Be kategorijos

Pavasaris

Photo by Alex Kozlov on Pexels.com

Prisimenu pernai. Kovą. Su pandemija. Su karantinu.

Šviesų. Pasivaikščiojimą visos šeimos iki Antakalnio ir, perėjus per parką ir tiltą – grįžimas namo.

Prisimenu kai rašiau vieną iš miniatiūrų – ,,Dobilą keturlapį”. Apie norą patirti, ką reiškia būti močiute. Sėdėjau ant sūpynių, parke, rašiau. Buvo nepaprastai gera ir lengva. Vyras vaikščiojo kitoje upės pusėje, su miegančiu vaiku vežimėlyje. O aš – šioje pusėje. Mano pasaulėlyje. Mano ritualuose. Mano Antakalnyje.

O kelias atgal. Pro tiltą, pro laukus. Pamačiau nuo tilto žemyn palei upę vyrą, kaip tik ten kur aš. Tik apačioje. Nematė manęs. Bet keliai susikirto.

Ir geras jausmas – lyg iš kito pasaulio – iš kito rajono – Antakalnio – grįžti į Žirmūnus.

Į savo sulėtėjusį gyvenimą. Mamišką gyvenimą. Jaukų gyvenimą.

O tada – saulė pro balkono langus. Kalbinanti. Kviečianti.

Girdžiu grįžtantį vyrą, kalbantį su savo tėčiu, sūnelis atsibudęs sėdi vežimėlyje. Pro balkoną išlendu – skundžiuosi dėl prakiurusio krano ir kankinančių dėl to kaimynų. Džiaugiuosi grįžtančiu saugumo jausmu. Kad aš ne viena.

×××

O dabar praėjo metai.

Kovas artėja. Bet nebesinori klausyti Pūgačiovos ,,Bielij snieg” – neįprastos man muzikos, įkvėptos pirmojo karantino.

Nebedarau pratimų dubens dugnui.

Nebėra kaimyno iš 46-o buto. To, kuris mums tik atsikrausčius, su didžiuliu pilvu, laiptinėje pasakojo savo jaunystę, namo istoriją, Žirmūnų istoriją. Jis čia – nuo namo pastatymo gyveno. Kaip ir prieš mus gyvenęs senučiukas – jo draugas. Kuris vieną dieną išėjo pirkti gėlių į Kalvarijų turgų ir namo nebegrįžo. Dar klausė kaimyno, kokių gėlių jam parnešti. Labai norėjo padovanoti ką nors.

Jo nebėra. Mūsų šeimai švenčiant gyvenimą ir galimybę būti kartu, man svajojant apie būstą šiltuose kraštuose, pirmojo karantino metu, jis mirė. O vasarą, kai buvome išvažiavę aplankyti vyro giminių, mirė jų vienintelis sūnus. Jam buvo apie 40-50 metų. Trijų kambarių bute liko vienintelė mama. Apie devyniasdešimt metų močiutė.

Negaliu patikėti, kad dienos ėjo, gimė pavasaris ir aš su juo – kaip vis greičiau augančio kūdikio mama, o jie – išėjo. Tyliai. Mirtis ateina tyliai. Priešingai nei žmogaus gimimas.

O dabar jau kelinta diena negirdžiu močiutės, likusios gyvos. Rodos, dar aną dieną tyliai ėjo televizorius. O dabar?

Nežinau ar klausti kaimynų ko – jie čia senbuviai. Kad nelabai ir yra ko klausti. Visi išsislapstę po savo urvus.

Man pradeda nepatikti šis karantinas. Žinojau, kad žiemą bus sunkiau ištverti karantiną, nei pavasarį. Tamsu, šalta. Ruošiausi tam.

Nuo rytojaus – pliusinė temperatūra.

Praėjo metai karantinuose. Per pirmą karantiną vaikas tik pradėjo valgyti tyreles – moliūgų, bulvių, morkų. Ir aš labai nerimavau, kad nemoku gaminti. Dabar – per dieną kelis karštus sudėtingus patiekalus pagaminu visai šeimai. Vis dar nepasitikiu gaminti svetimiems žmonėms, bet savim pradedu pasitikėti ir matau, kokią didelę pažangą padariau.

Sūnelis mokosi kalbėti. Tada dar tik šliaužiojo.

Aš esu daug ramesnė. Kaip mama. Kaip žmogus. Tik vis dar ,,pramuša” išlendantis automatizmas, bendraujant su aplinka. Kažko dar negaliu išlikti savim būdama santyky su kitais. Pradedu nerimauti, o tai išlenda nuolatiniu šnekėjimu. Nerviniu Negalint sustoti. Žodžiu, stresas. Ne su visais, bet su tais, su kuriais asmeniškesnis ryšys. Arba ryšys iš praeities. Toks lyg noras įsiteikti.

Pernai buvome visa šeima kartu, dabar vyras įsisukęs į darbus ir derinamės prie jo kelionių. Ieškom, kaip ateity kuo daugiau laiko būti kartu. Nes dar tik verslo pradžia.

Kartu pradeda jaustis žmonių atitolimas. Aną dieną kaimynė nustebino pasakydama, jog prie mūsų buto nurodyta nemaža suma – keli tūkstančiai eurų – išskaičiuota visam namui. Ir tai už pirmojo karantino vamzdžių nelaimę. Kuri tekainavo kelis šimtusi ir jie mūsų asmeniškai seniai sumokėti. Buvęs namo administratorius eilinį kartą sukčiauja, bandydamas išsimušti pinigų. Kaimynė minėjo apsilankys. Bet taip ir neatėjo. Ir man durų neatidarė. Ir santechnikui, viską taisiusiam, patarė neskambinti. Kol kas. Kas čia per paslaptys…

Taip ir nežinau, ką daryti toliau. Mums su vyru tai atrodo keistoka istorija.

×××

Keičiasi kaimynai, santykiai, mes. Pavasariai – vienas keičia kitą.

Jau tuoj su sūneliu eisime į Antakalnį. Užsuksiu į Vero Caffe – mano pirmojo karantino kavinukę.

×××

Šeštadienis. Einu Šilo tiltu. Nėra mašinų (!).Girdžiu paukščiukus, skraidančius virš upės. Saulė nušvietus visas upės puses.

Pereinu tiltą. Einu tuščia (!) Antakalnio gatve. Primena vaikystę. Sovietmetį su vos keliom mašinom.

Staiga išsigąstu, kad man negalima čia būti. Galbūt, pagal naujus karantino reikalavimus, draudžiama išeiti iš namų? Jaučiuosi kaip Orwel’o knygos ,,1984-ieji” pagrindinis herojus, slapta nuklydęs ne į savo rajoną.

Einu toliau Antakalnio gatve. Pravažiuoja policija. Persmelkia baimė ir neužtikrintumas. Nesustoja.

Praeinu savo mėgiamą balkoną. Su kėdėm, staliuku, skalbinių džiaustyklėm, tvarkingai pritvirtintom šonuose. Švelniai žalsvos spalvos. Primenančios ,,Darbėnų miesto gyventojų” namukus. Raminančios vaikystės spalvos.

Laukiu parko.Kad galėčiau laisviau pasijausti. Ir vis einu. Jaučiu, kaip visi gyventojai mane stebi. Pro langus.

Staiga sutinku pagyvenusią porą su Vero Caffe puodeliaia rankose.

Prasilenkiam.

Pala pala. Ta prasme????

Pamatau atidarytą Vero Caffe????!!! Gal klaida????

Užėjus iš karto sakau:

-Turbūt nedirbate? – nenoriu savęs dar labiau nuvilti, tai ruošiuos neigiamam atsakymui.

-Dirbame dirbame – išsinešimui.

Negalėdama patikėti nusiperku mokos ir socializuojuosi su barista. Ji pasakoja, kaip daugiau žmonių užsukę tiesiog bendrauja. Ir Kad ne man vienai viskas primeną sovietmetį iš vaikystės.

Grįžtu įkvėpta. Eidama ta pačia Antakalnio gatve, pasileidau plaukus, rankoje – moka. Ir lekiu laiminga namo. Aišku, kai negeriu, pareigingai kaukę užsidedu. Ber vidinės laisvės pojūtis koks! Ir ankstesnio gyvenimo susigrąžinimo jausmas! Per mišką-parką pralėkiau išsišiepus visa (ir net be kaukės!).

Tokią karantino ir pandemijos pradžią prisimenu. Rodos, praėjo šviesmečiai. Ir šiam taške tvyro nežinia. Nuovargis. Ir kartu po tuo slepiasi ramybė. Kad viskas praeina. Ir kaip geriausia išnaudoti šį laiką, siekiant savo svajonių.

Labiausiai svajoju apie antrą vaikutį. Didesnius namus. Daugiau buvimo visai šeimai kartu. Pabaigti savo antrąjį psichologijos bakalaurą. Nors labiau apie šeimos tikslus mintys krypsta. Turbūt toks dabar mano metas. Šeimai. Namams.

×××

O kaimynę mačiau einant iš parduotuvės. Viskas gerai, vadinasi.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s