Blog, Mintys apie šeimą:

Draugai

Ne mano. Vyro. Atrodo tie patys, kaip visada. Na, gal kažkas ir keičiasi. Juk visi keičiamės.

Bet viskas kitaip. Nei tada – prieš šešis metus. Kai pirmą kartą persikėliau gyventi į užsienį. Kai pirmą kartą juos pamačiau.

Santykis kitoks. Aš nebesijaučiu tokia priklausoma – man nereikia, kad su manimi draugautų. Aš nebijau savo vienišumo. Man jo net reikia. Pasiilgstu. Gera pabūt vienai. Pamąstyti savy.

×××

Aną dieną bukai žiūrėjau į jūrą. Labai reikėjo to laiko sau. Pikta buvo jūra. Didelės bangos. Purslai tiško ir sudarė miglą virš savęs. Kartais joje dingdavo banglentininkas.

O ne. Negi turėsiu pranešt policijai. O – atsirado. Nemirė, visgi.

Ilgai žiūrėjau. Kol nenugalima jėga išplovė mano susikaupusius, net neaišku kokius, jausmus. Kažkokį slogutį. Vidinę nelaisvę. Taip gręžė, plovė, vėjas atidarė iki galo duris ir išventiliavo.

Tapo tylu. Tyku. Nurimau.

Dabar jau galėjau eiti pasivaikščioti. Ir stebėti tuos pačius vaizdus, kaip prieš šešis metus. Tik jausmai jau kiti. Ramybės daugiau.

Ir kai kurių žmonių nebėra…

Nebėra vyro senelio. Ir močiutės. Su močiutės išėjimu esu susitaikiusi. Dalyvavau jos laidotuvėse. O senelis.

Jis taisė man dviratį. Bandė. Kažkada, kai būtent čia pajūriu aš atsibeldžiau. Pasiklydusi. Bijodama vakaro. Neišvengiamai užklumpančio. Vieną. Nes vyras dirba šią naktį.

– O tu drąsi,- pasakė senelis. – Aišku, visada matydamas mane tylią ir liūdnai žiūrinčią pro langą. Tylią, nes iki galo dar nemoku kalbos. Ir man pirmą kartą gyvenime, panašu, kad depresija. Ar jausmas kai nieko nieko nesinori. Baisus jausmas. Niekada iki tol nebuvau jo patyrusi.

Niekada iki tol nežinojau, kad namų, Tėvynės ilgesys gali būti toks milžiniškas.

Taigi, to senelio nebėra.

Prisimenu besileidžiančioje saulėje žvilgančias nuo senumo jo rankas. Bandančias sutaisyti man dviratį. Netyčia susvyravo ir vos negriuvo. Visaip bandžiau jį įkalbėti netaisyti to dviračio. Bet stengiaus neperžengti ribos. Ribos, kuri pažemintų jo, kaip džentelmeno ir vyro, visa galinčio, orumą.

Tas trumpas pokalbis. Buvo toks asmeniškas. Tik tarp mūsų. Be visų giminių, tradicijų, namų ir ritualų. Ir toks užmezgantis tikrą ryšį. Tarp dviejų sielų. Nepaisant jų amžiaus.

Prisimenu jo dukros pasakojimą. Koks jis jaunas buvo gražus. Kaip gražiai mokėjo šokti. Pasakojo tai jam girdint. Kuomet buvome pakvietę vienintelį kartą juos pietų pas mus į namus. Ir rodėme savo vestuvių foto ir video. Jo akys žėrėjo.

Prisimenu, kai buvau uostamiestyje – mažame, siauromis gatvėmis. Ir man taip ,,lipo” ta šiek tiek purvina, neiščiustinta uostamiesčio dvasia. Ten jaunystėje gyveno ir senelis. Iki tol, kol persikėlė su žmona gyventi į iščiustintąjį miestelį. Pradžioje – aukštai, daugiaaukščiame. Ten, kur labai mėgo pro langą žiūrėti jo dukra. Ir dabar, jau turėdama prabangius namus, kažkodėl vis dar ilgisi to jausmo. Stebėjimo pro langą. Pauuglystės. Šeimos. Ar dar kitokio jausmo. Iš kartais atrodo – nebe mums priklausiusio gyvenimo. Nes ta atkarpa jau ir nebepriklauso mums. Praeičiai.

O tada jie persikėlė į pirmą eilę prie jūros. Nes taip norėjo jo žmona, turėjusi tvirtą charakterį. Ten aš jį ir sutikau. Sėdintį prie lango. Gliaudintį kaštainius. Ten, dalinomės kiekvienas savaip išgyventa akimirka. Žvelgdami pro tą patį langą. Į puošnius buržua miesto žibintus. Trumpą saulėlydį. Dingstančią tamsoje jūrą. Kalėdoms žibantį švieselėmis rutulį, miesto aikštėje. Ar fejerverkus. Naujametinius.

Dar jis žiūrėdavo futbolą. O aš nežinau kur žiūrėdavau. Būdavau. Kartais liūdėdavau – tada jis patampydavo man už žando besisveikindamas. Lyg prasikaltusiai mergaitei. Nežinia kur švaistančiai savo energiją.

Kartais jis staiga dingdavo iš namų. Išsigąsdavom, kad kas atsitiko. O jis grįždavo kaip niekur nieko iš parduotuvės. Su dešra ir dar kuo nors skanaus. Mums pavaišinti.

Kartais valgydavom jo gamintą maistą. Jis stebėjosi, kaip aš nevalgau jo gamintų sraigių, kai namuos augintų triušių mėsą kirsdavau. Prisimenu ėjome pasivaikščioti pro vieną parduotuvę, kaip pro miglą prisimenu tos parduotuvės vitriną, kai tai pasakė.

O su tom sraigėm buvo taip.

Kirtau sau sraiges su padažu, pirštus apsilaižydama. Kol po kelių dienų, atėjusi į namus nepamačiau visur ant spintelės prilipusių sraigių. Išlipo iš miltuoto puodo. Kur turėjo ruoštis savo gamybai.

Pamačiau – ir vsio. O kitą dieną – kas pietų? Ogi sraigės! Jau negaliu net žiūrėti į jas. O senelis tyliai pyksta. Kad nieko neragauju. Padažo teko ragaut. Fui fui.

Kaštainius išlukštendavo jis. Ir iškepdavo jis. Keptuvėj. Tokia kaštainių ceremonija būdavo.

Jau po jo mirties sūnus su žmona kalbėjosi apie jo ledų gaminimo aparatą. Kad nežino kaip naudotis. Dar kad buvo pianinas, kurį pardavė. Įsiterpiau į pokalbį, prisiminiau, kaip senelis man juos rodė kažkada. Jie liko nustebę. Nes šie aparatai stovėjo jo kambary, kur niekas neidavo. Prisimenu dar bandžiau groti tuo pianinu-vargonais. Savo kūrinėlius. Nes tuo metu kaip tik mokiausi groti pianinu.

Dar prisimenu tam kambarėly ant sienos prie lovos buvusią nuotrauką per visą sieną. Labai gražaus vyro. Gulinčio jūros pakrantėje, purve. Tokia kaip iš viršelio. Bet buvo akivaizdu, kad čia kažkas iš savų. Taip ir neišdrįsau paklausti kas ten toks…. Tik vis galvoju. Gal senelis?

Senelis turėjo savo gėlyną. Gėlynus. Vieną – bute. Vidinėje laiptinėje, kuri yra tarp ratu aplink esančių butų. Kur viršuje – atviras dangus.

Kitą – jo sūnaus šeimos verslo pastate, vidiniame kiemelyje. Kažkada sutikome jį ten besikrapštantį. Buvo labai netikėta. Atkreipiant dėmesį, kad jam jau buvo virš aštuoniasdešimt metų. Džipe, kurį atvairavo (vaiko gimimo proga mums jį vėliau padovanojo – labai simboliška…) – kastuvas, kibiras r kiti atributai. Vyras padėjo jam dar kažką sudėti į gan aukštai esančią džipo bagažinę. Mes išvažiavom – jis liko darbuotis. Nesuvokiu, kaip įvairavo atbuliniu į tokį siaurą tarpą. O vėliau – atgal.

Kitas – pas sūnų prie nuosavo namo. Ten buvo daržovių, prieskoninių žolelių. Prižiūrėdavo vis atvažiavęs į svečius ar pietų.

Visur važinėdavo su šuniuku. Šuniuku, kurį paėmė iš prieglaudos. Šuniukas labai buvo prie jo prisirišęs. Kaip vaikutis. Man dabar net primena mano sūnelį. Tik kad šuniukas buvo jau metuose. Ankstesni šeimininkai buvo jam žiaurūs. Ir jis toks traumuotas liko. Jautresnis. Labai daug meilės jam reikėjo ir jos gavo tuose namuose.

Šuniukas turėjo kaspinėlį – raudoną – po kaklu. Tokį bantuką. Turėjo savo vietą kambary. Bet dažniausiai užšokdavo seneliui ant kojų. Ten įsirangydavo ir snausdavo. Kol senelis žiūrėdavo futbolą.

Kažkada, kai jau džipu nustojo važinėti, senelis turėjo kitokį džipą. Mašinytę, skirtą važinėti šaligatviais judėjimo problemų turintiems žmonėms. Primygtinai mums siūlė ja važinėti. Aš tai prisibijojau. Ir ne be reikalo. Vos nenukaliau kelių žmonių. Bet žmonės buvo atlaidūs. Geraširdiškai šypsojosi, matydami, kaip senelis džiaugiasi galėdamas pamokyti ir šia mašina manevruoti.

Taip laikas ėjo, bet noras būti stipriam išliko.

Tik dabar suprantu koks svarbus man buvo šis ryšys.

Nors vertinau visada. Lankydavome jį dažniau nei kiti anūkai. Aš visada buvau senelių mylėtoja. O dabar esu ir vaikų. Nes nebebijau jų.

×××

×××

Po spoksojimo į jūrą ėjau pasivaikščioti pakrante, kuria paskutinį kartą ėjau prieš metus. Kai dar buvo gyvas senelis. O mes jį lankėme su kelių mėnesių sūneliu. Toje kelionėje visko bijojau. Po gimdymo man dar buvo praėję per mažai laiko. Per mažai buvo laiko pirmagimiui. Jaučiausi tokia vatinė. Kelionė buvo labai ilga ir sunki. Kūdikis man atrodė labai trapus. Bet vyras reikalavo, kad skristume. Jis jautė, kad šios Kalėdos jo abiems seneliams bus paskutinės. Senelė mirė sausio ketvirtą. Senelis daug vėliau, bet mes tuo metu buvome Lietuvoje. Karantinas dėl pandemijos.

xxx

Nuėjome miegoti. Vyras pasakė, kad kai atsibusime, senelio jau nebebus. Iš kur tokia nuojauta. Taip pamaniau. Pasirodo, jam turėjo suleisti kažkokių vaistų. Nes kankinosi.

Lietuvoje man tai skambėtų kaip autonazija. Nelegalus reikalas. O čia – nežinau. Visi priima kaip savaime suprantamą dalyką. Man tai – mirties nuvertinimas.

Kas liūdniausia, kad jis labai norėjo mirti namie. Jo neišleido, nes būklė buvo labai silpna. Tam, kad užmigdytų. Jis norėjo numirti namie.. Su savo šuniuku. Su savo futbolu.

Visą gyvenimą buvo toks nepriklausomas. O mirė taip. Man net pyktis ima. Iš to bejėgiškumo, kurį jis turėjo jausti… Kokia neteisybė. Tavo protas veikia, supranti, kad miršti, nori mirti namie ir tavęs neišleidžia atseit dėl tavo gerovės… Juk suleidžia vaistų, kad numirtum taip, kaip patogiau kitiems. Medikams. Dėl atsakomybės klausimo, galbūt. Nežinau.

Turbūt dėl jo mirties istorijos, jis man buvo vis dar toks gyvas prisiminimuose. Eidama pro jo namus prisiminiau mūsų kelionę su sūneliu prieš metus. Proseneliui parodyti. Koks ilgas tas kelias atrodė tada nuo kavinukės iki senelio namų. Verkė mažiukas. Pavargęs buvo. Norėjosi jau apsisukti ir važiuot namo. Bet kažkas sulaikė.

Dabar taip džiaugiuosi, kad apsilankėm. Kad yra tas prisiminimas.

×××

Iš pasivaikščiojimo prie jūros atsinešiau keletą suvokimų. Kas man šis miestas, jei nebėra senelių, nebebūtų tetų, dėdžių, tėvų? Visa tai laiko prie miesto. Tarsi dalis jo veido.

Ir kartu atsisveikinau. Su vienu, su kuriuo jau nebesusitiksim čia, Žemėje.

Su vienu, kuris nebematys mano vaikų augančių. O taip norėčiau.

Ypač, kai matau labiausiai panašumų sūnelis turi į šį senelį, jo vyrišką liniją, o ne mano tėvus ar senelius.

×××

Ir dar jis merkdavo akį. Juokaujant. Kai būdavo nesveika, bet nenorėdavo to parodyti. Kai prisnūsdavo prie pietų stalo, privalgęs. Kai norėdavo pakalbinti.

xxx

Toks mano atsisveikinimas. Su žmogum, su kuriuo turėjau atradusi sielos bendrystę. Draugystę. Ir su kuriuo kažkurią gyvenimo atkarpą keliavau kartu.

Sudie, Drauge. Sudie, Seneli. Iki pasimatymo.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s