Blog, Moterų portretai:

Katia ir Margarita

Photo by La Miko on Pexels.com

Man visada patiko rusų kultūra, kinas, muzika, romansai, kalba. Labai turtinga kalba.

Prisimenu Katią. Aktorę, gyvenančią Maskvoje ir grįžtančią į Lietuvą aplankyti mamos. Mūsų pasivaikščiojimą prie atodangos, vidury žiemos. ,,Tu privalai rašyti”. Taip ji pasakė. Prisimenu visą tą laikotarpį savo gyvenime. Ji kalbėjo: ,,aš jaučiu tavyje labai didelį alkį, alkį viskam ir ėjimą į priekį.”

Dienom dirbau, atrodo, svajonių darbą, po darbo eidavau į parodas, koncertus, šokių pamokas, pasimatymus, susitikimus su draugais. Vakarais eidavau linksmintis į klubus. Ir taip non-stop. Taip, bėgau nuo savęs ir savo tuometinio giliai užgniaužto skausmo. Bet tuo pačiu jaučiau, kad geriu gyvenimą. Lyg būčiau buvusi ilgai uždaryta. Ir dabar visos gyvenimo spalvos, gyvenimo šokis mane kviečia…. Jaučiausi pasiilgusi gyvenimo, norėjau atsigriebti už viską, ko negalėjau, ko pati sau neleidau, už viską, ko nepatyriau… O širdis vis šaukė… Drąsiai. Ir jos nutildyti jau buvo nebeįmanoma.

Tikėjau, kad galiu pasiekti savo svajones, nors kartais tai buvo visiška iliuzija.

Bet – kas mane iš to laikotarpio žavi – sielos šokis ir atliepimas aplinkos.

Aš labai norėjau eiti į priekį….

Ten, kur nakty laukia itališkos naktinės gatvės su meile, Roma, pasivaikščiojimais.

Ten, kur laukia bridimas per pievą iki namų, nuo autobuso stotelės. Širdy kurstant stiprybę. Rodos, niekas nevyksta… Bet vyksta tiek daug…

Ten, kur šokių aikštelėj susiduria akys. Ir negalėjimas patikėti – negi tai vyksta man…. Juk tai – kaip filmas?

Ėjimas vidurnakty namo, nes troleibusai jau nevažiuoja, o tik ką baigiau svajonių darbo viršvalandžius.

Taip, aš daug ko tuo metu nemačiau, neįvertinau – racionaliai, logiškai. Bet tai buvo širdies, jaunystės ėjimas į gyvenimą. Į pažinimą.

Visą praeitą gyvenimo etapą man primena rusų romansai, gitaros garsai.

Nepaisant visų klaidų, buvo drąsa. Drąsa gyventi. Drąsa klysti.

Prieš sutinkant Katią, prisimenu sapnavau labai ryškų sapną. Jog esu bažnyčioje su gražiais, ryškiais vitražais. Toks geras jausmas apėmė pabudus. Kad manęs laukia daug spalvų gyvenime. Netrukus išsiskyriau su tuometiniu vaikinu. O, kai sutikau ją – prisiminiau iškart šį sapną.

Aš labai norėjau keliauti, o jis ne. Norėjau rytais išėjus pasivaikščioti, važiuoti į miestą, o jis ne. Norėjau eiti į parodas, koncertus, o jis ne. Norėjau patirti daugiau, nei namų gyvenimą, o jam atrodė, kad aš keista. Mes dar buvom tokie jauni… Per jauni užsidaryti tarp namų sienų.

Ilgainiui pradėjau jaustis, kaip dėžutėje. Iš to išeiti man padėjo Norbekovo akių pratimai. Juos darant buvo akcentuojama dvasinė stiprybė, vidus, o ne tik išorinė technika. Išėjo, kad aš save stiprinau, ruošiausi gyvenimui vienai, sveikam atsiskyrimui.

Prisimenu, kai būdavo labai sunku, užlipdavau ant stogo ir darydavau tuos pratimus.

xxx

Jaučiuosi labai atitrūkusi nuo šitos laukinės, širdies, o ne racionalaus proto klausančios savo dalies, kuri gali nemiegoti per naktį dėl gero filmo ar pasivaikščiojimo. Bet ji kažkur snaudžia. Ir – išgirdus romansą – nubunda. Mūsų sielai reikia nuolatinio peno. Kai apleidžiu rašymą, nebeturiu laiko su savimi, viskas išsiveržia pykčiu aplinkiniams, sau. O iš tikrųjų – jeigu labiau pastebėti save ir savo poreikius – viduj yra tuštuma, trūkumas, nepatenkinti poreikiai. Ir, kaip ir pokalbiui su Dievu mums reikia laiko kasdien, taip ir apsikuopti tai kas numirę, nereikalinga ir prikelt, nupūsti dulkes. nuo to, kas gyva ir laukia – labai svarbu.

Kartais užsikabiname už tam tikrų tikslų ir nematome viso kito. Gyvenimo spalvų, posūkių, vingių, vykstančių plačiai atmerkus akis. Tai lyg karantininis gyvenimas, nesant karantino. Save apvagiant ir suvaržant savo vidinius išteklius. Nes karantinas fizine prasme nebūtinai suvaržo. Jis gali ir duoti. Kitokią perspektyvą, gylį, matymą.

Prisimenu Katią, buvimą tyloje su ja – kiekvienai panirus į savo kūrybą. Jaučiau ją, kaip labai stiprią, charizmatišką, nepaprastai gražią vidumi ir išore sielos draugę. Su kuria susitiko keliai. Su ja kalbėjau savo laužyta rusų kalba, o ji su manimi stengėsi kalbėti lietuviškai.

Prisimenu Margaritą. Kurią sutikau stotelėje. Kuri man buvo motinos figūra čia, Vilniuje. Įsileidusi į savo šeimą, atvėrusi savo širdį. Nepaprastai vaišinga, dosni, supratinga, taktiška. Jos anūką mokiau lietuvių kalbos, o iš jų visų stengiausi išmokti rusų. Jie kantriai mane išklausydavo, su visom klaidom.

Ir, klausydama Margaritos, aš nusikeldavau į septyniasdešimtuosius, Rusiją, jos jaunystę, jos meiles. Matydavau kaip filme jos meilę gydytojui. Jos karininką vaikiną, kurio mama išmetė pro langą visus batelius, nes Margarita pasibučiavo su kitu. Jos klaidas ir aistrą. jos draugę dainininkę. Jų keliones. Jos nėštumą, taip ilgai lauktą. Ji taip norėjo turėti vaikų. Jos atsikraustymą į Lietuvą, antro vaiko gimimą. Darbą Chemijos institute. Vaiko ligas, nelaimingą santuoką. Nuslėpimą nuo pirmosios dukros tėvo apie savo neštumą…. Ir visa tai tilpo šios, atrodo, romios moters gyvenime. Matydavau jos mamą. Ir močiutę. Auginančias kambarėlyje anūkėlę. Keturios kartos moterų.

Iš Margaritos namų išeidavau su nepaprastai daug šilumos. Tokia mylima jausdavausi…

Jai buvo galima papasakoti bet kokią savo nuodėmę ir paklydimą. Labai paprastai. Ji neteisdavo. Iškart surimtėdavo ir imdavosi ieškoti išeičių. Tiesiog norėjo padėti jaunai merginai iš savo sukauptos patirties.

Su tuo man asocijuojasi rusų kalba. Su aktore Katia ir giliais pokalbiais su ja. Su jos mama ir arbatos gėrimo ceremonija. Su Margarita, jos dukra ir anūku. Su blyneliais ir salotomis, sriuba ir šviežiomis daržovėmis, grietinės padažu ir televizoriaus žiūrėjimu. Namais. Ir su Margaritos gyvenimo istorija. Nukeliančia į tik per rusiškus filmus matytą laikmetį. Su jos išgyvenimais, gyvenimo drama, ašaromis, meile ir džiaugsmais.

Aną dieną, važiuojant Uber, vairuotojas, kilęs iš Rusijos, paklausė – o kam jūs norite išmokti rusų kalbą? Jau ir taip tiek daug kalbų mokate.

Bet juk kalba atveria kelią į kultūros pažinimą ir suteikia galimybę pajausti, pažinti kitą žmogų, jo pasaulį daug geriau, nei jam kalbant kita, jam ne gimtąja kalba.

Rusų kalba man asocijuojasi su pokalbiu iš širdies. Su svetingumu. Su dosnumu. Su namų jaukumu. Su plačiu kultūros pasauliu. Su visu tuo, ką aš patyriau.

xxx

Ačiū Dievui už Margaritą, už Katią ir jos mamą. Nes jos atėjo mano gyvenime tuo laiku, kai labiausiai reikėjo.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s