Blog, Mintys apie namus:, Mintys apie šeimą:

Šeštadienis

Šiandien buvom visa šeima ant kalniuko su rogutėm. Kaip ir vakar.

Toks tikras šeštadienis. Rogutės, pasivaikščiojimas prie upės su antim ir gulbėm. Befstrogenas. Kava su ledais ir agavų sirupu ir morenginiai pyragaičiai. Pavadinimas – ,,Bučinys”.

Vaikas miega pietų miegelio. Lauke šalta. Virtuvėj girdisi indaplovės raminami garsai, vonioj – skalbimo mašinos.

Vyras bandė įkalbint pažiūrėti kvailą amerikietišką filmą, bet aš įsitaisiau virtuvėje. Su dekučiu, plačioje poilsio kėdėje-hamake.

Ramybė.

Primena dar vieną pasivaikščiojimą prie upės. Pavasarį, beveik prieš metus. Kai karantinas dar tik buvo prasidėjęs ir visus labai baugino žinia apie pandemiją. Šviečiant saulutei, vaikščiojom stumdami vežimėlį pirmyn-atgal palei upę. Vis prasilenkdami su kaukėtais žmonėmis – visi stengėsi išlaikyti atstumus, bet noras tokiu geru oru išeiti į lauką nugalėjo.

Tą kartą vyras ilgiau liko su vaiku lauke, o aš grįžus į namus puoliau gaminti raudonųjų skaldytų lęšių troškinį su porais ir moliūgais. Pirmą kartą gyvenime. Puema kartą vaikui ir sau pačiai. Pamenu, labai stengiausi.

Man maisto gaminimas nėra savaime suprantamas, sėkmingai vykstantis procesas. Bet, dėl vaiko, jam pradėjus valgyti kietą maistą, stengiausi kaip įmanydama. Išlindo ir praeities baimės – kad aš nemoku, nesugebėsiu, kad valgyt gaminti aš nemoku ir man nepatinka. Bet greta šių minčių, su kiekvienu patiekalu, ypač pavykusiu, pradėjo augti pasitikėjimas savim. Ir – kas svarbiausia – didelis vidinis džiaugsmas. Kad aš galiu. Man dažnai pavyksta. Kad gaminu tai, ko niekada nemačiau gaminant mano mamą ar močiutę, ar tetas. Bet man pavyksta! Kad kažkas (vaikas) valgo mano maistą!

Aišku, su vaiku man pasisekė. Jis nėra išrankus maistui :).

Šis naujas atrastas pasaulis mane labai džiugina. Skonio, spalvų, eksperimentavimo.

Maistas suteikia labai daug jaukumo namams. Sukuria šventę. Pagerina nuotaiką. Suburia prie bendro stalo.

Grįžtant namo po kalniuko pramogų, buvo gera žinoti, kad namie laukia karštas maistas. Čia dėka to mandro puodo, kurį nusipirkau. Nustatai programą ir laiką. Ir vsio. Draugė rekomendavo. Kaip ir robotą-siurblį. Net nežinau, kuris iš šių pirkinių mane labiau džiugina…

Dar šiandien, kaip šeštadieniui ir priklauso, susitvarkiau namus. Tiksliau, virtuvę. Ploviau ir rūšiavau vaisius, kroviau vieną po kitos pilną indaplovę. Šveičiau visur. O tada – švarioje virtuvėje gaminau valgyti. Savo befstrogeną. Iš Beatos receptų knygos vaikams.

Patinka man Beata. Nes visada pažiūrėjus jos laidas, ar paskaičius knygą, pajauti šilumą, jaukumą. Ir dar – visada yra receptų, kuriuos sugebu įveikti ir aš. Tai vat po to befstrogeno jaučiuosi kaip Mišelin restoranų žvaigždė. Tikrai.

Dar man Beata yra įkvėpimas mamos, žmonos, moters. Nes ji turi daug vaikų. O tai yra mano svajonė. Nes ji įgyvendinusi savo profesines svajones. Nes ji tiki į Dievą ir apie tai kalba. Nes ji skleidžia gėrį ir šilumą, o ne paskalas ar skundus. Nes, paklausius jos, atrodo, kad ir tu gali viską pasiekti.

Ir kartu ji yra reali. Žemiška.

Dar prieš metus nebūčiau net pagalvojusi, kad tiek rašysiu apie maistą. Artėjant šešto mėnesio gimtadieniui, kai sūnelis turėjo pradėti valgyti kietą maistą, labai nerimavau. Ilgai ruošiausi psichologiškai, kad reikės pradėti gaminti kelis kartus per dieną, nuolat, kasdien. Kokybišką maistą. Skanų. Sveiką.

Rinkausi gal mėnesį geriausią kūdikių maisto smulkintuvą+puodą.

Sutinku, šiek tiek nenormalu.

Bet man vien pienelio etapas su visiška laisve nuo gaminimo (nes sau gali užsisakyti ir per Wolt) ir perėjimas prie naujos – virėjos – pareigybės, prisimenant, kaip vaikystėje mama nuolat peikdavo, kad nieko nemoku gaminti, buvo rimtas išbandymas.

Pradžioje moliūgų, bulvių, morkų tyreles gaminau pagal griežtą Vaidos Kurpienės grafiką. Ir ne kitaip. Jokių improvizacijų. Susipirkau visas jos online kūdikio primaitinimo knygas. Ir kiekvieną etapą labai nuoširdžiai ir tiksliai stengiausi įgyvendinti.

Visa bėda, kad viskas sutapo su karantino pačia pradžia. Buvo begalinė baimė, kad neliks produktų. O aš dar norėjau ir ekologiškų ir tik ekologiškų produktų…

Atrodo nuo to laiko praėjo šviesmečiai. Gal todėl, kad karantinas laiko suvokimą keičia. O gal todėl, kad gyvenimui aplink sustojus, dar labiau pajauti, kaip greitai auga tavo vaikas.

Ir visi etapai – perėjimas nuo pienelio prie kieto maisto, pirmos ankštinių košės virimas – viskas yra labai ypatinga ir svarbu.

Kaip ir pirmas nuėjimas ant kalniuko. Ar vaiko su rogutėmis tempimas siaurai pramintu sniege keliuku. Vaikas krykštauja, keliukas vingiuoja, tėvai, iškišę liežuvius, lekia tekini.

O tada – gulbės, antytės, šuniukas, upė! Tradicijos išlaikymas – ir jau antrus (vaiko) metus ritualiniu tapęs pasivaikščiojimas prie upės.

Svarbiausia – visa šeima kartu. Šeštadienio snauduly.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s