Blog, Mintys apie kelionę:

Glori ir Salama

Jos iš Nigerijos. Abi kalba Edo kalba. Be anglų kalbos, kuri Nigerijoje oficiali.

Glori turi sūnų – Samuel. 14-ikos metų. Sakė labaaai aukštą. Dar taip parodė su ranka sau virš galvos. Kokį aukštą. O jos veidas nušvito, kai paklausiau ar ji čia gyvena su vaikais.

Ilgai nedrįsau klausti. Bet per tris savaites buvimo čia įsidrąsinau. Nedrįsau, nes kartais ji man atrodydavo labai išdidi. Ir kartu tas išdidumas buvo lyg gynyba. Dažnai matydavau pavargusią. Be nuotaikos.

Žinojau, kad Glori su Salama įdarbintos per programą. Ir jau ilgai laukia iš Nigerijos dokumentų. Kuriuos gavus, pagaliau galėtų būti ramios, kad jų nedeportuos. Ta laukimo įtampa t.p. jaučiasi. Nes dėl COVID viskas vėluoja.. Ir, panašu, kad dokumentus gaus tik kovą. O gal dar vėliau.

Glori čia gyvena jau 13-ika metų…

Salama – trisdešimties – vasario 2 d. gimtadienis. Jau turi tris vaikus: 10-ies, 6-erių ir dvejų metų amžiaus. Sakė, jei skirtumas būtų mažesnis – būtų neįmanoma. Ir šiaip Salama – ,,,prie bajerio”.

Sakė, šiandiem Salamos nėra. Ji atostogose. Kai kažkas jos klausė dėl darbų. Bet tokia aktorė. Net pagalvojau – čia ne ji apie save kalba.

Dar Salama šiandien nevažiuos autobusu namo. Važiuos mano vaiko paspirtuku. Taip jam pasakė. Aišku, prieš jai išeinant, aš nepamiršau pasiūlyti paspirtuko. Juokingas jai labai buvo šis mano bajeris.

Salama – iš devynių vaikų šeimos. Jauniausia. Alagbudė, kaip aš sakau jai, o ji su Glori patenkintos juokiasi. Edo kalba reiškia ,,jauniausia, mažiausia”. Vyriausiai sesei – virš šešiasdešimt metų. Visos sesės ir broliai, tetos ir dėdės likę Nigerijoje. Ji labai jų pasiilgsta. Bendrauja internetu.

Užsiminus apie gimtinę, nuliūdo. Gal reikėjo visai neklausti… Vėliau Youtube radau edo tradicines dainas ir šokius. Labai puošnūs tautiniai rūbai. Įjungiau Salamai ir ji pradėjo pasakoti.

Kad, jei turi pinigų – kvieti vat tokią grupę į savo vestuves ar kokį balių. Kad su tokiais tradiciniais rūbais ji visad būna namuose ar kai eina į svečius pas Glori ar kitus tautiečius, gyvenančius čia. Kad nesušaltų, po sujuosiama tunika apsirengia megztinį.

Vaikai edo kalbos nemoka. Su vyru visad kalba edo kalba, bet su vaikais – angliškai. Kai buvo mažesni, kalbėjo edo kalba. Gaila.. Nunyksta, neišsilaiko jų kalba.

-Labai melodinga jūsų kalba,- sakau aš Glori.

-Taip,- išdidžiai atsako.

Dar Salama man baudą norėjo uždėt. Kad aš čia tik į svečius atvažiavau, o ne gyvenu visam laikui. Ir vaikui baudą. Nes lovą išbraškiavo. Ir dar mano vaikui pagrasino, kad daugiau jo rankučių antspaudų ant veidrodžio nematytų – kitaip duos storą storą bučkį!

Patinka man Salamos išminties perliukai. Kaip kad – kas nori/myli vaikus – tas jų turi. Simple like that.

Ir jų akys išvirto, kai sužinojo, kad neturiu čia namų. Kad mano namai – Lietuvoje. Vis aiškinau, kur Lietuva. Rodžiau, kaip pas mus dabar prisnigta. Koks vaizdas pro mano langą dabar Lietuvoje. Reikės dar man padirbėti, rodant kur yra mano Lietuva. Kol kas painioja su Ukraina.

Ir labai noriu daugiau išmokti edo kalbos žodžių. Kol kas žinau tiek: iselogbi – su šv.Kalėdom, unu – burna, oesi – ačiū, ochsiagsegbe – viso. Paskutiniai žodžiai – neįsivaizduoju, kaip rašosi.

Po to, kai įteikiau joms po šokoladą su prierašu “Iselogbi” – jos labiau man atsiverti pradėjo. Pasidarė prielankesnės man. Ypač Glori pasikeitė. Prieš tai ji šiek tiek įtariai žiūrėjo į mano pastangas išmokti jų kalbą. Gal abejojo nuoširdumu.

Šiandien, pirmą kartą po trijų savaičių, Glori paklausė, ar aš su vaiku kalbu savo kalba. Ir lietuviškai pasakė mums ate, viso. Labai švelniai nuskambėjo.

Dar aš pastebėjau, kad jos labai mažai manęs klausinėja, o daug dalykų spėja. Beje, neteisingai. Ir man kilo klausimas – ar tai sąlygoja, kai pats turi savų bėdų ir galvoj gimsta stereotipai, kurie neleidžia pažinti? Arba, kai mums blogai, liūdna, sunku gyvenime, užsidarome savam kiaute ir nerenkam informacijos apie aplinką?

O labiausiai kas užstrigo – Glori pasikeitęs veidas. Kai nedrąsiai paklausiau apie vaikus. Kokia šypsena buvo jos veide! Koks pasididžiavimas jos akyse. Ne pirmą kartą pastebiu, kad nesvarbu, kokį darbą dirbtų moteris, kokiai kultūrai ar socialiniam sluoksniui bepriklausytų, kokia sudėtinga ar ne situacija būtų jos gyvenime, užsiminus apie jos vaikus – veidą nušviečia begalinė meilė ir pasididžiavimas. Pamiršama tą trumpą akimirką visa kita situacija.

Aš tarsi matau tą aukštą Samuel. Matau ir Glori namuose, prie jo – laimingą, juokaujančią. Orią.

Matau ir Salamos tris vaikus ir ją – užsikasusią darbais, su savais bajeriais, truputį išsiblaškusią. Kartais Salamos nėra. Ir visi namie užsikasę jos ieško. Vaikai nežino, kad ir Salama kartais – net ir per patį darbymetį – atostogauja.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s