Blog, Mintys apie jausmus:

Liūdesys

Photo by Du01b0u01a1ng Nhu00e2n on Pexels.com

Visaip bandau susidraugauti su savo liūdesiu. Kuris kartkartėm aplanko. Dėl skirtingų priežasčių.

Pastebėjau, kad labai mėgstu jį neigti. Lyg jis būtų netinkamas. Blogas. Negražus. Ne koks džiaugsmas ar šypsena. Patogi visiems.

Augant sūneliui, pereinant iš kūdikio į todler’į, kuomet jausmai, emocijos yra kaip pavasario upė – nesustabdoma, srauni, nevaldoma – nori -nenori teko pradėti labiau jausti tai, ką iį tikrųjų jaučiu ir pripažinti. Ir kartu sugerti, atspindėti sūnaus įvairiausius jausmus.

Sunku. Labai sunku man.

Suvokiau, kiek daug jausmų turiu užspaustų. Kokioje visuomenėje gyvename – kur dauguma net labai išprususių ir atrodančių empatiškų žmonių (tame tarpe drįstu įskaičiuoti ir save) nuolat neigia savo, o – tuo pačiu – kitų jausmus. Nepiktybiškai. Tiesiog. Ir kiek daug yra literarūros, net postų apie tai instagram’e ir kitur – kaip visi jausmai geri, svarbu tik tinkamai juos išreikšti ir t.t. Ir vis tiek labai sunku.

Ir dar labai svarbus suvokimas atėjo neseniai. Kad kai aš leidžiu savo vaikui jaustis visaip, leidžiu ir sau jaustis visaip. Ir atvirkščiai. Jeigu su savim kažkaip greitosiomis-prabėgom: ai, čia viskas gerai, nėra ko skųstis, reik greičiau dirbt ir negalvot, būna ir blogiau, teisingai draugė sakė, kad vertinčiau, ką turiu – ir į vaiko menkiausią sunkią ar nepatogią emociją reaguoju pykčiu, nepriėmimu, atstūmimu, šaltumu, dirbtinių ribų brėžimu, atžagarumu, skubėjimu, prabėgimu.

Ai, nu greitai greitai čia viskas.Taip norisi. Greičiau susitvarkom ir žygiuojam į priekį.

Netikėta įžvalga aplankė prieš kelias dienas, gulint su vaiku lovoje ir jį maitinant krūtim. Migdėmės pietų miegelio.

Juk yra NORMALU liūdėti! Tu dabar esi liūdna. Nu bet tu turi pagrindo būti liūdna ir viskas yra NORMALU. Ta prasme. Nereikia dirbtinai keisti savo jausmų. Aš tiesiog LEIDAU SAU JAUSTI TAI, KĄ IR TAIP JAUČIAU.

Pažengusiems šioj emocijų ir jausmų srity tai akivaizdu.

Bet man buvo neapsakomas palengvėjimas.

Vaikystėje dažnai girdėjau:

-Neliūdėk, viskas gerai! Tu visada buvai stipri mergaitė.

-Nu tai dabar nenusimink taip…

Šie labiausiai užstrigę. Prisimindama suvokiu, kaip sunku buvo mano tėvams priimti mano liūdesį, matyti mane nelaimingą. Jie to tiesiog neištvėrė, nepakėlė. Tai buvo nepatogu. Kaip ir man nepatogu ir sunku matyti savo vaiką verkiantį, užsigavusį, nusiminusį. Norisi matyti savo vaiką laimingą, besišypsantį. Žinoti, kad viskas jam gerai. Taip lyg gauni patvirtinimą, kad viską darai, kaip mama, gerai. Kad sugebi auginti savo vaiką.

Šiandien man liūdna. Ne visą dieną. Tik dabar, į vakarą. ir pastebėjau visaip bandau nuo liūdesio pripažinimo išsisukti. Nepatogu dabar, prieš einant miegoti, liūdėti. Ne laikas. Lyg liūdėdama prarasčiau gyvenimo laiką.

Tad iš visų vidinių jėgų stengiuos nukreipti mintis – kad viskas man gerai. Nėra čia ko liūdėti. Nes taip lyg apkaltinu žmogų, dėl kurio poelgio liūdna.O nesinori gadintis santykių. Norisi tos ružavos iliuzijos. Kad viskas čia gerai.

Ir iš visų jėgų bandau neigti savo poreikį. Kad aš nusivyliau, man liūdna, jaučiuosi vieniša šią akimirką ir niekam nereikalinga. Net jei tai akimirkų pojūčiai – be galo sunku pripažinti sau. Lyg ir savęs, kaip vaikystėje tėvų, nesinori nuvilti, nuliūdinti dar labiau. Juk liūdėti tai tolygu nesėkmei. Nesėkmei gyvenime, įrodančiai, kad kažko nesugebi, negali pasiekti, sukontroliuoti kitų žmonių elgesio, kad jis neskaudintų.

Ir dar išlenda jausmas – fi, nieko čia nebuvo. Man ir nereikia, kad skambintų ar darytų kažką, ką pažadėjo. Ne, manęs neliūdina, kai kažkas netęsi pažado, nes aš esu tokia stipruolė, kad manęs tai neveikia. Galiu viena pati, nepriklausomai nuo kitų žmonių, savim pasirūpinti, patenkinti visus savo emocinius poreikius. O jei blogai jaučiuosi – tai reikia tik keisti požiūrį.

Ir iš visų jėgų bandau vaidinti pati prieš save laimingą, nervingai besišypsančią, teigiančią, jog aš tokia nepriklausoma moteris, kad man nereikia, kad pažadėję skambinti ir paskambintų. Ne ne. Priešingai – man tai visai nesvarbu! Ar matot-matot visi? Kokia aš savim pasitikinti? Kaip aš pati iš tikrųjų džiaugiuosi net, kad man nepaskambino, kaip žadėjo. Nes aš tokia užsiėmus! Vaje, net nepastebėjau! Turėsiu dabar sau krūvą laiko. Ir gerai, kad nepaskambino. Ar matot matot visi? Kokia mano stiprybė ie nepriklausomumas? Ir ar tai matydami mane vejatės?

Nes iš tikrųjų, mano vidus kriokia iš skausmo. Kaip man ilgu to trumpo neįvykusio pokalbio. Kiek daug nesaugumo iš giliai praeities šis neįvykdytas pažadas sukelia. Kaip man iškyla atstūmimo baimė, nemeilės baimė, nepriėmimo baimė.

Ir visos tos baimės tik stiprėja, neigiant jausmą. Pradžioje buvusį tokiu nekaltu. Tik neradusiu sau vietos atsipalaiduoti, kad galėtų išeiti. Nes niekas jo nepripažino.

O vėliau neigti darosi vis sunkiau. Neišgyventi jausmai, ypač nakty, stiprėja ir susiduria su vaikystės nesaugumu, sustiprinančiu situaciją dar daugiau kartų.

xxx

Štai kur nuvedė mane neišgyventas liūdesys. Kol nepagavau savęs elgiantis šabloniškai. Nesustabdžiau. Ir nepradėjau sau kartoti:

-Taip, tai normalu. Tu liūdna. Tu taip jautiesi dabar. Ir viskas su tuo gerai. Tau tikrai liūdna ir tu nusivylusi. Ir tu turi tam priežastį.Tikrai.

Pradėjo lengvėti.

Ir vis lenda prisiminimai apie praėjusią dieną.Kiek kartų vaikui neleidau jausti, kaip jis jaučiasi? Ir sau? Slėpdama nuo savęs nepatogumą, net nuovargį ryte. Ypač tai, ką galėtų atstumti kiti. Nes nepatogu, negražu, nenudailinti.

×××

Neliūdėk, nes kitiems blogiau. Būk dėkinga Dievui už ką turi.

Bet ar tikrai Dievas negali pakelti mano tikrų jausmų? Nuoširdžių? Ir ar tai mane daro nedėkinga dėl to, ką turiu? Ir įsirūstinęs Dievas mane nubaus -pamokys?

o gal jis gali priimti mano liūdesį? Ir su savo liūdesiu širdy esu jo mylima dukrelė? O gal jis apkabina mane ir mano liūdesį, nes tai tik maža akimirkos dalis visatoje ir aš esu daug daugiau nei tai?

Ir jei mes esame pagal Dievo paveikslą, tai ir liūdesys jam nėra svetimas. Galbūt ir Dievas nuoširdžiai paliūdi, kai žmonės nusideda ir nesigaili? Atrandi ir vėl pameta tikėjimą? Atstumia Jį ar juokiasi iš tikėjimo? Nes jam rūpi. Nes jis myli.

O gal jis liūdi kartu su manimi?

×××

Sveikas, liūdesy. Bandau tave pratintis.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s