Blog, Mintys apie namus:, Mintys apie šeimą:

Tetos namai

Photo by cottonbro on Pexels.com

Mano mama niekada neturėjo sviestinės.

Sviestinę turėjo mano baba su teta.

Tai irgi viena iš praeities moterų relikvijų.

Kuri mane pasiekė visai neseniai.

Nes, kaip ir kavamalė ar kavinukas – man buvo prabangos prekės. Prabangos, nes nėra būtinos (kaip, kad pats sviestas, pavyzdžiui :).

Ir jos turėjimas mane ramina.

Mane ramina joa permatoma stiklinė apvali kaip burbuliukas rankenėlė, maloniai telpanti delne. Man patinka, kad atkėlus jautu stiklo svorį. Lyg kažką tikrai vertingo rankoje laikyčiau.

Man patinka jos apvalumas. Ir kartu kupolą primenantis gaubtas.

Sviestinė suteikia man saugumo. Ji sušildo šiluma iš praeities, iš vaikystės. Grąžina į saugius, jaukius tetos namus. Kur buvo moteriška dvasia – gyveno trys kartos moterų. O šaldytuve visada stovėjo sviestinė. O ant šaldytuvo – duoninė. Dar ten buvo medžio raižytos dėžutės druskai. Kabojo prie dujinės. Tai ne tas permirkęs vandeniu pakelis, besimėtantis ant trupiniuoto stalo, purvinai baltas, su žydru užrašu ,,Cоль”. Toks chaotiškas, staigiai bet kada pratrūkstantis, nenuspėjamai išsibarstantis. Ne.

Ši druska – priešingai – labai gerai žinojo savo vietą. Jos vieta visada buvo druskinėje, pakabintoje prie dujinės, arčiau kaimynų lango pusės. Patogioje vietoje, norint pasiekti greitai, kepant kiaušinienę, verdant sriubą ar ką kita.

Jos nereikėjo desperatiškai ieškoti. Ji nesibaigdavo ir nuolat buvo papildoma.

Kaip ir sviestinėje visada buvo sviesto. O duoninėje – duonos.

Užteko visko.

Ir tas ramus žinojimas, kad visko užtenka, kad viską gali rasti tam skirtose vietose, teikė nepaprastą saugumą. Nuspėjamumas.

Tame ramiame fone puikiai tiko Picius. Juodas didelis katinas balta apykakle ir viliokiškomis iš sekmadienio tingulio apkvaitusiomis akimis. O gal jos buvo per daug prisižiūrėję pusnuogių nuolat užsukančių moterų, besimatuojančių liemenukus, kostiumėlius, paltus. Viską.

Mano teta buvo gera siuvėja.

O gal jam buvo per daug iškarpų – jas teta nuolat karpydavo..

O gal per daug čia užaugusių vaikų kartų prisiminimų. Čia užaugo mano močiutė ir jos sesė su broliu. Mama ir jos brolis. Mamos pusseserės. Čia užaugau aš. O Piciui liko gerti visus likusių kartų prisiminimus.

Dar teta man leisdavo miegoti dviejuose sustumtuose foteliuose. Taip, žinojo, kad vaikams patinka. Nors buvo nepatogu.

Dažniausiai, kai likdavau nakvoti, miegodavau kartu su teta. Ji – lovoje prie sienos. Aš – lovoje prie lango. Kur galėdavau stebėti gatvės šešėlius ir svajoti apie kaimyną su tamsiai žaliais džinsais ir juodai baltu megztiniu bei šviesiais šelmiškais plaukais. Kurį buvau įsimylėjusi. Narkomaną kaimymą, vogusį iš tetos aguonas. Turintį žmoną ir sūnelį. Mirė jaunas.

Gudrios giminės moterys greit pamatė mano meilę jam. Ir, kartą ramiai besėdint ant jaukios batų dėžės, ruošiantis jau eiti namo su mama, driokstelėjo:

-Agnyte, ar tik neįsimylėjai narkomano?

Perskrodė dangų, erdvę, mano mažą paslapties visatą viešai atskleista žinia.

Sėdėjau kiek įmanoma labiau panarinus galvą ir degiau iš gėdos ir pykčio. Kaip ji taip galėjo… Prie mamos, tetos, babos…

Kai eidama į tvartą-garažą pamatydavau jį einantį gatve – sustingdavau. Bet dainuodavau dar garsiau. Kad žinotų, jog čia jam dedikuota. Savos kūrybos dainą. Ir oriai nešdavau savo sugalvotiems ar įsivaizduojamiems darbams kirvuką/plaktuką.

Jis į mane žiūrėjo. Akivaizdžiai, iš begalinės meilės ir susižavėjimo.

Mane vėliau nuliūdino žinia, kad jis vogė tetos aguonas.

Kaip jis taip galėjo.

Juk mano mintyse beveik buvome pora.

×××

Dar savaitgalį nuo kitų dienų atskirdavo skalbimas. Nuo to laiko, ko gero, skalbimo mašinos garsas mane labai raminamai veikia. Ir reiškia tikrus namus ir saugumą.

Būdavo šioks toks erzelys, skalbimo mašina garbingai pastatoma virtuvėje, aplink ją pilna skalbinių, kaitinamas karštas vanduo.

O aš sėdėdavau ant kėdutės palei pečių. Tiksliau – zelikio, žiemą maloniai šildančio, gale. Ten buvo mano vieta. Ir stebėdavau prie skalbimo vykstančius tetos ir babos barnius ir besikeičiančius mašinoje drabužius, paklodes. Gyvenimą. Moterų gyvenimą. O skalbimo mašina vis dūzgė. Kurdama atmintin nugulsiančią raminančią asociaciją.

Matau tai kaip filme. Tas seniai praėjusias kasdienybės akimirkas. Ir taip norėtųsi vėl sugrįžt į kai kurias akimirkas. Prisisotinti dar to namų saugumo aromato. Tų moterų siluetų, tokių man artimų. Kurių jau nebėra. Ar nebėra tokių, kokios jos buvo tada.

Viskas praėjo, išsitrynė, nugulė atmintin ir praeities dulkėse.

Kaip ir prosenelio žirgas, kurį regėjau tik vaizduotėje, iš ryškių mamos pasakojimų.

Prosenelių jaunystė, kaip jis dirbo ,,Malūne”, o savaitgalį namai buvo pilni šurmulio. Susirinkdavo visa gatvė žiūrėti televizoriaus. Nes tais laikais ne daug kas jį turėjo.

Močiutės, matančios išeinančią sesės dvasią, mažos mergaitės, šviesiais plaukais su dviem pasivėlusiom surištom kasytėm ir suknute bei vaikiškomis šešėly atsispindinčiomis kojukėmis.

Ėjo išėjo ėjo išėjo visi. Per tą patį slenkstį. Iš klegesio. Iš gyvenimo.

Čia laukais bėga ir mano mama. Besiveja savo mamą:

-Mama, palauk, neišeik!

Kol mama supykusi sustoja ir trenkia jai antausį. Visam gyvenimui įsirėžusį. Štai jau praėjo beveik šešiasdešimt metų nuo to įvykio. Žmonės išmirė. O antausis mano mamos atminty dar gyvas.

Giminės. Vaikas ateina į giminę. Kur jūs? Tie, kurie mane augino. Tie, kurie augino mamą. Tie, kurie yra mano motetiškosios linijos praeitis.

Norisi ir vaikui perteikti tą močiučišką jaukumą. Kartų istoriją. Jo istoriją, už jo protėvių pečiais stovinčią.

×××

Ir vis tas slenkstis. Per kurį įžengdavau pas babą. Ir pro kurį išeidavau namo. Aukštas. Tiek kartų numintas. Tada praeity likę skladukai ir anaukštas atgimsta. Užkaboriai.

Ir prie namo buvęs medis. Prie kurio stovėdama ir žiūrėdama kažkur į tolį, tiek įsisvajodavau, kad net nepajusdavau, kaip supuosi sūpuoklėmis ant šio medžio aukštai aukštai. Ir pakirsdavau lyg iš sapno. Staiga suvokusi, jog viską sugalvojau. Pas tetą atgimdavo ir molinės lempos į princus, karalius ir rūmų gyvenimą. Dėžėje, padėtoje prie pavėsinės.

Ir kortos po sofos atbraila – išdėliotas visas dvariškių gyvenimas.

Ir špūlės. Ir sagos.

Mano kūryba.

xxx

Visa tai jau buvo. Jau liko. Jau yra viduj. Susikirtimas kelių su giminėmis, pasimokymas išminties ir priėmimas į klaną. To linkiu ir savo vaikui. Būti priimtam į abiejų – tėčio ir mamos – giminių klaną.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s