Blog, Mintys apie šeimą:

Lėktuvai vasarą. Arba (ne)patirtas motinystės jausmas.

Naktį tyla kitokia.

Kai nebarška pietų lėkštės ir puodai. Kai nelaksto vaikas. Kai nesugirdi vaikiškų dainelių.

Lieka tik negailestingai einantis laikas.

Girdžiu laikrodį. Tik tak.

Ir gerklę smaugia neišsakyti ar neišgirsti jausmai.

Norėtųsi sakyti, kad jie niekam nereikalingi. Bet jie reikalingi man.

Kad jausti, jog esu gyva.

Kad jausti, kas širdy vyksta.

Kad jausti, kas miršta, o kas prisikelia.

Yra tokia širdies skausmo rūšis.

Geliantis skausmas.

Jis lėtai kapsi, kapsi. Maudžia tai krūtinėj, tai kažkur pašonėj. Tai gerklę taip spaudžia, kad darosi sunku kvėpuoti.

Kaip įvardinti šį jausmą?

Skausmas dėl visko, kas galėjo gyventi, bet numirė.

Skausmas dėl to, kas niekada negimė.

Skausmas dėl to, kas yra. Ir dėl to, ko niekada nebus.

Liūdesys būtų per silpnas žodis. Labiau tiktų gedulas.

Kad niekada nebus to, apie ką svajojau. Kad niekada nebegims tie, kurių širdy taip laukiau.

Nei šiandien. Nei ryt. Nei po metų.

Kad planai lieka popieriuose. Kaip gražios lentelės, diagramos ryškiom spalvom.

Kad vis dar švies iš praeities Vilniaus gimdymo namų saulė. Vis dar matysiu pro žydrą be debesėlio dangų skrendantį lėktuvą.Vis dar būsiu patyrusi, ką reiškia laikyti Tave ant rankų. Po nakties atskirai. Valandą. Matyti Tavo veiduką. Niūniuoti mūsų lopšinę. Matyti, kaip atsipalaiduoji ir užmiegi. Tik aš ir tu. Kaip prieš keletą dienų. Kai dar buvome neperskiriami.

Atsisveikinti su svajone.

Kiek reikia laiko, ryžto, jėgų.

O tu tyliai miegi. Pavargęs. Kaip kad dar tūkstančius kartus užmigsi pavargęs ant mano rankų. Kūdikiškai. Berniukiškai. Paaugliškai, turbūt, ne.

Kas aš esu? Ir kam aš esu čia, šioje žemėje? Jeigu tai, ką svajoju, negali būti tiesa, o tiesa tik graužia gerklę ir plaukia upeliais?

Kodėl misijos tampa neįgyvendinamos?

O lėktuvas vis dar skrenda. Žadėdamas šviesų rytojų. Žadėdamas keliones kartu.

Vakar vėl tau parodžiau lėktuvą. Jau labai juos stebi.

Aš visada maža mėgau juos stebėti. Jie atrodė nepasiekiami ir žavūs. Žadantys šviesų rytojų. Savo balta pūkų uodega, nusidriekiančia per spiginančios saulės dangų.

Sako, gailėkis to, ko nepadarei, nei to, ką padarei.

Vienišos naktys ir vakarai primena apie tai, ko padaryti negalima.

O tu vis miegi. Ant mano rankų. Savo antrą gyvenimo dieną šiame pasaulyje. Ilsiesi.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s