Apie mane

Sveiki,

mano pirmasis gyvenime/o blog’as!

Visad norėjau rašyti, tik vis buvo kažkas, kas sulaikytų. Kad esu nepakankamai gera, dabar nėra laiko ir t.t. Na, kaip ir pas visus – gyvenimas.

Šeimos norėjau ne visada. Tik nuo tada, kai išsiskyriau su pirmu gyvenime vaikinu. Nes suvokiau – visgi noriu aš vaikų, bet ne su tavim…

Nuo to laiko įvyko daug vidinių transformacijų. Pamokų. Keičiausi. Augau.

Atradau ilgainiui, kad ne tik noriu statistinės šeimos. Noriu daug vaikų. Mano močiutė turėjo aštuonis vaikus. Jai mirus, stovint prie karsto laidojimo namuose, žiūrėjau į jos kūną. Kuris išnešiojo tiek vaikų. Aštuoni.

Turiu metukų sūnelį. Pagaliau!

Ne dėl to, kad būtų nesigavę jo pradėti. Bet kad tiek ilgai eita į jo gimimą. Mano vidinė kelionė. Ir ji įgavo pagreitį, kai laukiausi. O gimdymas tikrai buvo gimdymo takų pravalymas :D. Gimus vaikui jaučiau begalinį atsiradusios erdvės jausmą. Prisiminiau studijų laikus, Erasmus’ą, žadėjau grįžti gyventi į Suomiją. Būti teisininke. Išlindo visos svajonės, neįgyvendintos. Kurioms atsirado erdvės.

Vėliau vėl įsisukau į motinystę ir šie norai liko praeity.

Bet tas jausmas. Kad aš jau įgyvendinau vieną planą. Svajonę. Kuriai tiek psichinių jėgų atiduota. O dabar galiu jau daryti ir kažką kita…

Po metų vėl iškilo noras. Daugiau vaikų. Darnesnės santuokos. Ir – pagaliau – savęs realizavimo. Po daug daug metų dirbtinio stabdymo ir tūnančių vidinių baimių.

Tad kviečiu Jus būti šiame kelyje. Į tikslą. Į vis laimingesnę, emociškai sveikesnę šeimą. Į daugiau vaikučių :))) ! Daugiau džiaugsmo, augimo.

Kviečiu tyrinėti lėtai. Nes ir aš iš visiško bėgimo išmokau to lėtaeigiškumo. To mažų žingsnelių metodo. Slow living. Slow eating tik vis neišmokstu – labai mėgstu prisiryti ir kol kas visai nenoriu to keisti :).

Mano blog’e knisimės po smulkmenas. Narpliosim ir vėl grįšim analizuoti tai, kas jautru, trapu, detalės. Leisiu sau būti savimi – tyrinėjančia viską savitu žvilgsniu.

Čia kaip nauja kavos malimo rankinė mašinėlė. Nusipirkau prieš kelias savaites. Kainavo 14 Eurų. Tai, įsivaizduoju, ne pati mandriausia. Nors dar bandžiau išsiaiškinti, ar ji girnomis mala (prisiskaičiau, kad taip geriau), ar peiliukais. Bet niekas taip ir nesuprato, gamintojas kažkaip aiškiai neparašo. O man juk esmė buvo ne tame. O procese. Leidime sau SUSIMALTI kavos pupeles. Ir, aišku, išvaizdoje. Tai retro stiliaus, tamsiai rudo medžio, su raityta metaline rankenėle kavamalė. Su stalčiuku kavai. Tokiu jaukiu, kaip vaikystėje tik gali atrodyti jaukūs daiktai. Jaukūs močiutės daiktai. Lyg dalelė jos viso gyvenimo iki tada, kai pradedi ją pažinti.

Todėl blog’as yra kaip mano ėjimas į tikslą. Į laimingą šeimą. Ir, kartu, procesas – laimingos šeimos kūrimo. Kelias

Kviečiu į mano kelionę.

***