Blog, Mintys apie jausmus:, Mintys apie šeimą:

Tėtis. Pokalbis.

Pakalbėjom apie kaimynus. Pirmų vaikystės namų ir antrų namų

Kas išmirę. Serga. Ko nežinom. Ko vaikai neprižiūri. Ar be meilės prižiūri.

Prisimenu tas jos rudas gudrias akutes. Tuos auksinius auskarus – aukso lapelius. Tą kalbėseną.

– Nu tai dabar…

Taip ji pradėdavo sakinį. Prisimenu jų šulinį. Jų pokalbio su vyru nuotrupas. Jos švariai išplautą dujinę. Rašymo mašinėlę, kurią parodė anūkė antrame aukšte. Ta pati anūkė, kuri dabar engia močiutę. Ta pati anūkė, kuri atvažiavusi į kaimą iš didmiesčio tazike plaudavo butelius. Man smalsiausia tai buvo šepetys, skirtas buteliams plauti. Niekad tokio nebuvau mačiusi. Anūkė su baltomis kojinėmis ir džinsiniu madingu švarkeliu. Ilgais baltais plaukais. Kuri dainavo ir turėjo savo klipą. Sveikinimų koncerte. Kuri, rodydama spausdinimo mašinėlę pasakojo, kaip senelis jaunas išdavinėjo močiutę ir buvo jai negeras. Taip griaudama mano susikurtą jų tobulos šeimos įvaizdį.

Daug tobulesnės, nei mano šeima.

O kur dar saldainių dėžutė salione. Su ,,Lietuvos”ansambliu. Jame – jų dukra. Kuria didžiuodamiesi vis parodydabo visiems atėjusiems. Reikėdavo atspėti, kuri yra ta dukra. O mane mažą imdavo baisus nepatogumas netyčia parodyti ne į tą, tai bent rinkdavau kuo gražesnes.

Taip, tai ta pati dukra, kurios namuose ir gyvena mūsų tetulė. Mūsų vaikystės namų kaimynė.

×××

Prisimenu, prieš 7-erius metus sutikau tave Maximoje. Kai buvau grįžusi aplankyti savojo kaimo. Su dukra. Dar buvai guvi senučiukė. Kokių 83-ejų metų. Pasakojai, kaip tavo anūkė nieko negalvoja. Nu visai nė nežada ženytis. Kiek jau jai piršosi – visus atstūmė. Nori tik gyventi sau.

Šiuolaikiškas jaunimas, galima būtų pagalvot. Bet dabar, girdėdama, kaip ši anūkė engia močiutę, galvoju – egoistė. Nenorėjusi gyventi dėl kitų, aukotis dėl šeimos, kurti santykius. Šeimos, jei būtų ištekėjusi. Šeimos – močiutės, pas kurią vasaras leisdavo.

Labai liūdna man ir gailu tos kaimynės.

O dar gailiau jos praėjusios jaunystės ar savarankiško pagyvenusio gyvenimo tatpsnio. Nepriklausomumo. Stiprumo.

Kartu gailu mano vaikystės. Praėjusios šalia šių žmonių. Taip ryškiai vaikui įsirėžia smulkmenos. Net baisu pagalvoti, kai galvoji iš mamos, o ne vaiko pozicijų. Suvokdama auklėjimo svarbą. Kasdienių akimirkų svarbą.

Akimirkų, kuriose esame netobuli tėvai. Ne tokie, kokiais norėtume būti. O tokie, kokiais tuo metu galime būti

×××

Ačiū, Tėti. Už šį pokalbį. Gilų. Apie gyvenimą. Apie praeitį ir prasmę. Apie išėjusius ir dar pasilikusius mūsų praeičiai svarbius žmones.

Apie tą kaimynę. Ir kartų ryšių svarbą. Senatvės sunkumą. Gyvenimo trapumą ir laikinumą. Mus – netobulus, besisukančius kasdienybės darbų verpete. Ir negalinčius sustoti. Susitikimui. Vienas su kitu. Sprendžiančius dilemas ir galvosūkius. O kai tik išspręsim – tada galėsime susitikti. Tik – tak. Tik – tak. Laikas negailestingas.

Kaip tu, tėti, sakai – gal jau nebus su kuo susitikti, kai galėsime.

×××

O kaimynė vis dar savo namuose. Šeimininkauja. Tvirta. Tame pasauly, kur tėtis jaunas. Aš maža. Pasaulis apimantis mūsų namų kiemus.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s