Blog, Mintys apie šeimą:

LRT ir ,,Ponių rojus”

1970-ieji. Italija. Milanas. Mano mamai buvo 10 metų. Močiutė buvo dar jauna pakankamai. Skrido Gagarinas į kosmosą. 25-eri metai po Italijos išvadavimo. Moterų emancipacijos pradžia. Ir kartu – kultūrų sankirta. Siciliečių su tradiciniu patriatchatu ir milaniečių su moters išsilaisvinimu ir priklausymu darbo rinkai.

Mano serialas. ,,Ponių rojus”.

Pgl. Emilio Zola knygą ,,Moterų laimė”. Labai norėčiau paskaityti. Močiutė ją turėjo. Mūsų bibliotekėlėje.


Tas laikmetis, mados, istorija. Labai traukia ir žavi. Primena močutės ritualus – ji mėgo žiūrėti savo vokišką trumpą serialą, tada – ,,Panoramą” per LRT. Eidavo iki vidurinio – balkoninio- kambario, kuriame buvo jos virtuvėlė su sekcija ir šaldytuvu – saulėgrąžų aliejaus ir svogūnų. Svogūnus pjaustydavo gabalėliais, pildavo aliejaus, dėdavo druskos ir, su duona pasivilgyti, duodavo man.

Su tokiu ritualu žiūrėdavau, gulėdama ant išskleistos močiutės sofos, ,,Panoramą” ir tą trumpą vokiečių filmą, prieš ją. 

Dar močiutė duodavo cukraus gabaliukų. Iš savo sekcijos kambaryje. Baltas baltas, kvadratinis, tirpstantis burnoje ir kitokio saldumo, nei paprastas cukrus jis irgi buvo mano/mūsų ritualų dalimi. 

Visi šie ritualai man grįžta. Su apgaubiančiu močiutės saugumu. Bežiūrint mano serialą ,,Ponių rojus”. Kuris – tai dar viena nematoma gija, jungianti mane su močiute.

Su močiutės avietynais. Su močiutės daržais. Daržais, per kuriuos ji ir mirė. O gal mirė per mus. Per mūsų nerūpestingumą, kai pakirsta pati stipriausia grandis? Per mūsų baimę, ką žmonės (daktarai) pagalvos apie suodinas kojas, trusikus ar dar ką nors nešvaraus. Juk einant pas daktarą reikia pasipuošti. Su tais suodinais padais, nuo darbų, tais paprastais apatiniais – tave ir rado daktarai. Po pirmo mikroinsulto. Tada jau niekam nerūpėjo šitos smulkmenos.

Pasimetęs tėtis – išsigandusiu žvilgsniu žiūrintis, tarpdury į mano klausimus ir šauksmus atsako rikteldamas ,,ša”. Jis nežino, kas dabar su mumis visais bus. Kaip ir visi kiti. Močiutės dažnai keltas klausimas ,,kas su tavim, mažute, bus kai manęs nebus”, kaip ir daugelis kitų, kabo ore.
Močiutė ant žemės. Dar ilgai namuose mėtosi ruda gumelė, kuria užveržė gydytojai jai ranką. Lyg primindama įvykusią dramą.

O dar neseniai buvo šansas tau padėti, močiute. Kai siūliausi nuplauti tau kojas. Tu neleidai. Buvo purvinos. Grįšiu dar ir dar į tą akimirką, kaltindama save. Niekas nepriverčia patikėti, kad tai ne mano kaltė. Kad jeigu tąkart būčiau numazgojusi kojas, būčiau buvus atkaklesnė, tu būtum dar ilgai buvusi gyva. Gal net būtum pamačius mano sūnelį….

×××


Nesiliauja galvoj suktis šios mintys. Neįkyrios. Bet nepaliekančios. Šie prisiminimai. Su vasaros karščiu ir tuo pačiu stingdančiu vidiniu šalčiu, kuris apima staiga kam nors nutikus. Kam nors, kam nepasiruoštum ir visą gyvenimą. O nutinka staiga.

Negrįžtamai.


×××

Štai taip staiga įsijungus penktadienį televizorių, vietoj mano ,,Ponių rojaus” – naujas serialas ,,Seselė Beti”. Vidury sezono dėl koronaviruso nutraukė filmavimą ir grįž tik jau į penktą sezoną. LRT komentaruose – nusivylę žmonės, kuriems serialas tapo jų kasdienybės dalimi. Dėl to nesijaučiu tokia vieniša. Visi jie – pensijinio amžiaus, neradau nei vieno jauno, mano metų.

Šis serialas nutrūko taip pat staiga. Dar dieną prieš žiūrėjau ir buvo vidury sezono įkarščio – bac ir nėr. Visą dieną planavau, kaip žiūrėsiu, rinkau tam geriausią dienos momentą pažiūrėti įrašą. Čia tik serialas. Bet taip pat su žmonėm. Prie kurių prsirišam, pamilstam, jie tampa gyvenimo dalimi. 


Bac ir nėra.Ir tam nepasiruoši. 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s