Be kategorijos

Braškės

Photo by Pixabay on Pexels.com

Visada mėgau braškes. Jos asocijuojasi su mano gimtadieniu.

Prisimenu ir patį sunkiausią iš visų gimtadienių. Tada šventę padarė mama. Nusivedė pas tokią tetą į braškyną prisiskinti braškių. Prisiskynėm daug. Rodos, didelės buvo ir gražios. Net nepamenu. Taip tada širdį draskė vidiniai išgyvenimai, kuriuos visaip bandžiau nuslėpti. Ir nekaip susiklosčiusi gyvenimo situacija.

O juk visada noris, kad ir kiek metų būtų, kad tėvai mus matytų laimingus, sėkmingus. Nesinori jų nuvilti, skaudinti savo nesėkmėm, o ypač – dūžtančiu tuo metu gyvenimu.

Tas braškių skynimas buvo atgaiva. Tada mama sumokėjo tetai už braškes. Kaip vaikystėj, kai vesdavosi kur nors.

Tai buvo mano trisdešimtas gimtadienis.

Žinojau, kad ji neturi pinigų. Bet iš paskutinių pinigų perka man tas braškes. Kaip ir visą gyvenimą iš paskutinių pinigų pirkdavo bilietus į keliaujantį zoologijos sodą ir kreivų veidrodžių karalystę, kavinę ir karuselę, žaislams ir drabužiams, skanesniam maistui ir knygutėm.

Mano gimtadieniui dažniausiai kepdavo tortą, ant viršaus pildavo pačios darytą glaistą ir spalvotus grūdelius bei kokoso drožles (pastaruosius du ingridientus aš nelabai mėgau:).

Dar, kartu su braškėm į kompaniją eina šviežios salotos su svogūnų laiškais, ridikėliais ir grietine. Iš pačių daržo.

Prisimenu kartą, vaikystėje, pabėgau su visu bliūdu salotų į lauką ir, atsisėdusi ant sūpynės, kirtau, kol mama manęs nepamatė. Dar prisimenu tuos bliūdus. Metalinius. Su gėlytėm šonuose. Skirtingų spalvų – tamsiai rudų, žemuogyčių lapukų ir žiedelių.

Jie man reiškė vasaros pradžią. Gimtadienį. Šventę. Malonumą. Rūpestį. Smagumą.

O prie salotų prisimenu mamos kotletus. Kokius moka daryti tik ji. Ir bulvių košę. Tobulas maistas.

Kai laukiausi, sukirtau nemažai braškių. Ir salotų. Kotletų mažiau, bet tik iš tingulio gaminti. Buvau net įsigudrinus pirktinius-parduotuvinius valgyti ir taip save apgauti.

Ir dar – šaltibarščiai. Su atskirai mažoje lėkštutėje įdėtomis bulvėmis ir svogūnų laiškais bei krapais, tik ką nuskintais iš daržo ir užbarstytais ant bulvių.Mama išreikšdavo meilę per maistą. Paslaugų kalba. Aš, prisimenu, kartais priešindavausi tai maisto kultūrai. O dabar, pačiai tapus mama, matau, kad atkartoju – išmokau valgyt gaminti ir labai stengiuosi, kad šeima, o ypač sūnus, valgytų šviežiai paruoštą maistą.

×××

Mano vaikas irgi mėgsta braškes. Ir vis labiau matau, kaip jam formuojasi įpročiai, mėgiami skoniai.

Bet tik vėliau tai išlįs. Kažkada, jau užaugus. Vaikystėje besikartojančių ritualų, tradicijų prasmė, kurias kūrė tėvai.

Man, kaip dukrai, tai kaip uostas. Mano saugumo dalelė. Atsinešta iš praeities. Norėčiau ir sūnui perteikti prasmingus jam ritualus,-inkarus, neleidžiančius nuskęsti gyvenime.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s