Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie kelionę:, Mintys apie Lietuvą:, Mintys apie šeimą:

Vaikystės kvapas

Šiandien buvome rusų parduotuvėje. Labiausiai pasiilgau grietinės. Sūreliai. Rauginti agurkai. Rauginti kopūstai. Krapai ir svogūnų laiškai. Šaldyti cepelinai.

Taip atrodo mano tašė.

Ir kvepia ji vaikyste ir Lietuva.

Šaltibarščiais.

Pridariau didelį bliūdą salotų.

Vien kalbėjimas rusiškai man kažką aktyvuoja. Nes tai jau arčiau Lietuvos. O ta močiutė bandanti įsiūlyti lašinių – ,,kokie nelaimingi žmonės, kurie jų nevalgo” :). Ir pardavėja, kuri dar šprotus bando siūlyt. Ir čekį kažką įdomiai nusuko. Primeta sovietmečio ledų geltoną kioskelį ir ėjimą į parduotuvę, kai mama siųsdavo. Kartu bijant, kad apsuks.

×××

Primena Margaritačką. Primena Svietą. Primena pasivaikščiojimą Lazdynuose, prie atodangos ir prie daugiabučių, šalia miškelio, kaitinant saulei. Su dideliu noru augti ir mokytis.

Primena Margaritos stalą. Su blyneliais. Krapukais. Viską taip gražiai ir tvarkingai su meile sudėta. Jos meilę. Priėmimą. Atvirą širdį ir namus, kuriuose ir aš pailsėdavau tarp savo nerimų. Jos motiniškame glėbyje.

Mane traukia rusų kultūra. Labai noriu apsilankyti Sankt Peterburge. Man atrodo tai dalis ir mano kultūros.

Pastebėjau, kad gimę prieš valstybės valdymo virsmą, apie 1985-uosius, kitaip viską mato. Ir iš “ten”, sovietmečio, ir iš “čia” – Vakarų Europos. Nes jau buvom pakankamai sąmoningi, kad prisimintume to meto kultūrą. Ir dar ne tiek ilgai išgyvenę, kaip tėvai, kad režimas taptų sąmonės ir tapatybės dalimi, kartais sutrukdžiusia adaptuotis kapitalistiniame pasaulyje.

Prisimenu plastmasinį raudoną obuolį. Kuris buvo pas mus ant šaldytuvo. Ir pas kaimynus. Ir vaisius plastmasinius prisimenu. Ir univermagą. Ir tas dideles bulvių tarkavimo mašinas, kurių net dvi turėjom. Ir kartūnines sukneles su suvarstymu prieky – žydrą ir raudoną. Kurias turėjo ir kaimynų mergaitės.

×××

Pastebėjau, kad kiekviena kalba kalbant, vis persijungia skirtingos mano asmenybės dalys. Kalbant rusiškai Ispanijoje, tampu pažeidžiamesnė. Aktyvuojama širdis. Ir, deja, persijungiu į žemesnės savivertės režimą. Lyg atspindžiu kitus, ta kalba kalbančius žmones. Jų žodžiai ir veiksmai dažnai turi “vargšiškumo” apraiškų. Man, lietuvei, taip gerai pažįstamų. Ir, kartu, užvaldo jausmai. Prarandu racionalų planavimo jausmą. Europietišką vartotojišką vertinimą. Apgalvojimą. Jaučiuos lyg noriu kažkaip padėti tiems, krautuvėlę turintiems.

Nieko panašaus nejaučiu bendraudama ispaniškai. Jaučiuos esanti lygi tarp lygių. Nors, pamenu, prieš 5-erius metus buvo sunku priimti grubesnį ispanų tembrą, tai, kad niekas taip nesistengia įtikti nei darant pedikiūrą nei parduotuvėje. Jaučiausi kartais išgąsdinta. Nes mano kultūrinis suvokimas, schema, kaip turi elgtis tam tikrose situacijose žmonės, subyrėjo.

×××

Galvodama apie rusų parduotuvę, įtariu, kad mane arba apsuko suma pinigų. Arba tuo, kad čekį neišmušė visai sumai, o tik tai, kurią dengiau kortele. Ir iš viso nesuprantu iš kur jie turi klientų tokiam nedideliam mieste. Bet, ši schema yra šalia vaikystės schemos, kai vietiniame kioskelyje politileniniuose maišeliuose pardavinėjo naminukę mokiniams ir visiems kitiems. Ir kavinėje kokteilį ,,Ledas” (alus + degtinė), kurį t.p.labai mėgo mokiniai. Pamenu nuo dviejų tokių atsidūriau po stalu. Tik pamenu iki nukritimo ilgai ir svajingai žiūrėjau į savo slaptos meilės akis nuo gretimo stalo. Taip sakant – žiūrėjau iki nukritimo!

Ir visa tai buvo normalu. Tai buvo mūsų kultūros ir subkultūros dalis.

Ir visa tai aš atpažįstu šiandien ,,Gastronom” prekybininkų akyse, elgesy. Aš žinau, ką jie galvoja. O tai, kas atpažįstama, nors ne visada gerai, bet sava ir traukia. Čia, kaip kad pasirinkti vyrą pagal tėtį, nesąmoningai renkantis ir tai, kas buvo gera ir kas ne. Nes įsimylėjimui driokstelėjus, neina paaiškinti kodėl taip traukia. Toks artimas tas vyras iš kito pasaulio galo.

×××

Stebiu kultūras. O čia, kur dabar esu, jų daug. Ir labiausiai artima ta iš vaikystės. Tiek man. Raugintų agurkų kvapą atpažįstant. Tiek vyrui. Šiandiem pildančiam (nors pats to nesuvokia) savo siekį tapti kaip jo tėtis. – Ir kaip ir jo tėtis vedantį vaiką jodinėti ant arkliukų. Kaip ir aš vedu ant karuselių, kur vedė mano mama.

Tada dar labiau susimąstau apie scenarijus, kuriuos jau turi mano dvimetinukas. Juk vaikų procedūrinė atmintis formuojasi gerokai prieš deklaratyviąją, t.y. išreiškiamą žodžiais. Ir kaip jis stebi vaikus čia, Ispanijoje ir mokosi iš jų. Ir tai tampa jo savastimi. Mano liūdesiui, kitokia nei būtų augant Lietuvoje. Jo net akių spalva pradėjo rudėti!!! Jaučiuosi lyg netektų vienintelio panašumo į mane. Lyg taip vaikas taikytųsi prie per stiprios jo lietuviškoms akims saulės. Kaip ir kai pirmąkart šiandien aikštelėj pasakė – ,,Aita” – kas vietine baskų kalba reiškia ,,Tėtė”. Kaip kad gražiai jis vadino iki šiol.

Labai bijau, kad nesugebėsiu perduoti jam savo kalbos, sukurti to kultūrinio konteksto, kad būtų įdomu išmokti lietuvių. Kai gatvėje sako ,,dėdė”, ,,teta” – kol kas niekas per daug nereaguoja. O man širdį spaudžia. Jis tik pradėjo kalbėti. O jam niekas neatsako. Nemotyvuoja kalbėti daugiau. Nes juk jie nesupranta.

Pradedu jaustis prarandanti kompanioną. Lietuvį. Buvom dviese.

Kai buvom susitikę su lietuve ir jos dviem vaikais, man vos širdis nesustojo, kai ji į mano vaiką kreipėsi ispaniškai! Nu kaip taip dabar!!!!!!

– Su mano vaiku kalbėk lietuviškai.

Aš negaliu apsakyti, kaip man skauda širdį girdint ją su vaikais kalbant ispaniškai… Žlugo mano viltis suburti lietuvių bendruomenę. Žlugo mano viltis, kad šie susitikimai leis mano vaikui kurti gyvą ryšį su mano gimtąja kalba. O tų lietuvių čia taip nedaug… Beveik nėra..

×××

Tad man gaila. Kad mano vaikas neužuos mano vaikystės kvapo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. To medžių ir oro kvapo supantis ant metalinių persisukančių ore sūpynių. Prie iki skausmo mėlyno vasaros vidudienio dangaus. Iki to jausmo, kai važiuoklės ratams palietus žemę, širdy suvirpa. Lietuva. Nurieda ašaros. Ir supranti grįžusius ir bučiuojančius Žemę. Nes tas lopinėlis mane tiek kartų gydė ir palaikė. Vien buvimas joje gydė ir veikė taminamai. Mano sūnui bus kitaip. Tik labai tikiuosi, kad jam Namai bus Dveji. Ir Tėvynės, kur jo širdis bus rami – t. p. bus dvi. Lietuva ir Ispanija

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s