Blog, Mintys apie draugus:

Klasiokė

Man esi labai brangi ir artima. Kaip žmogus, kurį pažįstu nuo pat mokyklos.

Prisimenu, kaip rašydavai per matematiką. Kaip skrupulingai rašydavai. Tavo rašymo manierą. Sėdėjimo manierą. Rūbų stilių. Akinukus. Plaukus.

Užstrigę man nuotrupos iš klasės gyvenimo. Dar dabar prisimenu kai kurių klasiokų rūbus. Žydrą vilnonį golfą. Tamsiai rudas velveto platėjančias kelnes. Platėjančias savos gamybos kelnes. Tamsiai mėlyną šiltą golfą. Auskarus – rinkes.

Ir suprantu – tie, kas tada buvo/atrodė artimi, visai nebuvo širdim ir pajautimu tokie artimi, kaip tie, kurie buvo lyg fone. O jausena labai rezonavo. Tik mes, paaugliai, to nežinojom. Pasiklydę tarp savo kastų. Savo problemų. Savo santykių su tėvais. Savo kompleksų. Slepiant jausmus po kauke. Juoko. Linksmumo.

Ir dabar mums trisdešimt penkeri. Ir mes atradom. Save. Ir viena kitos draugystę. Kuri, kaip tu sakei – tyliai visą laiką buvo – “atrodo mes visada buvome draugės”.

Esi man labai brangi. Su tavo blog’u. Su tavo muzika. Su pagonybe. Su tokia nepraktiška motinystei dviejų durų nerealia maža gražia mašina. Kurioje, grojant tavo muzikai, o mūsų vaikams ramiai sėdint kėdutėse ir žvelgiant pro taip žemai esantį galinį langą, aš įkvepiu tavo kūrybos ir pasikraunu tavo energija. Tokia laumiška. Iš miškų išplaukusia. Su raudonais garbanotais plaukais. Su žaliu paslapties drabužiu. Ir važiuojam mes per miestą. Tu leki, manevruoji drąsiai tarp juostų ir mašinų. O aš pradžioj visiškai atitrūkusi nuo jau įprastos mamos rolės, pradedu nerimauti, ar ne per greitai mes lekiam. O tuo pačiu taip smagu!

×××

Ačiū už atrastą draugystę. Kuri visados ten buvo. Tik reikėjo pamatyti.

Jau net neprisimenu, kaip ir kodėl mes pradėjom bendrauti.

Prisimenu tik tavo žodžius, kurių man tuo metu taip reikėjo. “Juk tu nežinai, kaip bus.” Jie lydėjo mane. Grįžusią į Lietuvą. Kelionėje iki pastojimo, nešiojimo, pirmų namų įsigijimo, Ir toje kelionėje buvai tu. Su savo iššūkiais. Su savo gyvenimo vingiais.Vis priartėdavai – su nuostabaus grožio lauko gėlių puokšte, kurią atnešei į butą senamiesty. Ir nutoldavai. Priartėdavai – su įkurtuvių proga įdomia knyga. Ar su sraigės namelio auskariukais – priminsiančiais, kaip svarbu įsisukti į kokoną ir save pasaugoti. Ar su gėlėm ir burbulų pistoletu vaikui.

Prisimenu gėrimą kavos. Pilies gatvėje. Tada tiek daug kalbėjau. O tu klausei. Nerimas buvo užkilęs. Arba Jogailos gatvėj.

Kiekvienas kavos puodelis atnešė kažką apie tave. Ir kažką apie mane. Priartino per patirtis ar išgyvenimus.

Ačiū, kad priartėjai mano gyvenime. Ir kad taip ramu kai atvažiuoji. Dabar jau su dukryte. Kad taip gera man mokytis iš tavęs, kaip vyras telefone yra Mylimas. Pagarbiai. Švelniai. Su meile. Kaip kalbi su dukryte. Ramiai. Būdama savim.

××××

O labiausiai džiaugiuosi, kad abi su vaikais galim tiek laiko pabūti kartu. Su ta mano mėgstama rutina. Su nelabai skania kiaulpienių kava su pienu. Su pokalbiu.

.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s