Blog, Mintys apie šeimą:

Šeima kartu

Ir vis dėlto šeima turi būti kartu.

Taip, gali ir per atstumą. Visaip būna, visaip galima.

Bet geriausia – kartu. Ir ,,ne dėl vaikų”.

Dėl pačios šeimos. Kaip ląstelės.

Nes mes ir po vieną augindami užauginame vaikus. Bet, esant galimybei, tik būdami kartu sukuriame tą pilną šeimos dvasią.

Apypietė kartu. Kaip smagu miegot su vaiku ir vyru. Vidury dienos. Dalintis miegeliu. Viso šeimos alsavimo prisisodrina sienos, šviesa, sklindanti per balkoną. Gera gera. Jauku jauku. Paliesti mažiuko rankytę ir vyro ranką. Stebėti juos miegančius kartu. Tokius panašius.

Šito supratau, kad niekaip nesukursiu būdama viena. Tos mūsų šeimos dvasios, buvimo kartu idiliškų akimirkų ir iki pasiutimo privedančių rutinos kampų. Nenutrintų dar. Aštrių. Bet savų. Mūsų šeimos užgyventų bėdų. Ne idealių konfliktų. Pasidavimo nuovargiui ar emocijoms. Ir pailsėjimo. Pailsėjimo vienas kito glėby. Žiūrėjimo teliko. To, kurio visi atsisako, nes dabar nemadinga. O mama žiūri, kol vaikas miega savo turkiškus serialus su zeinepėm ir merdžiais ir jų tikrom gyvenimo istorijom. Su kava su pienu. Ir ledais, pyragu, žuvies piršteliais. Dekučiu. Su pomidorais ir agurkais ant lango. Kuriuos laistome kartu su vaiku. Raudonu laistuvėliu. Čia – jo sodelis. Kol netampa mamos, kai ima rauti agurkų lapus. Ir mama supyksta. Irgi ne pagal vadovėlį. O tiesiog supyksta. Ir net tuo momentu neatspindi vaiko jausmų ir nuotaikų. Kaip, kad reikėtų. Bet atspindi gyvenimą. Kuriane žmonės pyksta, nervuojasi ir vėl sau ramūs sėdi ir žiūri telikus ar duoda daug bučkių

O vaikas, kuris niekada nenorėjo duoti rankos, nori duoti ranką abiems. Ir tepu tepu daryti. Ar apkabinti abu. Ir visaip rodyti, kaip nori, kad abu tėvai būtų kartu.

Tas psichologinis lengvumas. Emocinis. Kai žinai, kad nesi vienintelis asmuo, atsakingas už savo vaiką. Dieną. Naktį. Gaminant pusryčius ir tuo pačiu linksminant, kad neverktų. Bandant atspindėti jausmus. Keliant sėdėti ant lango ir maišant košę. Kol košė verda, nešti kukurū, jungti radiją ir niania dainuoti. Slėpti krūtis ir pieną, kad valgytų kietą maistą. Jungiant daineles, kol esi duše. Išjungiant daineles, nes daug teliko negalima. Įjungiant, nes nevalgo. O su jom gal valgys. Išjungiant, nes nu juk negerai taip. Įsijungiant savo serialą ir galiausiai leidžiant sau atsipalaiduot. Duodant krūtį, nors ir nieko nevalgė, kad galėtum pažiūrėti teliką. Ir atsijungti. Susikurti savo mini atsipalaidavimą ryte. Nes labiausiai norėtųsi pabūti ramiai kamputy ir kad kas nors pasirūpintų tavo vaiku. Patenkintų visus jo poreikius, kol tu sau tenkini savuosius. Stebint, koks geras oras ir suvokiant, kad reikiaeiti į lauką. Kaip ir vakar ar rytoj. Suruošiant maistą, vandenį, rūbus ir, geriausiu atveju, dar ir pietus užverdant robote-puode. Kad grįžus po lauko namo rastum gatavą ir vaikas nueitų miegoti pietų pavalgęs ne tik tavo pieno. O kartais nėra tų pietų Arba padarai, o vaikas per daug pavargęs. Ir nevalgo. Ir, kol galėtum ilsėtis, nes jis parpia tris valandas, grauži save. Nes vaikas visą dieną be maisto. Ir pyksti, jei atsibudęs vėl tik pieno nori. Nes dar iki galo nepabudo. Nes nėr jam nuotaikos. Nes nori nusiraminti. Ir visa tai kartu su juoku, džiaugimusi, kutenimu. Meile. Tik žinant, kad niekad neišeis su vaiku į lauką. Niekas nepažais su juo futbolo. Kad, jei liksi namie ir tą dieną norėtum patylėti – vaikas negirdės kalbos. Žmonių. Kurią dabar jam reikia išmokti. Nepatirs naujų įspūdžių, kurių jam dabar reikia pažinimui. Nepamatys kitų žmonių. Kuriais dabar domisi. Tad ši atsakomybė ir varo eiti, daryti, kalbėti pamirštant savo poreikius. Bet viduj kaupiasi pyktis, nepatenkinti poreikiai akumuliuojasi. O begalinės atsakomybės jausmas niekur nedingsta.

Ir nereikia manęs guosti, kad vaikui dabar reikia tik mamos. Nes tai paprasčiausiai yra netiesa. Jis nebe kūdikėlis.

Ir kad ir kiek besistengtum, suvoki, kad esi nepakankama. Nes negali būti ir tėčiu ir mama. Negali atstoti dviejų. Dviejų žmonių. Dviejų energijų. Nors ir kaip mylėtum Nors ir kaip stengtumeisi.

Ir vaikui niekas negali atstoti tėčio. Nei močiutė. Nei senelis, girdimas tik per telefoną.

Negali perduoti vaikui tos drąsos, kurią tėtis perduoda. Natūraliai leisdamas daugiau rizikuoti. Ir jausdamasis ramus.

Grįžus tėčiui, matau, kaip drąsesnis mano vaikas žaidimų aikštelėje. Kaip drąsesnis prie kitų vaikų. Tėtis leidžia jam patirti pažinimo džiaugsmą, leidžiantis su dviračiu nuo nuokalnės ir kylant, lipant ir leidžiantis ten, kur mamai būtų baisu ir ji neleistų.

Supratau, kad aš galiu viena užauginti vaiką. Sugebėčiau juo pasirūpinti. Surasčiau vyrą-trenerį, kad būtų jam pavyzdys vyro, kol tėtis išvažiavęs. Ir gyventume tėčio laukimo režimu ir išlydėjimo. Visą kitą laiką turėdami mūsų ritualus, būrelius, draugus.

Bet nenoriu.

Nenoriu būti ir tėčiu ir mama savo vaikui, kol galiu rinktis, būti tik mama. Nes yra, kas rinktis nebegali…

Aną dieną kalbėjau su vos trisdešimt sulaukusia moterim. Mirė netikėtai vyras. Du vaikai. Ji rinktis būti su vaikų tėvu jau nebegali.

O aš – galiu.

Taip, aukodama Lietuvą. Savo mylimą šalį. Gimtinę. Tėvynę. Močiutės palikimą. Bet į Tave, visada sugrįšiu. Ir šį kartą, lėktuvui kylant virš mano lygumų, bažnyčių, tokios netobulos mylimos žemės ir jos žmonių, Tau pažadėjau – aš išskrendu, bet sugrįšiu. Susikursiu šeimoj stabilumą ir grįšiu. Aš visados išvažiavusi grįšiu. Bet nuo šiol – su prasme. Prasmingais darbais. Noriu dėl Tavęs padaryti ką nors prasmingo, mano Lietuva. Ir padarysiu.

Aš renkuosi būti mama savo vaikui. Ir taip gera, kai gali būti tik mama! Taip lengva, kai žinai, kad tėtė išneš šiukšles. Kad tėtė eis į lauką pažaisti. Kad kol migdai vaiką, tėtė kažką krapštosi virtuvėj. Ir gal nebūtinai visada naudingo. Bet jis ten yra. Jis yra, kai duše maudaisi ir atsibunda vaikas. Jis yra, kai krauni krepšius kelionei, o tėtė sėdi su vaiku ir maitina Jis yra, kai jau visi labai pavargo, o vaikas pradeda klykti. Ir nors tėtis ne visada moka išbūti jausmus. Bet tu perimi tą vaiko jausmų estafetę. Ir lengvai išbūni vaiko jausmus. Nes per visą dieną turėjai akimirkų sau. Ir visą laiką turi žinojimą, kad esi ne viena. Kad gali pavargti.

Žinojimas, kad negali pavargti bene labiausiai mane išvargino būnant vienai su vaiku tuos mėnesius, kol buvome atskirai su tėčiu. Gali, aišku, visaip save apgaudinėti. Kad oi ne galiu pailsėti ar pan. Bet niekur niekur niekur nedingsta nuolatinė 24/7 atsakomybė už savo vaiką. Kai esi vienas ir vienintelis suaugęs už jį atsakingas žmogus. Naktį, prabudinėjant. Rytą, tik ką atsibudus. Dieną namie ir lauke. Jam miegant pietų. Jam atsibudus. Žaidžiant. Bėgant. Valgant. Pakakojus. Nemiegant laiku. Visą laiką galvoj veikia laikrodis. Kuris ir smagiausiomis atsipalaidavimo akimirkomis taksi ir sako – o dabar laikas eiti namo daryti tą ir aną kad spėti trečią ir penktą.

Dabar, esant visiems kartu – atsipalaidavau. Galiu sau leisti atsipalauduoti. Nebūti už viską visada atsakinga. Rašyti sau blog’ą. Nors ir maitinu vaiką lėktuve. Nes tėtė nuėjo servetėlių į tualetą, vaiko padarytai dėmei išvalyti. Ir man nereikia lėkti su vaiku iki tūliko. Ar raustis po krepšius ieškant. Kol zirzia vaikas, nes nori valgyt. Aš žinau, kad Jis pasirūpins dalim mano naštos. Gyvenimo. Ne tik dėl vaiko. Bet ir dėl buities. Ir kartu pasidžiaugsim. Tada džiaugsmo, atrodo, daugiau. Pakalbėsim. Pasitarsim. Planuosim kartu. Atostogausim kartu. Kaip gyvenimo bendrakeleiviai.

Tokiom nuotaikom šį kartą išsikraustom kol kas metams į Ispaniją.

Gero mums skrydžio ir sėkmės ieškant naujųjų namų Ispanijoje. Visai šeimai. Kartu.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s