Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie namus:, Mintys apie šeimą:

,,Mano namai – mano likimas”

Ką bendro turi šis turkų serialas su manim?

Kodėl Zeinepės gyvenimas man toks artimas? Ir jos mamos? Vidinis gyvenimas.

Kodėl Zeinepės noras kurti ateitį kitaip ir vis tas pats įsisukimas į vaikystėje išmoktus modelius taip kabina?

Ir, vat sunervino. Meghdis atseit mirė. Tiksliau – aktorius išėjo iš serialo. Ir Zeinepės gyvenime viskas taip idealiai susidėliojo su ponu Barišu… kad netikiu.

Noriu žinoti tiesą. Šis turkų serialas paremtas tikra gyvenimo istorija. Aprašyta psichiatro knygoje. Noriu žinoti – kaip gyveno tikroji Zeinepė, ko gero, Meghdžiui nemirus. Ar ji sugebėjo pasiekti vidinę laisvę? Laimėti vidines kovas? Nebeįsivelti į vidines dramas? Atsipalaiduoti? Nebūti auka/gelbėtoju/kontrolieriumi? Negelbėti Meghdžio, kad vėliau netaptų auka, o dar vėliau nepultų visko kontroliuoti ir spręsti? Ar ji sugebėjo išsisukti iš savo noro visus gelbėti rato?

Man artimesnis noras kontroliuoti. Kuris veda ten pat. Į tą patį aukos/gelbėtojo/kontrolieriaus ratą.

Tai ar Zeinepė išsivadavo iš vaikystės namų grandinių, supančiojusių ją? Ar įmanoma ištrūkti iš šio rato? Ar vaikystės namai nulemia likimą visam gyvenimui? O judėjimas pirmyn ir pokyčiai tėra iliuzija?

Kartais atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Vidinis darbas su savimi. Kad po ramiai tyvuliuojančios ramybės vėl iššoks užsilikusi vaikystės trauma. Kurią iššaukė kasdienybė – praeivis, šeima, vaikas – gyvenimas. Juk nepasiruoši visoms situacijoms. Juk nesukontroliuosi visų gyvenimo aplinkybių. Juk nenumatysi, kokį mygtuką paspaudus iššoks vaikystės trauma.

Ir kiekviena tokia nesėkmė varo į neviltį. Kad, vis dėlto, tau nepavyko. Kad dar ne visos vidinės kovos laimėtos. Kad dar ne visi demonai išvaryti.

Kur pabaiga? Ar ji yra?

Kaip psichologė sako, man reikia pakeisti nerimą į džiaugsmą. Bet kol kas kūnas pripratęs nerimauti. Hormoninė sistema. Prie to ,,pratinausi” 20 metų. Vaikystės namai. Nuo to atprasti ir prisipratinti prie atsipalaudavimo reikia tiek pat… Dvidešimt metų…

Sukurti šeimą. Man buvo taip svarbu. Nežinojau, kiek darbo reikės. Kasdienybėje. Ne tokio, kaip kitiems. O to zeinepiško. Man kartais atrodo, kad aš taip daug ir ilgai dirbu su savimi. Kiti žmonės tiek niekada neįdėjo pastangų. Jiems nereikia.

Dieve prašau, padėk man užauginti vaiką, kuriam nereikėtų tiek daug kovoti dėl savo laimės, kaip man.

Ir prašau padėk man išsiaiškinti, ar tikroji Zeinepė susikūrė ramų gyvenimą ir laimėjo vidines vaikystės kovas. Aš noriu žinoti, ar tai apskritai įmanoma… Ar vaikystės namai amžinai nulemia sukimąsi voverės rate, fight/flight atsakus, įtampą, balsus galvoje – disociatyvius, nunešančius į praeities kvapą, nebematant realybės.

,,Kūnas mena viską” skaičiau, kad vaikystės traumos sunkiau gydomos nei traumos suaugus.

——————-

Man reikia išsiaiškinti tikrosios Zeinepės istoriją.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s