Blog, Mintys apie jausmus:

Šeškinės kalvos

Foto iš: https://madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/seskine-atsinaujina-taps-zalesniu-ir-patogesniu-mikrorajonu/

Nuo trylikto aukšto atsiveria vaizdas. Į Šeškinę.

Į Mūsų Šeškinę.

Ten, žalia kilimine danga dengtame kambarėlyje, vis dar auga mūsų meilė.

Į ją šviečia vakarėjanti saulė. Pro taip ir.nebaigto stadiono griuvėsius. Pro Ispaniją primenančius liaunus medelius, akinamus saulės vidury kelio. Primenančius laimingą Ispaniją, su saule, palmėmis, malonia vakaro vėsa, apgaubiančia kūną. Klegesiu kažkur tolumoje. Tyvuliuojančia ramiai jūra. Laisve. Viskuo, taip niekada ir neišsipildžiusiu.Sudužusios svajos.

Ten vis dar likę. Jos. Svajonės. Susirangę sėdi ant palangės ir žiūri į rausvą vakaro dangų. Žadantį šviesų rytojų. Savus namus. Didelę šeimą. Meilę. Augimą. Ėjimą į priekį. Nors ir ant palangės taip jauku, šilta, taip gera regėti tiek daug šviesos. Bet renkuosi ėjimą savo svajonių link. Dar nežinau, kiek daug skausmo tai atneš..Ir kaip toli tai bus nuo mano svajonių gyvenimo.Taip toli, kad prireiks šešių mano gyvenimo metų, kad grįžčiau prie to, kur pradėjau. Prie savęs. Nes šiame kely būtenr tai ir pamečiau. Besiekdama savo svajonių, pamečiau save.

Ten, tame kambarėly vis dar stovi prieš veidrodį apvalų, mediniu rėmu, stovime mes. Su balto molio kaukėmis ant veidų. Ir su gėlėmis rankose. Tu tik ką išsiurbei kilimą. Ir tokį Tave – pusnuogį, su balto molio kauke, pamatė mano “bučiokė” su vaikinu.

Besileidžiant saulei, ten dar lieka Ji. Mūsų Meilė.

Ji su mėlyno lino suknele. Pirmas mūsų pasimatymas, kai Tu mokei mane vairuoti, o aš Tavęs vos neužmušiau. Užsižiūrėjau į save veidrodėly prie sankryžos. Raudonos. Oi,koks baltas tada buvai. Prie Žalgirio sankryžos.

Mūsų meilė sėdi mašinoje Šeškinės aikštelėje ir bučiuojasi iki kol Tau nebelieka nei vieno autobuso. Ir tu laimingas iki Lukiškių kulniuoji pėsčiomis. Tu įsimylėjai. Kaip sakei, pirmą kartą taip apie nieką nesusimąstei.

Mūsų meilė lieka nakvoti netyčia pirmą kartą pas mane, toje ankštoje sofoje-lovoje. Kad pusę nakties netyčia nupeštų man pusę plaukų. Ir jau nuo tada aš žinau, kad visad netyčia užkliūsi už mano plaukų ir baisiai dėl to pergyvensi. Ir mylėsiu tą tavo savą nerangumą. Tada tu praleidai futbolo čempionato varžybas. O draugai ir tu pats nesupranti, kas tau staiga atsitiko. Juk futbolas tau svarbiau už viską.

Mūsų meilė ten budi.

Ji stebi mus bėgančius stadione.

Ji stebi, kaip naktį tu trauki iš konteinerio netyčia įkritusį savo telefoną. Snaigena. O aš dar nesuvokiu, kad jau rytoj visam laikui paliksiu šį kambariuką, kur išgyvenau šešis metus. Ir išvyksiu gyventi į svečią šalį.

Man atrodo, kad mūsu meilė manęs neišleis iš čia.

O Meilė vis stebi. Ji dar nežino, kiek jos laukia išbandymų. Kiek kartų bus lyg karšta geležim deginta. Į skirtingas puses traukta. Užgesinta ir vos rusenanti. Apkaltinta ir paniekinta.

Ji bus praradus savo pirmykštį veidą ir spalvas. Bus neaiškių formų. Vandenyno jėga bus ją užgožusi. Ir nesigirdės jos ramaus čiurlenimo. Svetimi norai bus ją nutildę. Ir ji nesijaus verta savų norų įgyvendinimo. Abejos ar būti laimingiems ne per daug savanaudiška. Ar būti laisviems – ne per daug egoistiška. Ar būti kartu – ne per daug įskaudins kitus.

Meilė bėgs nuo kalno, vydamasi vienas kitą. Tamsoje. Per lietų. Ir gražią vaiskią dieną. Meilė negalės patikėti, kad iš jos liko tik tiek. Kai sėdės ir verks, prieš liukines duris. Negalėdama įeiti į namus, kur jai vietos nėra ir niekada nebus.

Meilė kartais klajos. Po Prancūziją ir Pietų Ispaniją. Po Ibizos miškus. Bordo. Pau. Vildamasi atrasti savo vietą. Vildamasi atrasti savus namus. Kur jai jauku ir gera. Kur kaimynai draugiški. Kur kaitina pokaičio jauki saulutė. Kur ji turi ateitį, o vaikai namus.

Ji nori eiti ten, kur veda dviejų mylinčių žmonių širdys. Ne jų tėvų. Ne jų draugų. Ne. JŲ. Dviejų žmonių, tikėjusių, kad jie gali įveikti Camino de Santiago. Piligrimų kelią.

Kuriame gali vienas kitą pamesti. Nepalaukti. Atsilikti vienas nuo kito. Po vieną pasiklysti. Bet, užlipus ant tamsios kalvos, o aplink tamsoje lakstant laukiniams gyvūnams, nors ir būnant po vieną, jaus Dievo buvimą. Ir vieni nesijaus. Ta galybė, žvelgiant į šviečiantį papėdėje miestą.

Ir po pasiklydimo vėl atras vienas kitą. Iš nerimo ieškos, rūpinsis, ar kas neatsitiko. Kol suras. Ir sunkiai, bet bus įveikta Pirma Camino de Santiago atkarpa.

Meilė vis laukia. Budi. Kada grįšime prie jos. Ir prie svajonių, išsakytų tąkart piknike prie ežero. Augti ir tobulėti. Sukurti šeimą ir praleisti daug laiko su ja. Keliauti. Įveikti Camino de Santiago kartu. Piligrimų kelią. Su meile.

,,Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.(1 Kor 13 Himnas meilei)”.

—-/——/

Ir todėl aš grįžtu. Į pačią pradžią. Ten, kur vis dar Šeškinės kambarėlyje ramiai būna Meilė. Kur spintoje pasimatymo laukia mėlynoji suknelė. Kur rausvas saulėlydis..Ir kur esu aš.

Tikra. Nesuvaidinta. Nesugadinta. Tikinti gyvenimu. Ir siekianti Savo. O ne svetimų svajonių išsipildymo.

O Meilė tupi kamputyje ir šypsosi.

– Ach, grįžai tu. Dukra, paklydėle.Ilgai Tavęs laukkau.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s