Be kategorijos

Močiutės darželis ir sodas

Photo by icon0.com on Pexels.com

Kai buvau maža, mėgau slėptis močiutės bijūnuose – rožiniuose, baltuose, bordiniuose. Sunkūs, kupini lietaus žiedai taip skaniai kvepėdavo. Saugiai jausdavausi, slėpdamasi tarp didelių krūmų. Nesvarbu, kad lyja. Nesvarbu, kad šlapia. Aš – močiutės bijūnuose.

Mama, kai po močiutės mirties teko parduoti jos namą, mūsų naujus namus taip pat apsodino bijūnais.

Dar slėpdavausi močiutės bulvėse.

Dar – jos avietynuose. Jų buvo daug, per tvorą susijungę su kaimynų avietynais sudarė mišką. man, mažai. Prisimenu, kaip įlindus į močiutės avietynus, užmačiau dar skanesnę avietę. Ryškią, raudoną, prisirpusią. Kaimynų avietę. Tvora buvo aukšta, vielinė. Rankutė tilpo per vielinę landą, visaip bandžiau siekti uogos. Kažkas sušlamėjo. Kaimynas! Sustingau ir apsimečiau, kad manęs nėra. Nežinau, ar jis mane matė, ar ne. Man atrodė, kad jei aš jo nematau, ir jis manęs nemato. Taip ir mano sūnelis daro. Užsidengia akutes, kai jį randu, bežaidžiant kavonia.

Dar močiutė turėjo obelį sode. Antaninių obuolių vis pasirinkdavau. O šalia jos – mano mylimiausia vištidė.

Ten praleisdavau valandas. Glostydavau vištas. Jos buvo mano draugės. Nuo jų ir blusų buvau pasigavusi. Visos giminės tetos šokčiojo nuo manęs, kai pamatė. Bet blusos pas žmones neužsilaiko. Rodos :).

Buvo ir močiutės braškės. Jas mama skindavo mano gimtadieniui.

Dar buvo močiutės abrikosai. Gale sodo. Kur jau prasidėjo kitų kaimynų sodai. Kaimynų, kurie buvo mūsų kaimynais ir pardavus šį namą. Nes – sutapimas – mes persikėlėm gyventi į lygiagrečiai einančią gatvę.

Su abrikosu, rodos, buvo kažkokia bėda. Ar jis augo tik vienas ir dėl to nevedė vaisių, o trūko jam kito abrikoso į porą. Ar dar kas. Prisimenu pokalbio nuotrupą su mūsų kaimyne gale daržo, kuri ir dabartiniam name mamai dar yra kaimynė.

Ta pati kaimynė buvo užsukusi pas mus į svečius paskambinti telefonu, kai aš gulėjau be sąmonės ant kušetės verandoj. O mama labai gailiai verkė. Įkišau verandoj vieną ilgą vinį į rozetę. Prisimenu, planavau įkišti dvi, nes jos kaip tik dvi buvo ir akivaizdžiai rozetės skylutėms užkišti. Bet nebespėjau…

Prisimenu, kaip ta kaimynė ramino mamą. Močiutė dar buvo gyva.

Prisimenu ir alyvą. Labai kvepėdavo. Alyvinę ir tamsiai violetinę. Prie jos, už patogaus medinio suoliuko buvo mano kapinės musėms, zylei, kurią apsidžiaugiau radusi, pelei. Vis tvarkydavau, prisimenu. Šluodavau, formuodavau kapų pavidalo kauburėlius, dėdavau iš pagaliukų kryžiukus ir saulutėmis puošdavau juos.

Netoli alyvmedžio augo lazdyno riešutmedis. Pas kaimynus, bet dalis jo buvo ir pas mus, perlindusi per tvorą. Gamta ir gyvybė barjerų nestato.

Prisimenu, kaip valgydavom pusžalius švelniai rožinius traškančius riešutukus.

Prie kiemo verandos ir įėjimo į namus, šiaurinėje namo pusėje augo rūtos, nuo kurių mane berdavo, mėtos, daugiau vaistažolių. Neprisimenu pavadinimo. Bet, prisimenu kvapus ir žalumą.

Svogūnai, česnakai kažkodėl augo prie tualeto. Ten, pamenu, mama eidavo pasiskinti svogūnų laiškų mūsų salotoms. Ir naujuosiuose namuose mama prie tualeto pasodino svogūnus ir česnakus.

Prisimenu kartkartėms atvažiuojančią didelę mašiną su šlanga, kakučių išvalyti. Prisimenu tą kvapą, pasklidusį po visą kiemą, pro uždarytus langus lendantį vidun.

Tokį patį nemalonų, kaip svilinamos kiaulės kvapas. Prisimenu tą kvapą ir vaizdą. Tėtis, močiutė, kiaulė.

Prisimenu ir kiaulės nugalabijimo ceremoniją. Mūsų kieme jos neprisimenu. Bet likę vaizdai iš kaimynų kiemo. Kur, kaimynų sūnus ant jų kieme esančios nedidelės kalvelės pririšo kiaulę ant gan ilgos virvės. O tada ji lakstė ratais, o jis bandė ją nugalabyt. Rodos ir sužeidė, bet netaikliai. Ir gyvulys kankinosi. O jis, turbūt bijojo. Prisimemu stebėjom šį vaizdą pro virtuvės langą. Ir tėtis komentavo apie kaimyno nemokšiškumą.

Dar prisimenu gaidį Kazį. Kurį, pati to nežinodama, begirdama sukirtau pietums. Nuo manęs apie jo žūtį slėpė. Nes tai buvo mano mylimiausias iš visų gaidys Kazys. Jo garbei net kuriam laikui teko paaukoti santykius su kaimynais. Varteliai, buvę tarp mūsų, buvo užrišti. Kad mes su jų, iš Kauno atvažiuojančią anūke, nedraugautumėm. Nes aš pavadinau gaidį jų dėdės, viešinčio iš Vokietijos, vardu – Kazimieras.

Dar buvo Rikis. Rikis atsirado nuo vieno giminės suvažiavimo kaime, prisimenu labai daug žmonių, palapines ir šuniuką, kurį išsirinkau tupintį iš po mašinos. Juodą, mažą, su balta apykakle. Kaip su smokingu. Tikrą Rikutį. Suvažiavime buvom tik su tėčiu ir močiute, mama neapsidžiaugė, pamačiusi šuniuką. Bet jis tapo ištikimu šeimos nariu iki kol man suėjo šešiolika.

Rikį bandydavau vėžinti lėlių vežimėly virtuvėj, bet jis ištrūkdavo ir, slystančiom letenėlėm ant posūkio, paknopstom ištrūkdavo nuo manęs į kiemą.

Jau paaugusi, sukaliau Rikučiui staliuką. Jo bliūdukams pasidėti. Bet jis prastai laikėsi ant sukapotų iš malkos kojelių Tik atremtas į sieną stovėjo. Kitaip – virto.

Dar, pamenu, kaliau zylėms lesyklėlę. Lesyklėlės niekaip nėjo įkalti į sustingusią šaltą žemę.

Prisimenu skalbinius, išdžiaustytus sode. Mėgdavau juos nugręžti ir, susukus vieną kampą, iščiulpti viduj esantį skystį. Kažkoks skanus jis man buvo.

Kaip skanu buvo ir kiaulėms padarytas į tamsiai mėlyną kibirą mišinys. Į kurį dėdavo kažkokių miltų. Konbikormu, man rodos, jį vadino. Kai močiutė palikdavo kibirą su kiaulių jovalu, užpiltą karštu vandeniu, lauko verandoje, aš vis kišdavau pirštą, niekam nematant, ir ragaudavau.

Skonis ir jausmas man buvo panašus, kaip su močiute prie virtuvės stalo sėdint ir išvalgant labirintais grikių košę su sviestuku.

O tėtis, šerdamas kiaules, visad sakydavo, kad nelįsčiau. Ir pasakodavo istoriją, kaip kažkur mergaitei kiaulės ranką nukando.

Ta istorija taip ir liko užmaršty, nes daugiau niekur kiaulių neauginom. Kol neteko apsistoti pas vieną coachsurfer’į, auginantį bute kiaulę Picky. O Picky buvo ant manęs pikta – aš miegojau ant jos sofkutės. Uždaryta balkone, visą naktį stengėsi ištrūkti į laisvę ir apsigint savo atimtą teritoriją. Tik man prisnūdus, šnipu stengės atstumti balkono duris. Mane iš miegų pažadindavo ji ir tėčio iš vaikystės sklindantys žodžiai. Net kartais pabusdavau nuo jausmo, kad Picky jau čia, prie lovos, stengias krimstelt mano ranką. Atsibudus, Picky nustodavo įnirtingai baladot balkono duris. Ir mažom gudriom akutėm mane stebėdavo. Kol vėl neatsijungdavau į sapną. Kad pradėtų savo ataką iš naujo. Vėliau paskaičiau, kad kiaulės gali suėsti visą žmogų, išskyrus kaukolę. Kaukolės neapžioja. Picky buvo labiau dekoratyvinė. Bet baimė iš praeities vis tiek išliko.

Dar prisimenu kaupą. Kaupą močiutė su tėčiu rudenį įkasdavo į žemę. Tai, ką norėjo, kad išžiemotų, dėdavo į ilgą sunkų keramikinį-molinį platų vamzdį. Jį kasdavo į žemę ir visaip uždengdavo. Kasdavo kažkur netoli pavėsinės su mano pardavimų suoliuku ir mano smėlio dėžės.

Prisimenu močiutės daržely buvo tamsiai violetinė raganė. Buvo ir didelė, išsikerojusi, raudonais žiedais rožė. Raganę ir rožę naujuose namuose pasodino ir mama.

Buvo irisai. Kuriuos mama irgi pasėjo.

Buvo saulutės pievutėje prieš gatvę.

Buvo rūsio langelis, prieš kurį aš pamačiau varlę ir visaip save skatinau ją paimti. Niekaip neišėjo – buvo šlykštu.

Dar buvo anglims skirtas langelis. Kur, žiemai atvežus anglis, ten jas išpildavo. O tada, šiūpėle pro langelį sumesdavo tiesiai į rūsį.

Tame pačiame kiemelyje man statydavo baliją turkštis. Prisimenu raudonai-mėlyną megztą maudymuką, su kuriuo turkšdavausi vandenuky.

Dar buvo tuja. Kurioje Kalėdų senelis palikdavo dovanėlę, o močiutė eidavo paimti.

Buvo fontanas. Kurį prisimenu jau be vandens.

Daug ko neprisimenu. Kur augo rožės ir raganė, kas augo prie įvažiavimo į namus. Kur augo tamsiai rudais ir švelniai rožiniais žiedais, kietais lapukais, gėlytės. Ar garažas stovėjo prie kaimynų tvoros, ar buvo tarpas (o kas tada buvo jame?- ar tik ne kopėčios?). Ar buvo tvora tarp kiemo ir daržo? Ar kas augo prie sūpynės? O kas augo prie pavėsinės?

×××

Dalis išsitrynė. Bet tas Jausmas liko. Kad ten – mano pirmieji namai. Mano saugumas. Mano kampeliai ir ritualai. Mano prisiminimai ir meilė, kurią mažam vaikui dalino patys artimiausi. Ir – svarbiausias prisiminimas – Močiutės dvasia. Ji buvo visur. Nes tai jos su Tėtuku statyti namai. Kai jie abu dar buvo jauni, vaikai maži. Rodės – visas gyvenimas prieš akis. Gal todėl kiekvienas sodo, daržo, darželio kampas atrodo prisiminimuose toks išdirbtas.

×××

Prisimenu ir darželį – kuriame augo rožės, tulpės, aplink apsodintas mažom gėlytėm, taip išformuojant kvadratą. Ir mano pusseserę. Su lietuvaitės tautine apranga, suvalkietiško krašto ornamentuotu sijonu, juosta ant galvos. Laikais, kai Lietuva dar buvo Sovietų sąjungos dalis. Prisimenu, kaip iš pavydo įkandau į gražią pusseserės nuotrauką. Dar likę dantų žymės kamputy. Nes ir aš labai norėjau tautinių drabužių ir fotografuotis darželyje. Supratau, kad tai kažkas ypatingo.

×××

Ilgai dar mėtėsi močiutės antrame aukšte esančiame veidrodžio stalčiuje nebaigta siuvinėti suvalkietiškais motyvais maža prijuostė. Kuriai trūko vieno raištelio.

Nespėjo…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s