Blog, Mintys apie namus:

Mėsmalė

Šiaip – bjaurokas žodis.

Bet istorija jos atsiradimo mano namuose visai graži.

Taigi, vaikui kotletukų prireikė. Ne, jis pats dar neprašo, bet su aštuoniais dantim lengviau maltą mėsą valgyt. O parduotuvės faršu nepasitikiu. Tėtis pasakojo, kokių liekanų, būna, prikrauna.

O po to susimąsčiau. Primena mamą. Ją visad matydavau malant mėsą. Tada batoną.

Žiūrėdavo kažkur pro langą. Niūniuodavo.

Prisimenu tą mėsos ir šviežių smulkintų svogūnų kvapą. Negalėčiau būt vegetare ar vegane. Mėsa per daug į kraują įaugus.

O akys jos iš tikrųjų žvelgė kažkur tolyn. Pro langą. Pro medžius. Jų raibuliavimą saulėje. Pro vasaros dangų. Pro kaimynų stogą. Tolyn nuo namų. Į priekį. Atgal. Nežinau. Bet – tolyn.

Mūsų mėsmalės šriubukas buvo toks pakleręs. Todėl dėdavo popieraus ant jo. Kad laikytųsi.

Priverždavo prie stalo. Ant viršaus lentelę dėdavo. Todėl mūsų stalas buvo nusėtas mėsmalės įdubimais.

O mes nusipirkom mandresnę. Elektrinę. Kartu ir daržoves smulkina. Pastatyta ant baltos lentynos, šalia gėlių kompozicijos, apačioj kavamalės – labiau primena Italijos virtuvę, nei mano mamą. Kažkodėl. O gal vokišką močiutės senų laikų serialą. Kurį rodydavo po ,,Panoramos”. Ten kažkuriuo metu, slenkant informacijai apie aktorius, šmėsteldavo ir mėsmalės siluetas.

Gal todėl, kad mamos mėsmalė turėjo nepaaiškinamo liūdesio. Neišsipildžiusių svajų. Kažko neišpildyto. Tokio, kad norėjosi žiūrėti PRO ją. Kaip ir pro savo praeinantį gyvenimą.

O mano mėsmalė – itališko gyvenimo. Su džiaugsmu. Su lengvumu. Taip ji žiūri į mane.

×××

Nes nesinori žiūrėti į praeinantį gyvenimą. Pro šalį. Noris kabintis. Siekti. Keisti. Svajoti.

O kada užklumpa liūdesys – tai lyg mėsmalė, kuri stovi nenaudojama, kai lauke lyja. Taip vasariškai. Skaudžiai. Iki skausmo nuplovus dulkes, primenama apie dar vieną vasarą. Dar vienas alyvas. Ir kartu – kažką toj paauglystės praėjusioj vasaroj neišsipildžiusį. Gal todėl vis vengiu pripažinti mamos skausmo dalį savyje – tą žvilgsnio pro langą į praeinantį gyvenimą, jaunystę, įkaitusius stogus. Kažką saldžiai nesugrąžinamo ir brangaus. Patį gyvenimą.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s