Blog, Mintys apie namus:

Duoninė

Ją turėjo baba. Kuri gyveno su savo dukra. O ši – su savo dukra.

Taigi, viso – trys moterys.

Ten augo ir mano mama. Augau ir aš.

Duoninė stovėjo ant šaldytuvo. Virtuvės kampe. Medinė.

×××

Ir aš turiu duoninę. Nesupratau, kodėl juodai-baltai modernioje virtuvėje man prireikė ne kažkokios mandros duoninės. Pvz.su užrašu “Bread” ar pan., o gana griozdiškos medinės duoninės.

Po to “daėjo”.

Duoninė buvo mano pirmas daiktas, įsigytas iš sentimentų praeičiai. Po to sekė ir daugiau. Visi jie – virtuvėje. Visi jie – moteriškos relikvijos iš praeities.

Duoninėj, beje prigrūdau tiek duonos, kad supelijo.. Pasirodo, reikia žinot, kaip elgtis ir su duonine ir su duona. Pavyko “išgydyti” nuo pelėsių.

Mano mama visada turėjo plastmasines duonines. Pamenu, viena ryškiai žalia buvo su temdinto permatomo plastiko viršum. Fui. Negalėjau pakęsti.

Atrodė nepagarba duonai.

O vat iš babos – ankstyvų mano vaikystės laikų – iš tų moteriškų ir kūrybiškų namų, kur staltiesėlės megztos, kur ateidavo tetos siūtis liemenukus ir paltus, o visur būdavo pilna iškarpų, kur miegodavau ant dviejų sustumtų fotelių, kur stalo trupiniai būdavo kruopščiai nušluojami, kur grojo “Grįžtu namo, o saulė dar nenusileido”, leisdama man matyti vakarėjantį dangų. Kur padėtos po sofos apačia kortos atgydavo – virsdavo karaliais ir karalienėm su jų dvaro gyvenimu. Kur buvo tetos, išėjusios į darbą, kvepalai, dažai, kuriais hūtinai reikėjo pasidažyti. O, klausiant ar tik ne aš juos ėmiau ir vėliau užkimšau lūpdažį jo neužsukus, ar ne aš kvėpinausi – kai visi namai aplink mane skendėjo tam aromate – tvirtindavau ne. Pradžioj – nes būdavau jau pamiršus, kad tą dariau. Vėliau – jau įsigudrinusi ir nejudėdama. Kad tik kvapas nepasklistų. Prisimenu pasilenkusią tetą, klausiančią, ar tikrai neėmiau ir, kad ji tikrai nepyks :). Kažko įtariau, kad pyktų :). Kur buvo siuvimo mašinos – apstriginimui ir net paltų siuvimui. Vienos prisibijojau – ji buvo elektrinė. O kitą ne kartą užkišau siūlais, bandydama slapta siūti.

Štai čia buvo mano kūrybos dirbtuvės. Mano laikas saviraiškai ir laisvei.

Čia, kur išeidama su mama iš virtuvės ir eidama namo svarstydavau, ar ne blogai padariau pabučiavus tik babą, o jos draugės – kaimynės – ne. Juk kaimynei liūdna turėtų būti.

Čia, kur vasarą būdavo prileistos balijos vandens, o baba akylai stebėjo ir pyko, jei einu su teta, jos anūke, į vieną. Vis apsaugot norėjo.

Čia, kur baba, slapta nuo visų, duodavo išeinant į namus pinigėlį-lituką. Ar tortuko gabalėlį ar saldumymo tik jai atvežto.

Čia, kur pirmą kartą pamačiau iš Argentinos tetos atvežtas tikras barbes. Su besilankstančiom kojom. Su slidinėjimo apranga. Su gražiais plaukais. Žaidžiau kampe, pasikavojusi už sofos.

Čia, kur norėdama padėti babai gaminti ir pasirodyti savarankiška, šakute keptuvėj išmaišiau blyno tešlą,manydama, kad – kiaušinienė. Teko valgyti tokį blyną. Babą atsimenu lyg pyktelėjusią, nors nieko nesakė. O save – raudonuojančią iš nesusivokimo.

Čia viską matė ir duoninė. Stovėdama sau tyliai kamputy.

Ir savaitgalinius skalbimus. Ir sėdėjimą prosenelio ant zelikio. Ir viščiukus, cypsinčius dėžėje. Ir tą švarą. Tvarką. Namų jaukumą.

Ir babos skareles dėžutėje. Kurias aš tvarkydavau, ji žadėjo man palikti jas. Tik, po mirties, kažkur dingo… Ir salsvą valerijonų kvapą ir aitriai skanų tepalo sąnariam kvapą. Ir permatomas su brūkšneliais stiklines.

×××

Štai tiek man telpa duoninėje. Kuri užima visą erdvę ant mūsų šaldytuvo. Kurią reikia nuimti, norint prieiti prie spintelės viršuje. Ir kurią taip svarbu ir neįkainojama turėti savo pirmuose nuosavuose namuose.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s