Blog, Mintys apie šeimą:

Mamos marškiniai

Photo by The Belgian Nomad on Pexels.com

Mėlynai-raudonai-žaliai dryžuoti, su paraukimais prie kaklo ir ant rankogalių.

Juos, paauglė būdama nešiojau atsegtus, po apačia – paprasti vasariniai trumpom rankovėm šviesiai pilki marškinėliai, tamsiai rožinio džinso trumpi šortai ir alyviniai sportbačiai. Nuo tada mėgstu marškinius.

Jie man asocijuojasi su laisve. Su badmintonu. Sėdėjimu ant tvoros. Nieko neveikimu. Vyšnia ant kiemo. Stogu, ant kurio lipau su tėčiu, kopėčiom, kurias tėtis juokaudamas pakėlė nuo stogo man belipant – ot tai bajeris! Labai išsigandau, nes staiga nuo stogo atbrailos su visom kopėčiom atsidūriau pačioj vyšnioj.

Į vyšnią irgi lipdavau su kopėčiom, skindavau į metalinį bidonėlį vyšnias. Daugiau, turbūt, suvalgydavau.

Mamos marškiniai primena jos jaunystę. Kurią aš įsivaizduoju iš pasakojimų nuotrupų, nuotraukų. Vienoj nuotraukoj mama tokia šustra, su iškištu liežuviu, trumpais, garbanotais plaukais, įsirėmus į šoną ranka, su savo Broliu. Jai – šešiolika. Dar kitoj – su languotais šviesiais marškinukais – su savo draugėm, po diplomų teikimo prekybos mokykloje. Joms – po devyniolika. Visos su platėjančiom kelnėm, mama – su sijonu. Mano mama visada mėgo sijonus. Gal todėl ir aš nuo kokių dvidešimt penkių metų nuolat pradėjau juos dėvėti iki kol susilaukiau vaikelio ir vėl grįžau į kelnes.

Mamos akys toje foto valiūkiškai žiūri. Ji man išskirtinė iš visų savo draugių. Turbūt todėl, kad mano mama. Prisimenu, kol dar nėjau į mokyklą, vis ginčydavausi su kaimynų anūke, kurios mama gražesnė. Ji sakė, kad jos ir kritikavo mano mamą, o aš sakiau, kad mano ir už jos skaudžius žodžius norėjau, kad ji pranyktų visam laikui.

O gal todėl, kad jai ten – šešiolika metų. Ir jos valiūkiškos akys dar nematė gyvenimo sunkumų, kurie sekė po to… Ji dar tikėjo, kad viskas lengva, kad ji bus laiminga, gyvenimas klostysis, sukurs lengvai laimingą šeimą, turės pinigų ir nereikės jai vargti.

Kartais gyvenimo planas būna kitoks.

Ir kartais mes, begyvendami, pavargstame. Pavargstame kovoti, siekti, keisti. Ir užklupusi realybė ne visada įmeta pagalbos inkarus.

Žiūrėdama į tą savo mamos foto (atmintyje matau labai ryškiai), susiduriu su jos akimis. Ir tai yra ir mano akys. Tai ne tos pavargusios mamos akys, kuriai šešiasdešimt ir ji dažnai jaučiasi gyvenime vieniša ir nelaiminga, o aš jos tuštumos nepajėgiu užpildyti. Tai – merginos, tokios, kokia buvau iki vaiko aš, akys.

Ir jos man priklauso, o aš priklausau joms. Taip, kaip marškinėliai, mamos. Jie jau tapę ir mano, nors buvo jos…

Mamos akys man primena mano gimdymą. Mano gimimą, kaip mamos. Ir tai, ką išpildžiau. Mūsų ėjimą per gyvenimą, kaip moterų. Mūsų pasaulio pažinimą per mamų jausmus, sunkumus ir iššūkius, džiaugsmus ir aistrą viską padaryti dėl savo vaiko.

Mano vyras įrašė kažkada telefone, kaip mes su mama dainuojame. Prisimenu, klausiau, ir džiaugiausi – taip, tai mes. Tai apie mus.

Mama man vakarais sekdavo pasakas. Prieš mokyklą sekdavo pasaką, kaip Agnytė iš Rūgpienių kaimo, kur auga pas močiutę, eina į mokyklėlę pirmą kartą. Vis praeinant pro baltą su raudonu stogu mokyklos pastatą, rodydavo į ant jo tupinčius gandrus ir sakydavo – čia, Agnyte, tavo mokykla, tavęs laukia. Dabar aš suprantu, kad ji mane labai ruošė. Ir, nors pati sako, kad labai bijojo, kaip man ten seksis ir vėliau džiaugėsi, kaip viskas gerai, o aš visad norėjau į mokyklą, tik dabar suvokiu – tai jos dalis darbo. Kad aš norėjau eiti į mokyklą. Kad aš jos Norėjau, o ne Bijojau. Kad aš apie ją vis Pagalvodavau. Dar prieš einant.

Mama dainuodavo lopšines. jos mėgstamiausia, o mano nemėgstamiausia buvo ,,Lekia geeeervėėė”:). O mano mėgstamiausia buvo ,,Ten – cikados, jų gražios serenados….”.

Mama mėgdavo namuose dainuoti. Gal todėl, kuomet mano buvusi jaunystės laikų meilė pasakė, jog jam nepatinka, kai aš niūniuoju ar dainuoju – suklusau. Vidum. Kaip aš su juo gyvensiu, jei jis nemėgsta to, kas didelė dalis manęs, o jį tai tik erzina? Pasirodo – negyvensiu :). Man svarbu dainuoti, niūniuoti, šokti namie. Jaustis laisvai.

Mamos valiūkiškos akys – tai mano akys. Kai aš esu darbinėje rolėje. Mano mama dirbo parduotuvėje, mokėsi prekybos mokykloje. Gal todėl ir man pardavimai yra kažkas savo. Nors, būdama maža jos jau niekada nemačiau dirbant parduotuvėje, žaisti parduotuve – buvo mėgstamiausia mano žaidimo schema. Nesvarbu, kad žaisdavau viena.

Ant ilgo suolo išdėliodavau alyvų lapus, tada juos pardavinėdavau įsivaizduojamam pirkėjui. Apibėgus į kitą pusę suolo, pirkdavau.

-Laba diena, ko norėsit?

-Laba diena, norėčiau šito. Kiek kainuoja?

-Tiek ir tiek.

-Oho, kaip brangu. Nu tai duokit šitą ir šitą.

Kai buvau maža, mama man atrodė visagalė. Vis dar prisimenu tą jausmą. Mano mama man buvo pati geriausia.

Taip dabar mano vaikas žiūri į mane. Tai labai didelė atsakomybė. Būti heroju tokiam mažam žmogučiui.

xxx

Mamos marškiniai – simbolis mūsų ryšio. Ir lyg dar viena moteriškos linijos praeities relikvija. Lendanti iš praeities. Padedanti užbaigti mūsų moterų giminės mozaiką. Su visom prasmėm ir užpildančiais jausmais.

xxx

Marškinių nebėra, gaila.

Ačiū, ačiū, Dieve, kad Mama yra. Paskutiniu metu suprantu, kad tai, ką labiausiai duoda tėvai, vaikams suaugus – yra tiesiog žinojimas, kad jie yra. Ačiū, mama, kad esi. Myliu tave.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s