Blog, Mintys apie šeimą:

Per atstumą

Ir vėl pavasaris. Tik ne toks. Be tavęs.

Ir sunkiausua suvokti, kad tokių pavasarių bus daug. Ateis žiemos ir vasaros, pavasariai ir rudenys. O mes vis lesim tuos laimės trupinius.

Kaip balandžiai, kuriuos matau pro langą. Tokie patys, kaip ir pernai. Tik tu jų nematai.

Nes nėra šalies mūsų meilei. Nėra vienos šalies mūsų meilei.

Tu nematei, kaip šiandien mūsų sūnus mokėsi žodžių iš knygutės. Kaip saulėje švytavo jo gražus užpakaliukas, kai kūlvirsčiais ridinėjosi po lovą. Krykštavo. Tu negirdėjai jo juoko. Nematei jo šypsenos.

Nematai nutirpstančio sniego. Kurį keis žolė, atnešanti dar vieną vienišą liūdną vasarą.

Kurioje mes ir vėl būsime atskirai.

Ir tu nematysi manęs sėdinčios balkone ur liūdnai žvelgiančios į medžius, į vaisingą vasaros gamtą, sūnaus besipliuškenančio naujam baseinėly. Ir saulės atšvaito ant jo skruosto.

Kaip ir aš nematysiu tavęs. Kelintą kartą tu kyli liftu į viršų ir leidiesi. Kelintą kartą tu suplukęs neši klientams kavą. Tavo melsvi marškiniai sudrėkę nuo prakaito ir prie kaklo šiek tiek purvini. Dalis jų išsipašę, nugaros pusėje. O tu vis maloniai šypsaisi žmonėm, dalini savo širdį ir gerumą. Kurį jie išsineš namo, į savo šalis.

Norėčiau Tau pasakyti apie marškinius. Kad pasikeistum. Bet manęs nėra šalia. Aš to nematau.Bet žinau. Nes pažįstu tave.

Nes pažįstu tavo sielą. Kurią pamilau. Nuo tada, kai pirmą kartą susitikome VCUP stovėjimo aikštelėje. Ir tu buvai toks tikras ir toks mano. Nuo vaikystės ir paauglystės. Drąsus. Jaukus. Mielas. Savas. Savas, kaip tas pakštelėjimas į žandą. O po to klestelėjimas ant mano mašinos.

Man, priešingai nei mano podei, visada patiko tavo žeme besivelkantis kelnių kraštas, kaip ir pačios kelnės – žemiau padribę. Neužtrauktos iki pažastų. Atsipalaudavę. Kaip ir Tu.

Ilgiuosi to susitikimo, kad grįžus į jį daugiau galėčiau su tavimi pabūti. Iš naujo. Net ir per pačius skaudžiausius mūsų gyvenimo momentus. Kurių niekada negalvojome, kad turėsime. Išgyvensime. Išliksime kartu. Nors ir per atstumą.

Ir kartais, svajodama apie dar vieną vaiką, didesnį būstą, automobilio didesnę kėdutę vaikui ir automobilį Lietuvoje, aš vėl kuriu tai. Mūsų Svajonių Šalį. Kurioje visad esame kartu. Tu turi Tau patinkantį darbą. O aš gerai jaučiuosi ten, kur gyvename. Kur po darbo laukiu tavęs grįžtančio. Kartu su mūsų vaikais. Ir susitinkame abu laimingi. Patenkinti. Šalyje, kurios nėra. Šalyje, kuri yra tik mano galvoje. Iliuzija. Svajonė. Padedanti išgyventi ir sulaukti rytojaus.

Ir toje šalyje mes, po pirmojo pasimatymo, daugiau neišsiskyrėme. Atradę vienas kitą, visad buvome kartu. Ir dalinomės buitimi.

Buitimi, kurioje ir dabar atrandame džiaugsmą. Savo ritualus. Savo ramybę.

Kartais pasidarau vakare kakavos. Kad prisiminčiau Tave. Dabar visada laisvas tualetas ir vonia. Niekas nežiūri futbolo pasislėpęs per naktis ar vakarus.

Niekas nesudeda ir neišima indaplovės indų.

Neišneša šiukšlių.

Nenueina į parduotuvę. Neparneša daug šokoladų ir šaldytų desertų. Jogurto be jokio skonio, natūralaus, kokio aš nemėgstu.

Ar aš laiminga, kad Tu atradai save?

Taip. Dėl Tavęs džiaugiuosi.

Bet tai nepakeičia mano skausmo dėl mūsų prarasto laiko. Kuris niekada negrįš.

Dar prisimenu mūsų šeštadienį. Su rogutėm. Su laimingu sūneliu, skriejančiu nuo kalno. Su balta balta Lietuva, kurią taip myliu. Su nauju sužinojimu apie tavo baimę leistis nuo kalniuko ir lūžusią ranką. Sužinojau dar kažką, ko nežinojau apie Tave. Man patinka vis geriau Tave pažinti.

Akimirką įsivaizduoju, kad nusiperkame tą nerealų namą Valakampiuose. Valakampiuose, kur sakei, gyventi norėtum Tu.

Ir tada matau save. Vieną tame name. Su kartais aplankančia mama. Su baseinu, kuriame galėtume visi plaukioti. Ir žiemos sodu. Mūsų arbatos gėrimui ir žiūrėjimui pro langą. Aprašyme rašė apie vis ateinančias stirnas. Tu myli gyvūnus. Tau patiktų. Bet, kai aš žiūrėčiau į stirnas, kur būtum Tu? Ar lėktum iš miegų pakirdęs apačion, į kavinę? Ar skaičiuotum čekius? Ar sudarinėtum grafikus? Ar padėtum barmenui? Ką darytum Tu tada, kai aš žiūrėčiau į mūsų stirnas ir apie Tave galvočiau?

Kartais gyvenimas atrodo labai neteisingas. Nes jis mums duoda progą sutikti savo žmogų ir kartu atimą galimybę būti su juo.

×××

Ir kai bus praėję daug vasarų ir žiemų. Atskirai. Aš vis tiek Tavęs labai lauksiu. Kaskart atvažiuojančio. Vaikai jau bus užaugę. Liksim tik mudu. Ir iš karto prisimenu mūsų pokalbį, geriant vynelį, o gal karštą arbatą, sėdint apsiklojus dekučiu, Šeškinės kukliame kambarėlyje. Apie mūsų senatvę, kad tik pora vienas apie kitą žino viską, ką praėjo, koks buvo jų kelias. Su vaikais tuo jau nebepasidalinsi. Jie to jau nepatyrė ir taip nesupras. Prisimenu tą jausmą kalbantis. Kad mes pažįstami visą amžinybę. Ir kad visas pasaulio laikas priklauso mums. Prisimenu, kaip tada mačiau mūsų ateitį, mus senučiukus, užauginusius vaikus. Laimingą santuoką. Buvom pažįstami pora mėnesių. Ir aš jaučiau, kad dabar mano svajonės pildosi.

×××

Prisimenu, kaip Tu, grįžęs po ilgo pasivaikščiojimo, pasakei, kad apsipsrendei. Kad mane labai myli, bet tos verslo galimybės atsisakyti negali. Tą dieną, akimirką, viskas dužo. Svajonės. Viltys. Lūkesčiai. Norai. Siekiai. Širdis.

Prisimenu, kaip trumpai susakiau, kad aš kartu nevažiuoju. O, užsidarius durims, Tau išėjus, visaip bandžiau nuslopinti jausmus. Bet vėl kilo noras begalinis būti su Tavim… Kad negaliu taip išsiskirti. Negaliu Tavęs prarasti..

×××

O kai laukėm sūnelio, jis gimė, man atrodė – būsime amžinai. Tokia euforija buvo. Va dabar, atrodė, prasidės mūsų tikrasis gyvenimas. Nebe tarp dviejų šalių. Vienuose jaukiuose namuose visiems. Juk kaip galima būti atskirai, turint Tokį Turtą?

×××

Kiekvieną kartą, kai išvažiuoji, labai sunku išsiskirti. Tarsi atplėšti gabalėlį širdies.

Lieka prisiminimai. Mūsų laiko kartu. Mūsų pasivaikščiojimai. Mūsų vakariniai pokalbiai. Mūsų tarsi sustojęs laikas.

Tom akimirkom ir gyvenu. Trupiniais, mūsų surinkto laiko.

xxx

Dabar šviečia saulė, pro renovuojamo namo stogą. Panašiai, kaip tą pavasarį, kai dar buvo mažiukas sūnelis, bet kitaip. Ne su tiek daug vilties. Ne su tiek daug energijos ir tikėjimo. Tyliai ir šiek tiek skaudžiai šviečia saulė. Kaip, kad skaudūs būna mūsų išsiskyrimai. Ir ilgesingai žiūri jį pro šoną. Tuoj jau nebematysiu. Sėdžiu ant lovos. Sūnelis miega. Noriu sugerti paskutinius atšvaitus tos skaudžios saulės. Primenančios, kiek daug kartų aš ją jau mačiau. Tik turėjau daugiau naivaus tikėjimo, naivios vilties. O meilė ir tada ir dabar liko tokia pati. Gal dar stipresnė.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s