Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis 2.

Tęsiam savo pokalbių ciklą.

Vėl pora valandų

Aš matau tave, Tėti. Tam Vaiske. Pasirėmusį alkūnėmis apytamsiame kambary. Skrieja kerzinis kareiviškas batas. Tiesiai tau į dantis. Paplūsta kraujais.

Prižiūrėtojas liepia eiti apsiprausti.

– Bet daugiau man niekas neliepė grindų plauti.

– Tą kartą jau buvo tas pats. – Kas bus – tas bus, maniau – neisiu. Tegul užmuša.

Nepasidavei. Pastovėjai už save. Vaisko kareivinėse. Tą pirmą pusmetį. Kada nuo plytų nešiojimo pirštų raukšlės plūdo kraujais. Vienų pirštinių užteko valandai. Daugiau jų neduodavo. Kol neužsitrynė mazoliai.

Tą pusmetį tau buvo visokių minčių.

Miegodavot mažai. Miego trūko. Košės – tai ne lašinių šmotas kaime. Fizinis darbas sunkus. Nors dirbti tu buvai pratęs. Vakare – seniai, liepiantys plaut grindis (,,Nes negi senis plaus – duoda naujokui.”)

– Tėti, ar gaudavai laiškų?

– Gal kokį vieną, mamelė…

– Ar nebuvo liūdna, kad nerašo?

– Lauki, būdavo. Kareiviui laiškas – kaip vaikui saldainis. Nors žodis tame laiške būtų parašytas – labas, kaip sekasi. Niekad nerašydavai tiesos. Viską tik grįžęs papasakojau. Po poros metų. Kam ten pasakot. Vis tiek nieko padėt negalėjo. Kad nervuotųsi? Apie tą pirmą pusmetį nieko nesakiau., kai grįžau porai savaičių namo po metų.

– O kitiems rašydavo? Matydavai, kad gauna?

– Skirtingai, jo, rašydavo.

– O tau nebuvo pavydu?

– Kartais pikta būdavo. Atrodo – nors žodį parašytų.

xxxxx

– Paskui jau man buvo nieko. Po to pusmečio. Tapau seržentu. Po metų grįžau namo. Dviem savaitėm.

– O nebuvo keista grįžt namo?

– Ką aš žinau. Gal buvo. Gal buvo keista vėl išvažiuot. Pabuvus jau tuos namuos. Vėl traukiny visokių minčių kyla. Tik kad žinojau, kad jau bus geriau. Tai tas kažkaip padėjo. Kad jau ne taip kaip tą pirmą pusmetį.

×××

– Mane vadino Alek. Jų brigadninkas buvau. Būdavo eina jie tų visų žolių rūkyt. Tai biskį baisu būdavo Akys išsiversdavo tik. O jau linksma būdavo jiem. Tada jau prisisegdavau virve dirbdamas. Nes tada ir nustumt nuo stogo laisvai galėjo. Ką tu žinai, kas jiems užeis. Būdavo sako – nedirbsim šiandien. Nedirbkit. Negi versiu. Ir sėdi tada tą žolę rūko.

O jau cigaretes tai geras tada visi rūkėm. Tiem prisiųsdavo pinigų. Turėdavau juos lydėt į paštą perlaidos pasiimti. Būdavo po 1 000, 5 000 rublių atsiunčia. Tai čia tais laikais baisūs pinigai buvo.

Aš iš Vaisko parsivežiau 2 500 rublių. Tai niekas netikėjo. Būdavo, kai jau išleidžia, pinigų neatiduoda. Perlaidą padaro ir po kokio mėnesio tik gavau grįžęs. Anksčiau būdavo iškart duoda, bet po to nustojo. Nes nedaėję traukinio jau be pinigų būdavo. O mane palydėjo. Įsodino į električką. Ir viskas.

×××

– Ta virve prisiriši tai 3 metrus pasieki. 1,5 m į vieną ir į kitą pusę. Tada jau kitas mūrininkas turi būt šalia. Tai būdavo nesirišu, ai. Bet naktį tai jo, būdavo numeta nuo stogų bedirbant.

Kerštingi buvo…. Tėčio akyse užsimušė vienas žmogus. Tiksliau užmušė. Tėtis ėjo pastato apačioj, kai žnektelėjo. Po kojų. Negyvai…..

Bet apie tai šįkart nekalbėjom.

×××

– Buvo mūsų 30-imt lietuvių iš viso Būdavo skundžiasi jie -ojojoj du metai Vaiske… Du metai…. Nu ir ką – sakydavau. Ims ir praeis. Vis tiek nieko mepakeisit. Ko čia pergyvenat. Optimistas, jie man sakydavo. Nu tai ką dabar daryt. Vis tiek nieko negalėjom pakeist. Aš dar netoli buvau. 1 000 km. už Maskvos. Kiti daug toliau buvo. Daug toliau.

×××

Toks tu mano tėtis.

O į mane dar žvelgia iš atminties iškilę tavo akys. Fotografija Vaiske. Tu – jaunas. Su draugu, kurį buvau įsimylėjusi ir į kurį slapta salione, pasislėpusi po užuolaida, nuotraukoje žiūrėdavau. Tavo akys. Skvarbus žvilgsnis. Ir kartu išsigandęs jaunų akių žvilgsnis. Kaip mama sakydavo:

– Akys pastatytos kampu.

Madingai atrodanti striukė. O iš tikrųjų kažin koks rūbas buvo. Draugo mariakiška maikė.

Ten į mane žvelgia tavo, Tėti, jaunystė. Tas kerziškas batas. Nuo kurio po keleto metų išbyrėjo- nutrupėjo tavo dantys.

Ir tavo pasipriešinimas nakty. Kai nebenusileidai ir laimėjai savo orumą. Drąsa.

Aš matau tave jauną, įdegusį ant to stogo. Vadovaujantį vyrams. Teisingą. Darbštų. Drąsų. Akinamai spigina saulė. Vidudienis. Mąsliai stebi.

Matau tave ir tampantį plytas. Suplukusį. Apimtą bejėgiškumo. Žinantį, koks vakaras laukia. Nematantį prošvaistės.

Matau sustingusį prie dar karšto tik ką mirusio žmogaus kūno, jo likučių.

Tos akys nors ir su baime kartu drąsios. Nes jos bijo, bet daro. Bijo, bet eina į priekį.

Tos akys visko matė vaikystėje. Vaiskas buvo tęsinys.

Grįžus iš Vaisko ant rankų mirė tavo tėtis. Nuo gėrimo. Tapai vieninteliu šeimos vyru, globojančiu mamą. Kurią visada taip mylėjai. Nepaisant nieko. Net ir tik tų dviejų ar vieno laiškų per du metus. Jau matau, koks tu laimingas buvai. Koks tu džiaugsmingas. Kai juos gavai.

Tavo Vaiskas ir mano dalis, tėti. Ir aš ten buvau. Ir esu. Pasiėmusi tavo drąsą. Tavo ėjimą į priekį, kad ir kaip būtų sunku. Kada sukuosi darbe, tarp naujų žmonių, iššūkių – esu ta dalelė tavęs.

Vėl galvoju, kad esi man panašus į Megdį. Į jo bebaimiškumą. Į jo praeitį, atsiliepusią tolesniame gyvenime.

O tos akys iš nuotraukos vis žiūri. Nors jos jau labai seniai nemačiau. Kaip ir tavęs. Jau metai ir du mėnesiai. Pasiilgau, tėte…..

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s