Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Potvyniai ir atoslūgiai

Foto iš: http://www.turismovasco.com

Jaučiu, kai ateinu prie vandenyno čia ir jis mane apvalo. Apvalo tai, kas neapvaloma, atrodo. Tą emocijų sūkurį, šįkart kilusį po parašyto laiško . Laiško tėčiui, kurio jis niekada negaus. Laiško jau nėra. Jis suplėšytas. Taip reikia.

Visada ateinu nieko nesitikėdana. Tiesiog pabūti. Ir jūra išbūna. Mano jausmus. Per stiprius man pačiai. Per stiprius mano šeimai. O to man labai reikia. Kažko, galingesnio, stipresnio už save, už visą praeitį, už to, ko jau seniai nėra, bet ta maža mergaitė dar giliai išgyvena. Ir jūra išbūna. Ir nugali savo stichija mano stichiją. Nes ji – stipresnė, labiau patyrus, ji buvo ir bus. Prieš ir po manęs.

Jūra mane moko. Savo buvimu. Ir savo cikliškumu.Tokiu artimu moters prigimčiai. Kai ją girdime. Potvyniai jr atoslūgiai.

Jai nepaprieštarausi. Jei nori eiti staiga iš vandens atsiradusiu keliu į salą ir nori saugiai grįžti – turi stebėti jūrą. Ir turi paskubėti. Nes gamta nelaukia. Taip pat kaip nepagimdyti vaikai laukia mūsų tik tol, kol gamta leidžia.

Vakar, žiūrėdama į jūrą nieko nesitikėjau. Tiesiog buvau. Su savo vidiniu skausmu. Su savo vidinėm traumom. Su savo klausimais. Tokia karšta vasaros asfaltu ir vogtom avietėm skausmingai dilgčiojanti diena. Pulsuojanti. Be jokių prisiminimų. Tiesiog su vidine įtampa. Užstrigusia karštoj vasaroj. Asfalto smaloj. Tamsiai žaliuos stadiono medžiuos. Stadiono tribūnoj. Tuščioj su nusilaupiusiais dažais. Apleistoj karščiu alsuojančios vasaros rytą. Ir dieną. Jaj pusseserė iškaukši su mamos kabliukais ir raudonom lūpom, o tu jauti, kad taip negerai.

Ištęstoj vasaros dienoj. Kai beveik nepravažiuoja mašinų. Kai visas oras kažko laukia. Zvimbia elektros laidai. Kažkas turi tuoj įvykti, tik niekas nežino kas. Ir ta nežinia zvimbia ore. Nuo vieno miestelio prie kito. Keldama dar didesnę įtampą elektros laiduose. Per laukus. Išdegintus Per tuščius laukus. Pro išdžiūvusią upelio vagą. Pro viauksintį šunį. Namą už kampo. Tarp vienų ir antrų namų, kuriuose esu. Tarp vienos ir antros praeities dėlionių.

Kaip aš visados pasiilgdavau tėčio. Nepaisant visko, ką buvo padaręs. Visų jo klaidų.

Ir tas kelias vinguriuoja. Nuo vienų namų į kitus. Nuo mažos mergaitės vaikystės namų. Močiutės namų. Į tuos, kur bus jos suaugusios, bet nesuaugusios moters apsilankymai.

Vinguriuoja iš labai giliai. Iš įskaudinto vaikų širdies. Įbauginto vaiko akių. Nusčiuvusio vaiko veido. Nakty kalatojančios širdies. Įtampos, tapusios gyvenimo dalimi. Kurią, tik po daugelio metų, suvokusi nėra normalu jausti kasdien. Kiti žmonės gyvena kitaip. Ramiai. O kaip to išmokti?

Įskaudintas vaikas. Matau savo vaiką ir dar geriau įsivaizduoju ir prisimenu save. Koks jautrus imlus patirčiai laikas. Kaip svarbu patirtys ir patirtas santykis. Kaip svarbu saugumas.

Norisi apkabinti man save, mažą. Taip, kaip apkabinu vaiką. Kai jis verkia, o draugė, neturinti vaikų sako:

– Oho, koks charakteris! Oho kokie ožiukai!!!

Nuo kito staliuko matau smerkiantį senyvos poros keturių akių žvilgsnį.

– Na bet jis tik kas ateina ir būtent eina į tą pusę,- tos pačios draugės, psichologiją baigusios, komentaras – atrodo, kad tyčia.

Norėčiau sugebėti taip save apginti nuo kitų, suaugusių neteisių žmonių – save – mažą. Kaip apginu vaiką. Apkabindama. Priimdama. Būdama jo pusėje.

Apkabinti ir sušnabždėti:

– Neklausyk tų tėvų. Jie klysta. Kitaip nemoka. Tu esi nuostabus vaikas. Negirdėk jų konfliktų. Tu dėl jų nekalta. Tau nereikia nieko gelbėti. Tau reikia tik rūpintis savimi. Savo vaikyste. Žaisti. Dūkti. Juoktis. Lakstyti Valgyti. Norėti saldumynų jr nesąmonių. Jaustis, kad esi gera. Pasitikėti savo vaikišku pasauliu. Klysti. Leisti sau suklysti. Daug daug daug kartų. Leisti sau nebūti pirmūnei. Nebūti gerai mergaitei. Tyliai. Būti smalsiai. Jaustis lygiai su kitais vaikais. Ieškoti suaugusių, su kuriais saugu ir su jais būti. Mylėti save, spalvotus drugelius, gerus tetas ir dėdes. Džiaugtis dovanom ir jas griebti. Būti laisva. Laisva kvėpuoti. Laisva gyventi. Laisva klysti. Laisva augti.

Laisva nuo įtampos elektros laiduose karštą vasaros dieną.

Laisva nuo įkaintinto asfalto ir naujai liejamos smalos kvapo.

Laisva nuo tamsiai žalių net nejudančių medžių. Ir nuo apsilaupiusios stadiono tribūnos.

Laisva palikti namus ir išeiti. O norint – sugrįžti. Nes mano namai – visas pasaulis. O su tuo margaspalviu vaikystės drugeliu, palikdama karštą vaikystės vasarą ir namų slogutį, aš keliu sparnus į šiltus nepažintus kraštus. Kur laukia suaugusios moters meilė. Šeima. Ir potvyniai ir atoslūgiai. Vidiniai. Ir išoriniai.

Ačiū, jūra, kad mane mokai..

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s