzta geltona pagalve. Kai tu su tėčiu žiūri teliką.

Tu, mama, man buvai pati gražiausia. Už Linos ir Rūtos mamą gražesnė. Ir ne, tu neturėjai ūsų. Jos nieko nesuprato. Myliu tave. Ir man taip gaila, kad mes nemokame būti kartu. Kad negalime sėdėti ir dainuoti. Visada. Ir kad dainos sūkurys pasiglemžtų viską. Liktų tik laužai. Tik tirptume plauktume…

Tu buvai ligoninėje. Kai aš buvau tokia kaip Matukas. Kai jis gimė. Kas čia per stebuklas. Šitas gamtos ratas. Kas čia per stebuklas. Kas čia per kelionė mūsų, mama. Tokia netobula ir žemiška. Matau, kaip tu tolsti. Tuo geležinkelio tiltu. Viena. Suvargusi. Neišeik, mama. Prašau.

Čigonės vis sukasi, padelkos, ugnis, suodžiai, tamsi naktis, dainos, balalaika, katilai, aistra, gyvenimas, močiutė, prosenelis, tėtukas, tu, malūnas, namai, stotis, tolsti jau, mažėji, neišeik… Nenoriu mirti. Nenoriu, kad tu mirtum. Neišeik, prašau, mama. Nepalik manęs, su šia neišdainuota mūsų daina. Mūsų nesudegintų iki galo laužų. Gyvenimo laužų. Kurį kurstėme, o kažkada jis suruseno ir gal net visai užgeso. Mūsų santykių laužas.

Ten buvo mėsinė, tada makatynas, tada dar kažkas, tada tas namas sudegė ir kažkodėl vadino jį prancūznamiu.

O tos plytelės. Name prie kapų, į kurį vedeisi mane susisiūti basutes. Kokios senoviškos, kokia pilis. Verandoj sėdėjo moteris. Tu visada užkalbindavai ir rasdavai išeitį gatvėje. Su tavim tiek bobučių pamilau. Tiek aplankiau.

Mama, mama, mama,…

Artėja laikas grįžti į Lietuvą.

Kaip aš bijau.

Tavęs nepamatyti.

Arba pamatyti ir vėl susipykti…..

,,Na na nanai nanananai..”- dainuoja maestro, kurio jau nebėra.

Kaip ir visi mes einame pro ta kapų namą gražiom plytelėm. Į nebūtį.

Mama, kur tavo jaunystė? Kodėl ji negali dabar imti ir grįžti? Kur tu, kai tau trisdešimt penkeri, o man jau dešimt oho… O mano vaikui dabar dar tik du…. Kokia tu buvai tada suaugusi ir kokia aš dar nei šiokia ne tokia jaučiuosi….

Kur jūsų baliai, įvykę ar ne taip įvykę ar taip ir neįvykę Kur jūsų degimas liepsnoje, toj trumpoj jaunystės akimirkoje?

Ar tu rūkei todėl, kad nusivylei gyvenimu? Nes aš jau buvau paauglė, o tėtis gėrė? Ar tu jautei tuštumą ir skausmą? Ar tau buvo įgrisusi pilka buitis ir sunki kasdienybė bei pinigų trūkumas, kad nėra iš ko ar ką gaminti?

Mama, gyvenu daug geriau už tave. Ir vis tiek kažkiek esu priartėjusi prie realybės. Buitiškumo ir amžiaus. Kokią tave prisimenu. Grįžk. Prašau.

Kaip tau patiko vienas raudonskruostis vaikinukas, kartais gailiuosi, kad jo neišsirinkau vien, kad tau įtikčiau. Kad būtum laiminga Tada dar buvai mano didelė mama.

Tada dar nejaučiau neapykantos tokios, kaip dabar už visas nuoskaudas, kurias negaliu pamiršti, paleisti, atleisti. Atleisk man, mama už mano netobulumą.

,,O netolies, degė laužai”. Griuvo sugriuvo. Sovietų sąjunga, tavo jaunystė, tavo svajonės, tavo negimę vaikai.

Mama, myliu.

Telikas įjungtas. Čigonės šoka nakty. Maža mergaitė mokosi iš jų gyvenimo. Kol mama, užgesusiom akim dainuoja šią dainą. Arvira širdim ir kraujuojančia tą akimirką. Ji negali mergaitei perduoti stiprybės, moteriškos, ir čigonių klegesio. Jų vikrių kojų, gudrių akių, aštrių dantų ir karšto kraujo. Mama pavargusi.

Tai mergaitė mokosi iš čigonių telike. Ir tie smulki momentai įsirėžia. O dabar atminty lieka išblukę nuo ašarų mamos akys – paraudę, su dramom rūsy, miegamajam, kieme, visur. Su nemokėjimu apsiginti. Mama, tai buvo mūsų visų šeimos drama. Mamos širdis ilgisi čigoniško gyvenimo, o akys – stiklinės. Ji nebeturi ką duoti.

Nebepykstu už daug ką. Daug ką sugebėjau suprasti.

Myliu, mama.

Gal tik negaliu atleisti tau, kad nepakėlei sparnų, kad nematei, kokia tu buvai graži. Man, vaikui. Ir iš tikrųjų. Kaip aš tave mylėjau. Kaip, kad ir ką bepadarytum visada širdy buvau už tave. Net ir po didžiausių tavo klaidų. Tu man buvai kažkur už tų čigonių nugarų. Bent jau aš norėjau, kad taip būtų…

Ten, kur tu buvai – ,,netoliese šoko, dainavo”.

ir gyvenimo ratas sukasi. Paslaptingas. Gimsta ateina miršta.

Vilniaus gimdymo namai susisieja su Vilkaviškio. 2019 su 1986. Laisva Lietuva su sovietine. Laikmetis keičia laikmetį. Bet, gimties stebuklas ir, ta mergaitė, su kailine liemene, ant kėdutės prie pečiaus, besimokanti iš mamos dusinančios širdį ir sielą draskančios, neišsiveržiančios visa gelme aistros gyventi – išsipildo. Gimti ir gimdyti ne iki galo. Ratas sukasi. Karta keičia kartą. Mergaitė bando nugalėti savo likimą. Bet kortos ne tos, čigonės šypsosi, varažija.

,,O netolies, degė laužai, o netolies šoko dainavo, mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Mergaitė sugalvoja, kad reikia princo, Slapta nujaučia papilve didelę laimę priešingoj lyty. Klysta, atsiduria ten, kur mama – vidum, nes kitaip nemoka. Mokosi kitaip. Supranta mamą, bet neatleidžia, nes neturi pakankamai išminties.

Mama, kodėl tavo geriausia draugė mirė?

Kur dingo mūsų ėjimai pas ją ir mūsų moteriški pokalbiai? Dažniausiai – nelaimingi. Apie jos ir tavo blogą vyrą.

,,Mums tos ugnies buvo mažai, mes džiugesy paskendome visi”.

Sukasi sukasi ratas. Kur dingo tie metai, kai aš dar buvau tavo. Tavo dukra tau priklausanti, dar nieko nesprendžianti, dar nekalta savo buvimu ir savo esybe.

Kur dingo tas tavo didelis kūnas. Kuris buvo kartais erzinantis, bet taip maloniai didesnis už mane.

Ir taip – dabar man nereikia tavęs, kad išgyvenčiau, kaip ir sūneliui nereikės manęs. Bet, vidinis troškimas būti gera mamai – išlieka gal visą gyvenimą, pasąmoningas. Prisišlieti. Pabūti. Atsigulti šalia. Pajausti kūną. O, kai jis kupinas pykčio – vyksta tragedijos.

Mama, nors mintim, dabar tu miegi – siunčiu tau savo širdies šauksmą mūsų dainai. Mūsų ėjimui pro parduotuvę, kur tau už tris litus pirkau labai skanius kvepalus gimtadieniui. Kur vyko kaimynų vestuės. Kur upelis, pro kurį tiek kartų ėjau.

Čigonių statinės. Ir smilksta jose deginama ugnis. Maži čigoniukai stebi savo mamas paišinais veidais ir palaimingai vypso.

Jie nežino, kad mamų širdis kraujuoja, nes rytoj nebus ką duoti valgyti.

Jie paskendo čigonių šokio sūkury, nes ir jos pačios pamiršo, kad rytojus ateis. Sovietų sąjunga žadėjo šviesų rytojų, bet jo nebuvo. Čigonės įprato gyventi į nebūti, kur atimami nepastatyti butai, kur nuvertėja pinigai ir dingsta prasmė taupyti. Kur išeina artimiausi ir niekas nesuloja.

Čigonės šoka ir mama mano linguoja jau žila galvele. Ji – viena. O aš vis mokausi gyventi. Kol neišmoksiu – negalėsiu būti su ja.

Mama, palauk, neik taip greitai geležinkelio tiltu. Prašau. Jie tavęs palauks. O man dar labai norisi su tavim pabūti. Mums tavęs reikia. Pabūk.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s