Blog, Mintys apie kelionę:

Pašnekovas

Tokia ne kokia nuotaika grįžtu su vaiku namo.

Vyras turėjo lėkti į darbą, norėjo mus palydėti iki namų. Padėti, kitaip sakant.

Bet kartais geriausia pagalba yra suteikti laisvę.

Taigi – atsisveikinam. Jis nubėga tekinom. O mes ramiai šliumpinam iki namų. Tik kažko vidinis kirminas sako:

– Negi dabar jau eisi. Juk dar nieko nenutiko, kas “make my day”. Ar kaip ten angliškai sakoma.

Na, bet slenku namų kryptim. Pasiruošusi bet kada išklysti iš kelio kokiam nuotykiui.

Ir štai vėl. Tas pats senukas, kur vakar. Labai apsidžiaugiu. Myliu senus žmones.

Raudona. Jis pristoja. Ir mes vėl pradedam pokalbį.

Apie tai, kaip aš vakar taip ir neradau aikštės, kurią jis man parodė. Apie tai, kaip užkniso šitas kaukių dėvėjimas. O jis dar serga apnėja. Tai visą naktį turi miegoti su kažkokiu aparatu. Tik dieną atsikelia, turi išeit iš namų – iškart susinervuoja. Kad reik kaukę dėtis.

Apie tai, kad daugumos žmonių, kurie kilę iš šiauriau nei Vengrija esančių šalių akys yra šviesios – mėlynos. Dėl to aišku, kad aš esu kažkur iš to krašto. (Suprask – Lietuvos :)).

Apie tai, kad šitą gatvę jis vadina kakų gatve. Nes per čia grįžta kvartalo šuniukai dažniausiai namo po pasivaikščiojimo. Sako, rytais gatves plauna.

Dar parodo kur gyvena. Jeigu ką. Aš pasisakau ir kur gyvenu.

Papasakoja, kad jo vaikų akys irgi buvo mėlynos, kaip mano vaiko. Bet vėliau spalva pakito. O vat jo brolio – ne. Liko mėlyna. O jam jau septyniasdešimt.

Suprantu, kad čia mėlynos akys – rimtas reikalas. Kažkas kitokio.

Atsisveikinam. Pakalbėję apie apaštalus Matą, Luką, Morkų ir Joną. Gražu, kad taip užbaigėm pokalbį.

×××

Čia – geriausia mano kelionių dalis. Atsitiktiniai pašnekesiai gatvėse. Įsirėžiantys į atmintį. Atnešantys naujų minčių.

×××

Barselona. Miesto skveras prie Las Ramblas. Šviečia saulė. Pavakarė. Atsipalaidavę vaikšto žmonės. Riedutininkai. Riedlentininkai. Štai čia sustoja viskas, užmezgus įdomų pokalbį gatvėje. Sustoja eismas. Kavinių darbas. Močiutės, žiūrinčios pro langus. Lieka tik akys dviejų žmonių. Ir įdomus pokalbis.

Ir taip visada. Išnyksta aplinka, arba atvirkščiai – pradeda suktis viskas apie pašnekovus. Ir jų pokalbio giją. Džiazą.

Geras pašnekovas – kaip įsimylėjimas. Atgaivina. Atšviežina. Sustabdo laiką. Net tokiam mieste kaip Barselona. Net tokiam mieste, kuriam esu dabar.

Geras pašnekovas suteikia labai įdomų jausmą. Kad gyveni. Ne šoki pagal kažkieno išdrožtą dūdelę. Bet gyveni pagal savo sielą.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s