Blog, Mintys apie Lietuvą:

Kolektyvinė trauma

Jau antrą kartą pakliūva į akiratį prof. D. Gailienės mintys. Apie kolektyvinę mūsų Lietuvos traumą.

Ir pradedu atidžiau stebėti save. Ir savo kartą, dar gimusią sovietmetyje. Kurios vaikystės prisiminimai nuspalvinti juoda-balta, galima-negalima.

Pilkai rusvi atspalviai. Pasakyčiau. Jei kas paklaustų, kokios spalvos mano vaikystės.

Raudonas plastmasinis obuolys ant šaldytuvo. Plastmasiniai vaisiai. Plastmasinis gyvenimas. be skonio. Pas visus vienodas.

Kaip giliai yra ta įsišaknijusi viduje baimė išsiskirti, eksperimentuoti? Kiek atspalvių gyvenimo pasirinkimuose ji sukelia? Rinktis žinomą kelią? Baimė kitokių, nei sąmonėje esančios, gyvenimo būdo struktūrų? Prisirišimas prie daiktų? Nostalgiškumas?

Man visada atrodė, kad mano tėvai – jie – tai tikroji prarasta karta. Gimę sovietmety. Užprogramuoti nelaisvei. Sulaužytom asmenybėm iki pirmo riksmo gimdykloje.

Ar galiu aš dabar iš jų reikalauti atviro mąstymo, verslumo, drąsos? Jei pati, geriau įsižiūrėjusi, to stokoju tik ne tokia grubiai atvira forma.

Jie išmokyti gyventi nelaisvėje. Su tam tikru laisvės daviniu per dieną. Nuo per didelės laisvės daryti ką nori, jiems sukasi galva.

Prisimenu popierinius pinigų čekius – meškutes ir t.t. Viskas nuvertėjo taip, kad aš žaidžiau su popieriniais pinigais, o mama liūdėjo dėl sugriuvusios popieriniame pasauly svajonės – buto, už kurį tiek metų kišo pinigus koperatyvui, netekimo.

Režimas pasikeitė.

Kas toliau?

Iškovota močiutės prie Televizijos bokšto nepriklausomybė.

Kam ji? Ką su ja daryti?

Kaip mūsų lietuvių kalbos mokytoja sakydavo, – sovietmety sekso nebuvo. Buvo bučinys, ir – karvės laukuose (sekanti scena).

Prisimenu Orwel’o puikiai perteikiančią sovietmečio jausmus knygą – ,,1984-ieji”. Kaip su žmona mylėdamasis negali atsipalaiduoti. O tave visur žadina ,,geležinis balsas/žadintuvas”. Asmeninio gyvenimo suvaržymas. Jo nebuvimas.

Raudonos baltai taškuotos cukrinės ir servizai. Visur vienodi.. Dar ,,Čaikoj” jų galima pamatyti. Ir kartu jie jaukiai glosto širdį, juk tai – vaikystės dalis.

Pirmieji keturi gyvenimo metai. Kaip sparčiai vystosi asmenybė. Suvokimas apie pasaulį. Matau tai stebėdama savo vaiką, augantį karantino metu.

O man karantinas primena sovietmetį iš vaikystės.

Ne dabartinis karantinas. Kada jau visi apsipratome. Bet pirmasis, prieš metus, pavasarį.

Eidami palei upę sutikome visus vienodai kaukėtus medicininėm kaukėm. Išlaikančius atstumą. Pravažiavo policija. Čia, kur niekada jų paprastai nepamatysi. Tikrina atstumus ir kaukes. Staiga atstumai tarp visų nematytai išauga, o policija tampa kažkokia kitokia – stribinė.

Iškart flashback’as į Orwel’o ,,1984-uosius”. Kai herojus, mėtydamas pėdas bėga į slaptąjį rajonėlį, o jį nuolat seka. Jei gerai pamenu. Ir vidinė įtampa atslūgsta tik pievoje, niekieno nevaržomam mėgaujantis vienas kitu su moterimi iš laisvojo rajono. Realioje pievoje su realiais jausmais. Kūniškais pojūčiais. Jaučiant tikrovę, kokia ji yra.

Tik kad čia nėra tos pievos. Tiek pandemijos, tiek sovietmečio atveju.

Sovietmetį prilyginčiau kaip pandemijai. Ne tik fizinius kūnus nusinešusia. Ir dvasinius. Suluošinusia žmonių sielas.

×××

Prof. Gailienė mini, kaip svarbu pripažinti traumą. Pirmas žingsnis iki jos gijimo.

Įdomu, kad represijas išgyvenusių asmenų vaikai ir sekančios kartos, jeigu žino savo giminės istoriją ir ją priima, jaučiasi geriau nei tie, kurių giminėje represijų nebuvo. Ir siejama tai su identeto paieškų svarba žmogui.

Užsienyje patyriau svarbą atsakymo į ,,Kas aš esu”? Svarbą ryšio su tikra šeimos, giminės, tautos istorija.

×××

Ir šis blog’as man – tai atsakymai apie identitetą. Kas aš esu ir iš kur aš atėjau. Kad žinočiau kur link ir kodėl einu. Ne neigiant praeitį. O ją priimant. Kaip dalį savęs.

×××

Gal todėl, be visų baisių pasekmių mūsų šaliai, sovietmetis man – tai ir mano dar gyva močiutė. Ir mūsų pirmieji namai. ir daržas su darželiu. Ir močiutės dainos apie laisvę. Ir miestelio Univermagas su kavine viršutiniame aukšte. Su aukštomis baro kėdėmis. Kur sukirtau ne vieną ir ne dvi ledų porcijas iš aukštos su koteliu taurės. Močiutė nedrįso pasakyti ,,ne”, o vis tikėjosi, jog susiprasiu į klausimą, ar noriu daugiau ledų, mandagiai atsisakyti. Tai ir pirktiniai ledai. Ant pagaliuko. Geltonu ar kakaviniu glaistu. Kuriuos pardavinėjo prie ,,kultūrnamio”.

Tai tokios prisiminimų nuotrupos. Bet širdžiai brangios.

×××

Ir norisi visa tai integruoti – ir mūsų Lietuvos traumą ir mūsų vaikiškus ritualus, vaizdus, nekaltus ir be emocinio krūvio plaukiančius sąmonėje.

Integruoti tam, kad galėtume objektyviai vertinti realybę dabar. Ir pamilti savo praeities atspalvius ir šešėlius

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s