Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Svetima gėda

Susitikom vyro draugą su mergina.

Pirko butą. O butai čia brangūs.

– Kiek mokėjot? Pusę milijono? Oho. O kiek pradinio įnašo? 50 000? Tai nedaug (hmm…. nu lyginant su puse milijonų). Ai pala pala čia tik šeiminikui? O bankui kiek? – jau pasimečiau. Biskį patylėsiu.

Ir vyras kažko nerimsta. Vos akies praeiviam neušdūrė su vaiko žaisliuku. Mosikuoja vis juo. Hm.

Po to supratau, kad čia tas pats draugas, kurį prieš keletą metų išklausinėjau visko apie nuomą. Kiek moka ir t.t. Tuo metu dar toli švietė mums iki galimybės šiam brangiam mieste išsinuomoti butą. O ir noro man visai nebuvo.

Dabar jau jiems pasakojam, kaip gyvenam šalia jūros. Kokiam rajone. Tiksliau vyras pasakoja. Matau, didžiuojasi. Nors labai bijojo tą butą nuomotis. Nes brangus. Kaip ir visi, beje, šiam mieste…

O jie pasakoja apie nupirktus namus. Kaip turėjo 200 000 santaupų. Man kažkoks “kostmosas” tokios sumos.

Bet esmė ne tame.

Svetima gėda :)))). Taip jautėsi mano vyras po šio pokalbio.

– Nes niekas čia neklausinėja taip atvirai. Nes niekas čia nepasakoja kiek mokėjo už namą

– Nesąmonė. Kiek klausiu, tiek visi pasakoja man. Man rodos čia tavo kažkokie įsitikinimai.

– Tu nematei, kaip jo mergina visa susigūžė, kai paklausei?

– Ne. Nieko ji nesusigūžė. Tu prisigalvoji. Tu pamatysi, kaip aš ir toliau klausiu ir mes ant galo išsiaiškinsim, kaip čia įsigyti namus.

– Neklausk daugiau, prašau.

– Svetima gėda? Nu ką aš galiu padaryti. Esu panaši į tavo mamą. Pagal ją mane ir išsirinkai (Uošvis ir visa šeima dažnai keliaudami su uošviene patirdavo ,,svetimos gėdos” jausmą – kartais apsimesdavo, kad jos nepažįsta. O man jos atviri klausimai visad atrodė privalumas. )

– Jooooo svetimaaa gėda,- kutena mane į šoną.

Nežinau kodėl, man baisiai linksma.

– Bet tu supranti, kad aš niekada nebūsiu tu? Tame ir gerumas, – neatsudžiaugiu ir planuoju kitus klausimus apie butus. Nu kas čia dabar. Mums reikia namų ir bijosim dabar paklausti tokio elementaraus klausimo???

Tai – mano autentiškumas. Smagu būt savim.

Todėl mums, skirtingiems, vieni su kitais ir įdomu.

O mano vyras, kai būna Lietuvoj, taip visko išsiklausinėja. Toks iš Suvalkijos lygumų paprastutis būna. O dabar, matau, persijungia į šio krašto mentalitetą – su labiau turtingų miesčionių snobišku mandagumu. O, iš tarpkultūrinės psichologijos prisimenu, kad lietuvių kultūroje yra atvirai išreikštos kultūrinės normos. Mes gan atviri, kaip ir skandinavai. Lyginant su Pietų Europa. Kur dauguma taisyklių yra numanoma, nujaučiama (berods, vadinasi “rich context cultures”). Man, ir šiaip padidintą atvirumo dozę turinčiai, sunku numanyti, visko noris tiesiai šviesiai klaust:

– Kiek pas jus žuvies kilas? Pas jus brangiau ar supermarkete? Kodėl? Oho. Ačiū ačiū. Įdomu. (28 Eur/kg, kainos skiriasi kas dieną, vrža tiesiai nuo žvejų tralų ryte).

Nors vyras to pokalbio negiŕdėjo, man porino, kaip taip nereikia klausti. Nusišneka. Staiga tapo labai ponišku.

– Kam mums apsimetinėt, kad esam turtingi? Juk mum svarbu kaina,- neatlyžtu.

– Pas jus 1,90 Eur už vieną nektariną?

– Kilogramą.

– O, kaip pigu! Anoj pardėj (per du namus) – 4,90 Eur!

– Geriau, ane – pigiau.

– Jojooo.

O ką. Šitas miestas brangus. Jame svarbu taupyti. Ko čia apsimetinėt, nesuprantu…

××××

Dar paėjėjus, vyras sako:

– Pasiimam? – pliažinė violetinė kėdė prie konteinerio.

– Tau gėda paklaust, kiek už butą mokėjo, o negėda pasiimt kėdę nuo konteinerio?

– Nea, negėda,- šypsosi.

Kiki. O man gėda. Nes čia išlenda mano postsovietinis mentalitetas. Kaip čia žmonės pagalvos, kad negalim nusipirkti? (Vaikystėj buvom su mama radę ant gatvės naujų vyriškų kedų dėžutę, buvo gėda, lyg vogtume, bet pasiėmėm.,,Nutella” paragaut davė kaimynų anūkė oirmą kartą – permatomai užteptą – dėdė iš Vokietijos atvežė. Labai daug rūbų nešiojau atiduotų. Matyt užsiliko kažkoks kompleksas. O vyro mama viską tempia į namusie nieko neišmeta – nesvarbu, kad galėtų naujus nusipirkt laisvai. Kaip man mama vaikystėj sakydavo: ,,Žinok, tie iš tikrųjų turtingi visai paprastai rengiasi ir yra taupūs”.).

Tai čia man jau svetima gėda.

Taip ir gyvenam. Kiekvienas su savo svetimom gėdom. O iš tikrųjų – su savo vidiniais kompleksais.

O kėdės man gaila, kad nepasėmėm… Kaf taip naktį grįžus, kai niekas nemato…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s